QUOTE(Night13 @ 2015 01 29, 23:44)
tas, kad nedirbu, ima slėgti, nes jau per ilgai. bet, toks jausmas, tiesiog nesiseka. ir, iš kitos pusės, o kaip dirbtųsi tokios jausenos kokiame naujame darbe, kai jaučiuosi kaip girta, niekas neįdomu, apatija, akmuo ant dūšios visas mintis apsemia.

atrodo, nuoširdžiai stengiuos atbaidyt tą bėdą nuo savęs. imu knygą ir kai visai vaizdai sukas. bet, kad niekaip nepajėgiu susitvardyt nuo to blogumo...
Papildyta:
bet, žinokit, net aš gerą dalyką įžiūriu visame tame - ėsti visiškai nesinori.

Tu turi spec ir nerandi darbo,mano spec tokia,kad as pagal ja dirbt nenoriu.,tu gyveni mieste,as gryzus tureciau gyvent km,ten darbo rast nulis sansu,is ten vazinet i miesta ir po darbo gryzt neimanoma imisija.kad galeciau dirbt reik pirmiausia rast kambari,kad priimtu ir mano suni(nesijuokit,cia butinybe).faktas kad cia nieko nesusitaupysiu,tad lt reiks pradet nuo nulio.aisku,kad bijau.bet tai naturalu....
QUOTE(Lining @ 2015 01 29, 23:50)
Gal jau pripratai prie tos lexo dozės ir jau nebeveikia. O tu nenorėtum pabandyt savanorystės? Atsakomybės mažiau ir socialinius įgūdžius atgautum.
O dėl prisirišimo, tai aš irgi labai prieraiši. Bet kadangi gyvenimas buvo toks, kad teko neretai keisti ir gyvenimas vietas, ir draugus, tai kažkaip užsiauginau skūrą.
O dėl prisirišimo, tai aš irgi labai prieraiši. Bet kadangi gyvenimas buvo toks, kad teko neretai keisti ir gyvenimas vietas, ir draugus, tai kažkaip užsiauginau skūrą.
Mano svajone dirbt savanore gyvunu prieglaudoj.laaaaabai noriu,lb lb.
Dieve,kaip savo gyviu pasiilgau...
