***Mūsų katukai ir katytės***

Bijau kad neperšaltų,juk ji žiopliukė, iš pradžių apėjo ratuku,o paskui kai įsismagino, tai ir gulėtų jame dar kelias minutes vaikščiojo rėkdama ir jo ieškodama

o tai visai norėčiau taip pakeliauti . tik kadangi žinau , kaip būna su naujais batais, batus minimum mėnesį prieš turėčiau pranešioti, arba jų išvis neimčiau ir aišku dar turėtų užgyt visa tai kas pranešiojant nutrinta būtų. Man batai labai didelė problema, todėl pas mane beveik vien sportinio stiliaus batai. Ir tai nusipirkau tokius rudeninius kulkšnį dengiančius batus, tai jau gavvojau pasiduosiu, nebenešiosiu.. bet va ne taiip senai prisinešiojo, jau galiu nueit ir pareit iš darbo nebesikankinant. per tokias pliurzes visai gerai.

Aš tai pavydžiu MB aplankytų vietų, jis buvo ir Kinijoj ir Gambijoj. Aišku Gambijoj jau mečete prie galvos buvo prikišta, bet laimingai jiems ten pasibaigė viskas

Turbūt mačetė ? man tai ir ta tavo indija baisokai skamba, visi ten tie prievartavimai vidury baltos dienos brrrr... Nors ir žinau kad pamatyt ten tikrai būtų neapsakomai daug ko, visgi visai kitoks pasaulis.

Apie tave tai nėra ką nei kalbėti,tu pas mus ekstremalė jei kas pasiūlytų, tai gal ir per džiungles brautumeisi ir į karo zoną lįstum

O visa kita apie Pryžių -

Tuomce, man gražu, kai žmonės nieko nebijo ir nevengia
O aš su dukros atsiradimu visai pamečiau avantiūrizmą...



kaip sakiau, trumpai man neišeina - neįdomiai visai gaunasi. Tai dar viena porcija, ir lekiu namučių. "Užrauksiu" ryt.

Pamanykit. „Ten“ tai ten. Geriau tas „Ten“ būtų arčiau, nes neštis slides, batus ir lazdas tam morališkai nepasiruošus (nes juk „yra transportas“), pakankamai nepatogu. Kiek nupėdinus aukštyn „Ten“ buvo surastas keltuvo pavidalu. Buvę dailūs, plastikiniai senovinių karuselių krėsleliai. Be jokių apsaugų. Beveik dekoratyvinė grandinėlė per pilvą nesiskaito. „Pasidėkit slides skersai, bus jums apsaugos“. O Olivjė manėsi jau užsigrūdinęs Lietuvoje. Jis net užmiršo, kad jo laukia diena su 4 niekad neslidinėjusiais „virduliais“. Ramindami jį, demonstratyviai džiugiai susiropščiam į krėslelius ir skrendam. Žinot, tie paiki krėsleliai visiškas niekas, kai jie įlakdina tave debesin... Kai vaikystėj žiūrėdavai į debesis, įsivaizduodavau kuo įvairiausiai jų turinį ir konsistenciją. Maniausi jau esanti pasiruošus bet kada susidurti su debesimi. Aišku, tuosyk to neplanavau, tai ir teko viską įsivaizduoti ir pajusti iš naujo, nes būdamas debesyje įsivaizduoti ir jausti gali bet ką, ir visad būsi teisus. O kaip kitaip gali būti netvariame ir neapčiuopiamame kažkame, kuris, būdamas toks nepačiuopiamas, visiškai izoliuoja tave nuo pasaulio ir paslepia pasaulį nuo tavęs. Iškart pasakysiu, kad tai buvo smagiausiai dienos dalis. Nes ant drėkstančio ukrainietiškos slidžių trasos sniego (visos dedamosios vienodai svarbios) mokytis slidinėti buvo savotiška. Kita vertus, kuris iš mūsų, apart Olivjė, tikrai rimtai manė, kad važiuojam slidinėti? Lygiai taip pat ramiai galėjome išsiruošti grėbstyti paplūdimio smėlio, statyti namelių ežiukams ar mokytis pinti pintinių... Nes koks skirtumas kur ir ko? Svarbiausia, kad.
Tą vakarą dėdės Mišos ponia pamaitino mus karštais barščiais (nors nepriklausė prie mūsų mansardėlės nuomos „plano“), o pats dėdė Miša su mumis, kai su tikrais europiečiais, pasidalino savo planais nusipirkti palydovinę anteną – ji transliuojanti vokiškus televizijos kanalus. Ne, dėdė Miša vokiškai nemoka, bet kaimynai jau turi, vadinasi, labai reikia.
Kitą dieną debesies savo nusivylimui, nebesutikau. Užtai nusprendžiau stropiau mokytis ir sąžiningai dėliojau nuvargusias kulkšnis plūgan ar kaip ten. Tykiai ramiai – čiūžt žemyn, tuomet palipi aukštyn, vėl čiūžt žemyn, tada žemyn, žemyn. Ups. O šiandien tie „šikniabraukiai“ keltuvai, pasirodo, neveikia. Tiesiog aš, apsvaiginta savo kelių sklandesnių „čiūžt“, nebežiūrėjau, kad leidžiuosi visiškai viena. Ramiai, Gerai ir garsiai išsikeikus lipt į viršų gerokai lengviau. O tiesiausia, nors ir stačiausia į viršų lipti „šiknianbraukio“ trasa. Tai ir darau – velku šalia savęs slides ir plastikinėmis batų nosimis kertuosi į apledėjusį šlaitą. Šiaip, didelės eglės man labai gražu. Bet 2 kilometrai DIDELIŲ APSNIGTŲ eglių anksčiau ar vėliau priverčia suabejoti savo jėgomis, ūgiu, svoriu, protu, Protu ypač. 30 kartų sudainavusi dainelę ‚Il était un petit navire“ (neoptimistinė dainelė apie mažą laivelį, išplaukusį Viduržemio jūron ir po kelių savaičių pritrūkusį maisto), ne kartą iš pilko dangaus spėjusi kiek gi yra valandų, skaičiavusi, kada baigia važiuoti krėsleliai ir kada jie pradeda važiuoti ryte (nes jau temo), kaip kokia arkties užkariautoja, atsilapojusi išnirau iš ramios pakalnės pūguoton viršūnėn ir pamačiau, kad krėslelių trobelėje dar dega šviesa. Trobelėje glaudėsi ne vienas toks kaip aš virdulys, tai mus visus ramiai krėsleliais nuleido nuo kalno žemyn. Valio. Aš jau ne ant kalno. Tada atmintis nedraugiškai pakužda, kad mano „civiliai“ batai liko kažkieno kuprinėje (kad man lengviau būtų mokytis), o kur tas „kažkas“ man visiškai neaišku. Kalno papėdėje, beje, smagiai lyja ant puikaus gruoblėto leduko. Bet juk eiti žemyn, tai visiškai ne tas pats, kas aukštyn. Ukrainiečiai šiaip nuoširdūs žmonės. Mane greit surinko ir pavežė kažkokia neaiški transporto priemonė. Nemaniau, kad galėčiau būti šioje vietoje išranki. Kai baisiai pirkta ir baisiai nelaiminga per geležinkelį, su plastmasiniais slidžių batais pakėblinau pas dėdę Mišą, mano bendrakeleiviai ramiai gėrė arbatą, nes, pasirodo taip nuoširdžiai tikėjo, kad aš, tokia didelė mergaitė, greit pati parsirasiu, kad nė nesijaudino. Labiau supykti jau nebegalėjau, o kadangi labiausiai pykti turėjau ant savęs, tai jau ir nebesistengiau. Žodžiu, ta proga išsiruošėme į vienintelį Slavsko barą. O baras buvo ant kalno. O kalnas buvo apledėjęs. Ir lijo lietus. Ir bare radome tik 2 lietuvius ir tik degtinės . Vakarą vainikavo puodelis kavos su dumblu už 15 tūkstačių šiaurės elnių ir fraze „be grąžos“ davus 20 tūkstančių elnių kupiūrą – kuris studentas taip nenorėtų?

na ne, man visokie gyviai, kurie kandžioja odą būtų nepakeliami. Labai aš jau skani kažkodėl Be to karščio irgi didelio nepernešu, karštoka man Indijoj vidurdienį būna, bet vakare šalta o MB gali visą parą ten su maike būt
O į karo zoną tikrai negalėčiau, ne mano smegeninei žiaurumai

Erendira, dar dar dar!

Tai tada gerai,reiškia neneri stačia galva į pavojus

Einu skaityti ką Erendira prirašė,nes buvo pas mane dingęs ryšys SM.

Jau pradeda varginti SM techniniai sutrikimai

Pabuvojau šiandien ir Ukrainoje ir Paryžiuje vauu Nereikia nei skristi niekur, nei važiuoti, o čia bac iškarto dviejose vietose ir esu

Ačiūūū

Nikitai tikrai reikėjo sniegą į vonią pilti

Smagios visu keliones, toks jausmas kai knyga skaitau
Aist cia senas parasas , sunaus net nera tik dukra ir suo

Kad nepamislinau, kvaila galva būčiau tik nuleidus karštu vandeniu, o dabar turėjau semti

Erendira,dar dar