Depresija

Jo, santykiuose taisyklių nėra. Na, pasakei kaip jautiesi. Pasinervinsi, praeis. Gal sureikšminai per daug.
Man tai patinka kai pošlina, jeigu protingai
Bet šiaip, kai pagalvoju, kiek mano kaprizų diedai turėjo atlaikyt, tai siaubas. Prisiminus pačiai gėda. Bet kokioj nos situacijoj, ir vėl tas pats.

Ar nepakantumas yra sutrikimas? Negebėjimas veidmainiauti yra sutrikimas? Kažkada skaičiau, kad depresija serga sunkiau prisitaikyti gebantys žmonės. Bet aš prisitaikymo prie visko nelaikau vertybe. Su kolegom nebūtina palaikyti draugiškų santykių, turėjau kolegę, kuri su kitais bendraudavo tik darbo reikalais. Nu ir ką? Gal kas ir laikė ją keistuole, bet niekam tas neužkliuvo. Kaip sakė Užkalnis: darbe svarbu profesionalumas, o ne draugystės. Ir nereikia to painioti.


Aš pati mėgstu papošlint, kai santykiai jau lig to eina.

Manau, kad kiekvienas žmogus yra unikalus. Ir joks jo charakterio bruožas, būdas, elgesys (aišku kol nėra neadekvatus iki to kad taptų pavojingas aplinkiniams), nėra sutrikimas. Jeigu pats žmogus normaliai jaučiasi toks būdamas. Depresija ar kas nors prasideda, tik kai žmogus pats savęs tokio nepriima ir nuo to kenčia, ir norėtų kad būtų kitaip. Iš to ir kyla tas dalykas, kad jeigu jau atėjai pas psichiatrą, tai visada išeisi sergantis. Nes jei atėjai, reiškia pačiam su savim blogai. O iš šalies žiūrint, kitas gali atrodyt šimtą kartų labiau keistas, nenormalus, neprisitaikantis, bet jis nebus joks sergantis, jeigu jis toks gerai jaučiasi.

Nu tegu būna tas seksas, bet kai ima kalbėt prieš atvažiuojant, tai toks jausmas, kad vien tam aš ir reikalinga. Ir manęs neįtikina, kad ne. O ko dar? Vakare? Pasikalbam ir internetiniais kanalais, vadinasi, vakare reikalinga TIK tam.


Nežinau su tuo laukimu... Negaliu pasakyt, kad labai panikuoju, bet panikuoju ir aš. Tikiu, kad išlauksim. Man baisiausia tas, kad ėmus dirbti, tiek ilgai laukus, kas nors netiks, bus kokia nepakeliama psichologinė atmosfera, ar dar maža kas baisaus. Brrr. Nenoriu net rašyti, nei mąstyti kas bus.
Nu jau eina peklon tas "gyveni". Čia kančia, ne gyvenimas. Supanikavau tikrai nesveikai. Db jau truputį geriau. Tiesa, kartais mane tikrai linksmina ir prablaško. Žinau, kad geras žmogus. Bet liežuvis kartais tikrai per ilgas.
Kad atsisakei, patikėk, gerai. Geriau nekentėt, ten kur nereikia kentėt. Po daugiau laiko būtų daugiau kančių. Gal ir sutrikimas, bet jei negebam valdyt, geriau savęs nekankint, kai tai nebūtina, aš taip manau. Neturėtume ką ėsti, greitai darbus susirastume čia abi, manau.
Galima jausti, žinok. Aš jaučiu. Ir taip, tu teisi, pribręstama pamažu. Bent mano atveju taip ir buvo. Iš pradžių taip pat buvo nerimo sutrikimas diagnozuotas, manau, teisingai. Sunkoka nupasakot tą depresinį jausmą. Buvo čia įkėlę merginos, gan neblogai čia pavaizduotas tas jausmas: DEPRESIJA

Sureikšminau, bet žino, kad sureikšminu. Blogiausia, kad savaitgalį baigės taip pat. Nors negaliu sakyt, kad supykau, bet negalėjau perlipt per save ir nevažiavau. Ir taip jau ne du ir ne tris k. yra baigęsi pokalbiai su juo.


Labai tam pritariu ir visad taip sakiau. Galų gale, kaldavau sau į galvą, kad darbas nėra visas gyvenimas ir kad darbovietė šiandien viena, rytoj gali būti kita. Džiaugiuosi, kad dirbdama įgyjau draugų, tegu su laiku atitolstame. Tik su paskutine kolege buvo sunku, taip pat skaičiau, kad svarbiausia nekonfliktuoti, o šiaip bendrauti juk nebūtina. Ir nesam nei kartą susipykę. Bet už tai, tai irgi, skaitau, šioks toks veidmainiavimas. Gerdavom rytais kavą, o aš tik ir svajodavau, kad vienądien nereikės eiti ir susitikti su ja. Man čia buvo irgi savęs kankinimas, su laiku tas žiauuuriai nuvargina. O kai ir šiaip depresyvi (bloga man nuo to žodžio jau), tokie santykiai, kad ir darbiniai, gaunasi papildomas dirgiklis. O paskui iš smulkmenų ir dasivedu iki visiško nepašliaužimo.

Smagu, kad forumas atgijo, tik grįžusi susirgau, vėmiau, etc, neturėjau jėgų skaityt, kada nors perskaitysiu, permečiau akim postus.



Iš Vilniaus.




tiesiogine, jau paskridau

Niekas neatsitiko. Nesumokejau pora menesiu uz interneta, tai atjunge nx.
Nu ir gerai, nebeskaitau delfi ir daily mail.

Aš netyčia mečiau ką tik Venlafaxine, neįsidėjau kelionėn ir grįžusi negeriu. Ir nieko, nėra lomkių, tik libido pagaliau atgijo, tai ir negersiu


susijuokiau balsu Vargšas vaikinas



Ne durnai, o normaliai, be vaidybos ir kaukių, jei mirė ne artimas žmogus, natūralu užsimiršti.




Man teisingas atrodo tavo nepakantumas, tu gerbi save, savo savijautą ir poreikius, pažįsti save ir paisai.


Kalbėjot apie pedagogus sovietinius,. Aš ir turėjau skaudžios patirties. O vyras pasakojo, kaip savatiniame darželyje viena aukėtoja neklausantiems vaikams muilu akis išmuilindavo, turėjo dar bizūną iš skudurų pasidariusi, o kai išgerdavo, visus vaikus vesdavosi į parduotuvę ledų. Po kurio laiko atleido ją.

Mane turbūt vėl kas nors norės išvyti, bet kuom gyvenu, tą pasakoju. Buvau darbo pokalbyje. Naktį prieš košmarus sapnavau, nors buvau tabletę įkalus, bet jau matyt rimtai nebepadeda, širdis kalė visą naktį ir nėjo savęs nuraminti. Per pokalbį sugebėjau arti ašarų atsidurti, kai pradėjo nuodugniai klausinėti, kodėl išėjau iš ankstesnio darbo. Tarsi tai būtų svarbiausias dalykas O aš dar tokia nelinkus meluoti, o geriau diplomatiškai išsivartyti. Bet ką čia išsivartysi. Sėkmės palinkėjo. Taip ir supratau.

Kada, kada baigsis šitas gyvenimo etapas, pavargau, taip tie pokalbiai išvargina, tiek energijos atima. Vakar draugas ramino, sako, neturi tu bėdų. Prisigalvoji. Va, Afrikoj kanibalizmas vienu metu klestėjo. Kaip jaustis mamai, kai jos namus užpuola ir sako pjauk savo vaiką, noriu valgyt. Arba miršta vaikas, o daktaro neturi. Miršta, nežino nuo ko. Arba vėžiu kas serga. Negali įsivaizduoti, kad gali būti taip paprasta gyventi. Neturiu aš bėdų. Tik šiaip sunku.

na jei taiop galvoti apie afriką ir mirštančius badu tai taip - jokių bėdų. bet paprastai gi lyginiesi su aplinka kurioje gyveni ne su ta kur už devynių jūrų marių. ir su draugais kurie keliauja, arba yra tavo požiūriu sėkmingi tai ir tapatiniesi, kad ir namai ne tokie, ir pramogos ne tokios ir iš tų norų gaunasi kad viskas blogai. globaliai žiūrint tai išvis tas paegzistavimas žemėje lyginant su visu žemės amžiumi tai yra juokinga akimirka.

ir dar kai pagalvoji, kad tą mažą atkarpėlę duoto gyvenimo gyveni taip nykiai, tuščiai ir nelaimingai

ir nesakykit, kad viskas priklauso nuo pačio žmogaus, požiūrio ir bla bla. Savęs apgaudinėti nebenoriu.

Imk Mano vyras irgi tą išgyveno, 4 metus su pertraukomis, labiausia nekentė tų pokalbių, sako - čia sunkiausias ir bjauriausias darbas. O neturėtų taip būti....Tavo reikalas, kodėl iš ano darbo išėjai, tegul žiūri į žmogų, jo kompetenciją, asmenines savybes, teduoda testą geriau psichologijos, o ne tardo žmogų.