Depresija

Tu turi spec ir nerandi darbo,mano spec tokia,kad as pagal ja dirbt nenoriu.,tu gyveni mieste,as gryzus tureciau gyvent km,ten darbo rast nulis sansu,is ten vazinet i miesta ir po darbo gryzt neimanoma imisija.kad galeciau dirbt reik pirmiausia rast kambari,kad priimtu ir mano suni(nesijuokit,cia butinybe).faktas kad cia nieko nesusitaupysiu,tad lt reiks pradet nuo nulio.aisku,kad bijau.bet tai naturalu....


Mano svajone dirbt savanore gyvunu prieglaudoj.laaaaabai noriu,lb lb.
Dieve,kaip savo gyviu pasiilgau...

o negalėtum ilgainiui svecioj sali kabintis, bet atskirai nuo sesers seimos, suni persiveztum

Psichiatras yra medikas. Jo darbas stebet diagnoze ir skirt vaistus. Cia gryna technika. O medikai dirba konvejeriu, ju truksta, jiems dideli kruviai ir pacientai visi vienodi. Tikrai nera nei laiko nei fiziniu galimybiu kiekvienam i dusia list. O jei jis neturi antros psichoterapeuto specializacijos, tai dar ir kompetencijos ten list irgi nera.
Kad siela gydytu ir jos klausytu valandu valandom, turbut reikia rinktis terapija. Ir aisku moketi uz ja.
Papildyta:


Nesuprantu. Nu ka tu ten veiki. Nei jautiesi gerai, nei susitaupai, sakai kad nuo nulio viskas bus. Zodziu va cia pavyzdys turbut, kai sakoma jog kai kurie jaucia prasme kancioj.

aš taip nemanyčiau - tiesiog nežinai ką daryti, nes abiem atvejais bus blogai. daug labai ebejonių ir nežinai į kurią pusę mestis. rizikuoti bijai irgi, nes apskritai nemėgsti rizikuoti. aš tai galvoju kad čia kažkpks noras kad kiti kontroliuotų ir pasakytų kaiiiip. aš labai norėčiau kad ateitų koks mesijas ir pasakytu - taip ir taip. nes neturiu kas pataria taip svariai o pati bijau priimti netinkama sprendima, kad ji priemus bus dar blogiau. man reikia kazkokio garanto ir suprantu kad tai nerealu, bet del tos nezinios istisai ir jaudinuosi. nes as nezinau kaip geriau, o kaip blogiau nenoriu. ir vsiai nenoriu kad nu va pabandziu blogiau neisejo, bet pabandziau...cia siaip nepisiemimas uz save atsakomybes, pasidavimas srovei

Kaip stebima diagnozė? Kokiu būdu? Automatiškai prirašant bet kokius vaistus? Nepasaidomint, kokia situacija, kaip žmogus jaučaisi, ar geriau, ar blogiau ir ką toliau daryti? Pacientai visi vienodi??? Gerai pasakei - lįsti į dūšią, arba sielą, o psihiatras ir yra sielos daktaras....Manoji gydytoja pati visada kalba ir lenda į dūšią....Visada stengiasi padėti ir pas ją žmonės užtrunka ne 5 min. O, kaip žinau, vienam pacientui skiriamas pusvalandis.Taigi ne visi neturi laiko ir noro bent pabandyti dirbti savo darbą atsakingai ir nuoširdžiai.

Skaudu, aišku, kad neišklausė, o turėjo savo nuostatą pagal tai, kad kažkas kažką parašė ir nustatė.
Bet tokių žmonių, kurie neatitinka mūsų lūkesčių, yra daug. Pasaulis netobulas, gydytojai irgi netobuli. Pagalvojus, gal privačiai ir už pinigus tikrai daugiau stengtųsi ir daugiau dėmesio skirtų.
Nors man yra pasitaikę, visai su kitomis ligomis, kai profesionalios daktarės tik "atidirbo" savo darbą, o neseniai mokslus baigusi gydytoja nepagailėjo nuoširdžių patarimų ir dėmesio. Iki šiol ją prisimenu su dėkingumu.
Nors būna neseniai baigusių su "perdėtu" pasitikėjimu. Tokių irgi vengčiau.

Papildyta:


Aš dažnai pasiduodu srovei, ir žiūriu, ką man atneša likimas Svarbu įsiklausyti, kas tau tinka ir pasiimti iš tos srovės. O kas netinka - atmesti, atsitolinti.
Pasidariau atidi tam, kas ateina į mano gyvenimą, ir kokiu tikslu. Ne visada viską pati renkiesi, kartais aplinkybės susiklosto taip. Bet plaukti pačiai, savo jėgomis, manau, kad yra svarbu. Toje srovėje, tose aplinkybėse.
Papildyta:


Aš irgi iš tokių, kur kankinasi Ieškau prasmės, nes žinau, kad kitur irgi kankinčiausi.

Neisivaizduoju is vis savo ateities uk...tik lt.


Sakyciau,kad ne kancia,o patogumas-viskas apmoketa,rupintis kaip ir niekuo nereik.Lt bus lb sunku...bet zinau,kad ten busiu laiminga.tiesiog bus sunkiau.

prasmes nera ir negali buti. tik pati ja gali susikurti. ieskoti reikia savy, jeigu nerandi, tiesiog let it be. tai irgi yra prasme.

klomba, viska ka rasai meja82meja, tinka ir tau asmeniskai. nepastebi?

psichiatrai raso vaistus pagal simptomus. psichoterapeutai klauso srutu strauto. ir tiek ziniu. vienetai is ju padeda, jeigu zmones patys nepasiduoda. uzburtas ratas visa tai.

septynstyge, isivaizduok, kad esi kazkuo kitu. kuom butum?
Papildyta:
tu, Medute, kaip tikinti (kiek atsimenu save tokia laikai) kodel negali rasti prasmes tikejime? yra begale uzsieminu, zmoniu, bendruomeniu, kurie vienas kita palaiko, meldziasi kartu, vaziuoja kazkur kartu. ar bandei ten ieskoti?
Papildyta:
arba katros ten is jusu tikincios. nepamenu.

PRASMES nera, cia reik engrave savy tiesiog. jokios prasmes nera. uz tave jos niekas nesugalvos, nepasius, neparasys, nenurodys. nera.
ir kam ta prasme **** reikalinga. ar cia nuo to kad jeigu butu uztepta prasme pulingu krauju ant kokio simtamecio binto, tai reiktu tris kart per diena valgyt smeli ir sokinet varlyte aplink keturrati objekta, o jeigu uzuostumi deganciu plauku kvapa reiktu neastriu daiktu bruzint analine anga. ir kentent..kentet...kentet...
Papildyta:
smulkios detales keicia zmones. smulkiausios, tik reik jas pamatyt. pasaukti. saves nepakeisi, bet aplinka tave ismus is begiu. ismus ten, kur niekad nesitikejai. daznai tereikia menko milimetro issimusti, kad galetum save kitaip priimti ir pamatyti. bet gi ne...nu kur jau, tik ne as. niekas neimanoma.

daugeli procentu depresijos sukelimui priskirciau zmonems, kurie nemoka nuobodziauti. nesupranta, kas yra nuobodulys. paziurekit kaip nuobodziaujat, ka veikiat kai nuobodziaujat. ar nieko aplink nera, tik "tu"? tu esi niekas. bet turi galimybe enjoy the moment under this sun. ir jeigu negali enjoy, tai enjoy ta kentejima. vis kita tavo rankose.

tiek jau to.
Papildyta:
tarp kitko, kentejimas vienas is prasmiu. kas pasakys, kad tai beprasmiska. man gal idomu/gera/smagu/nauja/patirtis/ktkt.

kentejimas krikscionybej vienas is siekemybiu.
kenteti tauru. ir prasminga. ypac jeigu nieko daugiau nerandi, visuomet gali pasirinkiti kentejima.

CHOOSE SUFFER. AND SUFFER MOOOORE.
Papildyta:
siulau pradeti nuo kvepavimo. iskvepi, ikvepi. paskaiciuoji kiek kart per minute, paziuri i laikrodi, kita syk neziuri, tada uzsirasai. iseini, ateini, kvepuoji. tai gali butu prasme, kaip lygiai taip pat ir ne.
prasmes nera, kaip ir taves. ir nieko nera. viskas yra nereiksminga ir jeigu mirsi, taves truks tik keletui zmoniu ir tik kuri laika. todel neverta i nieka kreipti demesio. viskas kas 'neramina' esi tu. pats.
Papildyta:
ir jeigu negali gyvent - DIE. enjoy.

o tai kodėl tu kokios dozės miegui neužsimeti? ar neveža?


nu aš žiūrinėjuos ne bet kokio, o tam tikros siauros srities. tai tavo vienintelis trūkumas, kad ilgai nedirbai. jei tinka bet koks darbas, nemanau, kad sunku įsidarbint, gi, paskaitau, skundžiasi, kad nėr kam dirbt. visa kita - gyvenamą plotą sau ir šuniui, tikrai nėr misija neįmanoma rast.


kiek buvai išgėrus/uosčius? nieko nesupratau, ką pacitavau.
NETIESA, KAD KRIKŠČIONYBĖJE KANČIA SIEKIAMYBĖ. JOLKI POLKI. KANČIOS NEIŠVENGIAMAI YRA KIEKVIENO ŽMOGAUS GYVENIME, NEPRIKLAUSOMAI KRIKŠČIONIS JIS, AR NE. KRIKŠČIONYBĖ MOKO "NEŠTI SAVO KRYŽIŲ", BET NESKATINA IEŠKOTI KANČIOS. PASIDOMĖK. žinau, kad nesidomėsi, bet čia daugumos ne krikščionių arba paviršutiniškų krikščionių pozicija, dėl tos ala krikščioniškos kančios ideologijos. nk pan. ten nėra.

meja2meja, man Tavęs labai gaila. rimtai. nes viskas Tavo gyvenime sukasi ten, kur suktis neturėtų, bet, rodos, Tu neturi motyvacijos viso to pakeisti, ir Tavyje yra kur kas daugiau priežasčių ko nors nedaryti, negu daryti. Tu liūdi dėl to, kad esi priversta grįžti į UK, nors man sunku įsivaizduoti, kaip glaima moterį virš 30-ies priversti ką nors daryti. tiesą pasakius, labai nustebau, kai pasakei, kad Tau virš 30 metų, nes maniau, na, jauna mergina, mama liepė, sesuo reikalauja, ji ir klauso, nes neturi pasirinkimo. op pasirodo, tai yra Tavo, suaugusio žmogaus pasirinkimas.

sakai, specialybė tokia, pagal kurią nenori dirbti? tai nedirbk, ieškok ko kito. norint susirasti kokį darbelį tikrai įmanoma. galų gale, jei degtum tikru, aistringu noru grįžti į LT pas savo šunį, tikrai nesvarstytum "to nenoriu, ano nenoriu, o to va nerealaus noriu, ir kol negausiu, tol negrįšiu", o lėktum sukandus dantis ir darytum ne tai, ko NORI ar kas iš karto labai komfortiška ir teikia malonumą, o tai, kas leistų užsikabinti ir įžvelgti perspektyvą kada nors daryti tai, ko nori. savanore dirbti prieglaudoje neišeitų, nes savanoriams nemokami pinigai. tai arba koreguok šį norą, arba galvok apie savęs išlaikymą kitom formom ir savanoriavimą laisvu laiku. be abejo, visiems žmonėms norisi užsiimti tik tuo, kas miela, bet pati supranti, kad šiuo metu to nedarai, nes pasirinkai to nedaryti ir net nebandyti tai daryti - atsiranda šimtas ir viena priežastis, kodėl vis grįžti į UK tarnauti savo seseriai. prisiimk atsakomybę už savo gyvenimą, po velnių.

sakai, tektų grįžti į kaimą? kodėl? arba - na ir kas? ieškok darbo ir grįžk ne į kaimą, o į miestelį ar miestą. net jei laikinai reiktų kaime pagyventi, kol ieškotum, gi nenumirtum - žmonės net Kaune gyvena (joking), juk NORI grįžti. tai GRĮŽK.

sakau, labai užjaučiu Tave dėl Tavo patirčių, ypač tos baisiosios, bet toks jausmas, kad kai Tave tąkart parklupdė gyvenimas, taip ir leidiesi prievartaujama visą gyvenimą - susitapatinai su bejėge, anemiška auka, pozicionuoji save kaip žmogų be jokios galios, be veiksmų plano, be ryžto, be jokio poslinkio galimybės. suprantu, kad tikriausiai sunku pasikeisti, bet jeigu neatrasi savyje motyvacijos nors kokį milimetrą pasistūmėti, tai taip ir nugyvensi gyvenimą patogiame aukos vaidmenyje. taip taip, žodį patogiame pavartojau neatsitiktinai - visų aukų padėtis joms kažkuo yra itin patogi, antraip jos bandytų iš tos padėties išsikapstyti.

Night, nesutinku dėl kančios. Niekas tiesiogiai nesako, kad kančia yra siekiamybė, tačiau psichologiškai visa katalikiškoji doktrina yra paremta ne veikimu, ne siekiais, o kentėjimu, atpildo LAUKIMU kenčiant, nesiėmimu veiksmų, jei blogai, o laukimu atpildo PO mirties, o ne ŠIAME gyvenime. Kančia garbinama, sudievinama, ji savaime tampa gratifikacija - tai liudija tiek šventieji ir jų gyvenimai, tiek giliai imprintuotas kaltės jausmas, pvz., jeigu pasirenki sau naudingesnį (ir, beje, niekam nekenkiantį - čia esminis momentas, manau) sprendimą, o ne ilgalaikį kankinimąsi, tai dažnai esi laikomas nemoraloi žmogumi. Pvz., į veiklą nukreipti reformatai kodėl tokie energingi ir sėkmingi? Nes jie ideologiškai kitaip ruošiami - veik, stenkis ir tau pasiseks, padarysi, pasieksi. o katalikai sako - kentėk, lauk ir būsi išganytas. po mirties, tiesa. bet svarbu KAD, ar ne? todėl katalikiškos nacijos dažnai kenčia nuo įvairių kalčių sindromų, baimių ir kitų marazmų.

Tai kad žmonės ir neprivalo atitikti mūsų lūkesčių. Kuo mažiau jų turi kitiems, tuo lengviau gyventi.


Man atrodo pasirinkti kentėjimą lengviausia, nes niekuo nerizikuoji. Nei susimausi, nei ką.

Tu nepyk. As puikiai suprantu kaip turetu but, pagal normas. Ir noreciau kad taip butu. Gydytojai pasisvestu pacientui, visi butu geri, teisingi, atjauciantys. Bet taip nera. As pati visur eidama nepuoseleju iliuziju ir tikiuosi bent pusetino pareigu atlikimo. Aisku, piktinuosi, bet jau ne taip smarkiai. Ir buna nustebina netiketai koks nors geras elgesys.
Papildyta:


Taip. Cia visos idomiai padiskutavo apie ta kancia. Man dabar ne ta faze gilintis. Bet as irgi vis ieskau to kentejimo. Na yra vidinis poreikis pakreipti situacijas taip, kad pjautu, butu del ko saves gailetis, matyt prosvaiste vilties bet visada rinktis ne ja. Psicholge sake kad galbut taip lengviau isgyvenu. Gal kitaip negyvenciau. Nors logiskai tai nenoriu jokio kankinimosi.