Depresija

#97
QUOTE(bučkis @ 2015 02 09, 15:13)
kapstymaisi po savo mėšlo krūvas jau vemti verčia. ir į sprendimą problemos nebeveda, tai gal geriau ją praignoruoti  g.gif

Pamiršau, kad tave įkyrios mintys kankina. Tada taip, praignoravimas ar dėmesio nukreipimas tinka.

QUOTE(Night13 @ 2015 02 09, 16:56)
Kaip aš pavydžiu energijos. sad.gif Gal kokius vitaminus gerti. Ko gero, jau blogiau, nei man su energija būti negali. Net snukučio kremu neprisiruošiu pasitept... Dirbčiau, taip nebūtų, bet būtų problemos darbe, jau žinau.
Gal rašiau, nepamenu, parsinešus namo, perskaičiau, kad ten Escitalopramas, kažkokiu pavadinimu, kuriuo nesu gėrus. Bet  šiaip gėrus gal daugiau nei metus ir su juo pakliuvau į durnių namus. Žvengikė to nepamatė... Pakomentavo jau daug kartų, kad Venlafaxinas nusenęs vaistas. Nors ji pati sakė, kad bandyti mėn., jei nieko linksmo man neatsitiks, tai iš dar kažkokios kitos grupės išrašys. Tik va, kad mažinti ką geriu, kodėl ji man nei sakė, nei išrašė... Dabar galvoju, gal skaito, kad nepadeda, reiškia dzin. 
Cymbaltą irgi esu gėrus, bet trumpai, sako, jis labai lengvas. Tai še tau. Nors aš tik nuo V ir esu jautus lomkes iš visko, ko skanaus ragavus.

Ne tas žodis, kaip atsibodo ir man, visi tie vaistai, kaip kokiam vėžininkui...

Svečiai ateina susitarę, čia kažkokie nemandagūs vis kabo.  unsure.gif  Gal namai nesutvarkyti, ar ką, nesupratingi.  unsure.gif Aš vis asmeniškumais čia vemiu. Užsimąsčiau, ar galėtų kas pažint, kas to norėtų.  huh.gif

Energijos aš irgi nedaug turiu. O jau pavasario pradžioj tai išvis vos paslenku, kažkur kovo gale prasideda. Irgi galvoju apie vitaminus, energijos teikiančius. Vieninteliai man realiai padėję, hmm, pavadinimą pamiršau biggrin.gif Ten į sudėtį įeina daug augalų: imbieras, česnakas irkt. Rytoj būsiu vaistinėj, tai pažiūrėsiu. Beje, gali būti, kad tau daug energijos atima nerimas.
Atsakyti
#98
O kokie skausmai tave kankina? Yra nustatyta diagnozė? Gali būt, kad tai hipochondriniai skausmai. Man būna, kad skauda gimdą ir jos priedus, nu realiai labai skauda. Pasidarau visus tyrimus, echoskopiją, nieko neranda ir po kelių dienų sveika būnu. biggrin.gif Čia gal todėl, kad esu turėjus nemažai uždegimų, tai labai jautriai reaguoju.
Ir dar, Mėja, spręsk pati. Skauda – ir važiuoji. Ar pas šeimos gydytoją nueik.
[/quote]
Man dirgliosios zarnos sindromas,kuris pasireiskia nuo viduriavimu iki stipraus skausmo.dare visus tyrimus pries metus,magnetinis,kolonoskopija,echo-sveika.kai lt isvaziavus pas drauge atsiduriau ligoninej,nes uzejo skausmai tai tada ir nustate ta sindroma.tai reik gert raminamus,as ju db neturiu ir gp man ju neisraso.ligoninej pastato paracetamolio laseline ir namo...cia nervine liga,savo daktaro lt patarimu tureciau gryzt i lt gyvent ,kad viskas baigtuos.
Tai as ir sprendziau,galejau iskentet skausma,tai nutarem,kad jei bloges nuves i ligonine.

QUOTE(Night13 @ 2015 02 09, 02:18)
GyvIAnimus gyvIAnat.  g.gif Nu gyvIAnkit.
Nelabai čia yra kam pasisakyt, turbūt, bet, jei matot. Jei ilgesnį laiką geriat AD ir pakeičia į kitą. Jums nemažina dozės - iškart kitą geriat?
Aišku, turbūt, priklauso kokia veiklioji medžiaga. Pažiūrėjau, kiek suprantu, Venlafaxinas ir Escitalopramas nėr tos pačios grupės.
Biškį neramoka, nes Venlafaxiną esu metus savavališkai 2k. Vienąkart lomkių nebuvo, kitąkart buvo žiaurios. Ir gydytoja taip pašaipiai dar atsiliepė, maždaug, "bus tau mesti". Greit pradėsiu lakti Escitalopramą, pažiūrėsim kas man bus. Tokių lomkių, kaip anąkart nenoriu.  scare.gif


:  mastau.gif


Man tai siule tik nutraukt,o ne mazint ir keist i kitus
QUOTE(Lining @ 2015 02 09, 10:07)
Aš visiškai netikiu, kad šypsantis, kai nori verkti, savijauta pagerėja. Tik savęs apgavinėjimas ir emocijų užgniaužimas, kas prie gero nepriveda. Aš daug šypsausi, bet tik tada, kai iš tiesų gera. Ir liūdžiu, kai liūdna, Ir velniškai pykstu, kaip pikta, o tokiu atveju sakantiems: paleisk tą pyktį, jis tave nužudys, man plyta per galvą užvožt norisi. O susiraukus būnu, kai dirbu daug mąstymo reikalaujantį darbą. Jausmus reikia išgyventi, kitaip jie prasiverš kitoj vietoj. O čia, žiūrėk, suleidžia botuliną į kaktą, ir nebelieka depresijos. Dar galėtų šypseną išpjaut, kaip „žmoguje, kuris juokiasi“.


.

Pritariu tau 100%
Atsakyti
#99
Labas, skaitau aš jus, bet pati nesuvokiu kaip parašyti. Atrodo koks skirtumas. Sau dienoraštį rašausi maždaug kartą per savaitę.

Dėl aplinkybių buvo aplankęs pagerėjimas sausio mėnesį, o po to vėl ašarų pakalnės. Dėl darbo niekas nebeskambina, sėdžiu namie ir murksau prie pc. Toks beviltiškumas ima, kad net tai, ką galėčiau daryti manęs nedomina, nemotyvuoja. Turbūt tiesiog tingiu ir dar labiau save graužiu.

Labiausiai širdis virpa rytais, ištinka mini panikos priepuoliai kaip aš vadinu, t.y. dar miegant ateina įvairių gąsdinančių minčių ir aš labai supanikuoju, išsibudinu, vargina įkyrios mintys. Po to atsikeliu, išsijudinu, kiek apmažėja. Jei dieną yra ūpo kokiai veiklai, tai dar nieko. O vakare jau jaučiu įsikyriu draugui savo amžinu nelaimingumu. Stengiuosi išlaikyti nuotaiką, kažkuo užsiimti, bet būna, kad pratrūkstu, o tada jaučiuos ne tik nelaiminga, bet ir bjauri ir kad mane tokią jis turi.

Ir nesuprantu, gal vaistai nebepadeda, geriu dabar vakarais, bet vakare irgi galiu laisviausiai apsibliauti ir kankintis nuo įkyrių minčių. Vartoju Fluanxol ir dar nė pusmečio nėr.
Atsakyti
#100
Aūūū

Nebeturiu namie interneto, telefonas paskutines dienas gyvena. Ir skolos už viska. Jėga...
Atsakyti
#101
QUOTE(deraramos @ 2015 02 10, 11:35)

Dėl aplinkybių buvo aplankęs pagerėjimas sausio mėnesį, o po to vėl ašarų pakalnės. Dėl darbo niekas nebeskambina, sėdžiu namie ir murksau prie pc. Toks beviltiškumas ima, kad net tai, ką galėčiau daryti manęs nedomina, nemotyvuoja. Turbūt tiesiog tingiu ir dar labiau save graužiu.

Labiausiai širdis virpa rytais, ištinka mini panikos priepuoliai kaip aš vadinu, t.y. dar miegant ateina įvairių gąsdinančių minčių ir aš labai supanikuoju, išsibudinu, vargina įkyrios mintys. Po to atsikeliu, išsijudinu, kiek apmažėja. Jei dieną yra ūpo kokiai veiklai, tai dar nieko. O vakare jau jaučiu įsikyriu draugui savo amžinu nelaimingumu. Stengiuosi išlaikyti nuotaiką, kažkuo užsiimti, bet būna, kad pratrūkstu, o tada jaučiuos ne tik nelaiminga, bet ir bjauri ir kad mane tokią jis turi.

Ir nesuprantu, gal vaistai nebepadeda, geriu dabar vakarais, bet vakare irgi galiu laisviausiai apsibliauti ir kankintis nuo įkyrių minčių. Vartoju Fluanxol ir dar nė pusmečio nėr.


verysad.gif console.gif Man irgi su darbo paieškom nesiseka. Kaip aš nekenčiu to savo neįgalumo būt versliai. Reikia laukti, tikintis, kad kažkas priims. (finger).
Užjaučiu, nes man kažkas pan., kaip tau. Tik aš nebliaunu ir atsikėlus neišsijudinu. Vakar taip užsi***au ant TO berno. Dabar ir galvoju, ar gali būt, kad jis teisus. Supykau mirtinai, jis sakė, kad nėr ko. Susitarėm, kad atvažiuosiu į svečius, pasigaminsim vakarienę. Bet po kokio 1sak. jau niekur, žinoma, nevažiavau, visą vakarą siutau, pykau, nervinausi, nerimavau, naktį neužmigau ir dabar dar negera. Iš esmės suprantu, kad ten nieko nebuvo. Šiaip nei aš, nei jis nemokam nusileisti.
QUOTE(Tapyras @ 2015 02 10, 12:46)
Aūūū

Nebeturiu namie interneto, telefonas paskutines dienas gyvena. Ir skolos už viska. Jėga...

Kas tau atsitiko? Kodėl čia taip? unsure.gif
Atsakyti
#102
QUOTE(Lining @ 2015 02 09, 10:07)
Aš visiškai netikiu, kad šypsantis, kai nori verkti, savijauta pagerėja. Tik savęs apgavinėjimas ir emocijų užgniaužimas, kas prie gero nepriveda. Aš daug šypsausi, bet tik tada, kai iš tiesų gera. Ir liūdžiu, kai liūdna, Ir velniškai pykstu, kaip pikta, o tokiu atveju sakantiems: paleisk tą pyktį, jis tave nužudys, man plyta per galvą užvožt norisi. O susiraukus būnu, kai dirbu daug mąstymo reikalaujantį darbą. Jausmus reikia išgyventi, kitaip jie prasiverš kitoj vietoj.


Na taip, jausmus, emocijas reikia išgyvent. Bet aš neįsivaizduoju, kaip priverst save atrast sveiką balansą tarp viso to. Kartais norisi mokėt ir suvaldyt tas išraiškas, bent jau tam tikrose vietose. Kai pagalvoju, nuolat apsibliaunu ten kur nederėtų, juokiuosi ten kur kiti liūdi, iškolioju tuos kurių nederėtų, išsigąstu to ko nereikėtų. O dirbtinai tai užgniaužinėt, kažkokios juokingos grimasos gaunasi.
Atsakyti
#103
QUOTE(Pinot noir @ 2015 02 09, 11:02)

Iš viso, man taip nusibodo tie AD, o kad būtų galima be jų išgyvent. blink.gif

O aš girdėjau, kad botulino sudėtyje yra kažkas, kas veikia antidepresiškai. Mimika ne prie ko.


- Gal ir galima. Bet jei atrodo kad taip lengviau, tai ko ne.
Aš kartais pagalvoju, kiek tie ad realiai duoda gero ar neduoda. Nu nebenoriu ginčytis, tik iš šono bandau suprast. Dauguma čia esančių ir vartojančių vis tiek neatrodo labai laimingos. Toks jausmas, ar su vaistais ar be vaistų, ta depresija vis tiek gromuliuojasi, ir per ją reikia eiti, su etapais pagerėjimų ir pablogėjimų.
- Botulinas yra cheminis ginklas smile.gif Tikiu kad veikia antidepresiškai, jei ten kokios paralyžuojančios medžiagos. Bet va ir grybukai čia buvo aptarinėjami, kaip antidepresantai. Ir visokie koksai. Manau ir klijų pauosčius tam kartui suveiktų antidepresiškai smile.gif
Papildyta:
QUOTE(Lining @ 2015 02 09, 20:03)
Irgi galvoju apie vitaminus, energijos teikiančius. Vieninteliai man realiai padėję, hmm, pavadinimą pamiršau biggrin.gif Ten į sudėtį įeina daug augalų: imbieras, česnakas irkt. Rytoj būsiu vaistinėj, tai pažiūrėsiu.


Man vieninteliai kas suveikė tai Berešo lašai. Nors iš viso skeptiškai į visokius vitaminus žiūriu. Bet ant dūro pernai šituos sugėriau, ir mažiau sirgau tais metais. Ir dar karpos išnyko tiesiog savaime, kurių dešimt metų niekaip negalėjau išlupt.
Atsakyti
#104
QUOTE(deraramos @ 2015 02 10, 10:35)
Labas, skaitau aš jus, bet pati nesuvokiu kaip parašyti. Atrodo koks skirtumas. Sau dienoraštį rašausi maždaug kartą per savaitę.

Dėl aplinkybių buvo aplankęs pagerėjimas sausio mėnesį, o po to vėl ašarų pakalnės. Dėl darbo niekas nebeskambina, sėdžiu namie ir murksau prie pc. Toks beviltiškumas ima, kad net tai, ką galėčiau daryti manęs nedomina, nemotyvuoja. Turbūt tiesiog tingiu ir dar labiau save graužiu.

Labiausiai širdis virpa rytais, ištinka mini panikos priepuoliai kaip aš vadinu, t.y. dar miegant ateina įvairių gąsdinančių minčių ir aš labai supanikuoju, išsibudinu, vargina įkyrios mintys. Po to atsikeliu, išsijudinu, kiek apmažėja. Jei dieną yra ūpo kokiai veiklai, tai dar nieko. O vakare jau jaučiu įsikyriu draugui savo amžinu nelaimingumu. Stengiuosi išlaikyti nuotaiką, kažkuo užsiimti, bet būna, kad pratrūkstu, o tada jaučiuos ne tik nelaiminga, bet ir bjauri ir kad mane tokią jis turi.

Ir nesuprantu, gal vaistai nebepadeda, geriu dabar vakarais, bet vakare irgi galiu laisviausiai apsibliauti ir kankintis nuo įkyrių minčių. Vartoju Fluanxol ir dar nė pusmečio nėr.

Kai aš gyvenau visai be darbo, t.y. sėdėjau draugui ant sprando, man irgi blogiausia būdavo rytais. Pabundi, prisimeni realybę ir širdis atrodo per gerklę iššoks.

QUOTE(Night13 @ 2015 02 10, 12:25)
verysad.gif  console.gif  Man irgi su darbo paieškom nesiseka. Kaip aš nekenčiu to savo neįgalumo būt versliai. Reikia laukti, tikintis, kad kažkas priims. (finger).
Užjaučiu, nes man kažkas pan., kaip tau. Tik aš nebliaunu ir atsikėlus neišsijudinu. Vakar taip užsi***au ant TO berno. Dabar ir galvoju, ar gali būt, kad jis teisus. Supykau mirtinai, jis sakė, kad nėr ko. Susitarėm, kad atvažiuosiu į svečius, pasigaminsim vakarienę. Bet po kokio 1sak. jau niekur, žinoma, nevažiavau, visą vakarą siutau, pykau, nervinausi, nerimavau, naktį neužmigau ir dabar dar negera. Iš esmės suprantu, kad ten nieko nebuvo. Šiaip nei aš, nei jis nemokam nusileisti.

Ką tokio jis pasakė? Sunkus dalykas tie santykiai, aš irgi labai nepakanti.
QUOTE(kliomba @ 2015 02 10, 13:55)
Na taip, jausmus, emocijas reikia išgyvent. Bet aš neįsivaizduoju, kaip priverst save atrast sveiką balansą tarp viso to. Kartais norisi mokėt ir suvaldyt tas išraiškas, bent jau tam tikrose vietose. Kai pagalvoju, nuolat apsibliaunu ten kur nederėtų, juokiuosi ten kur kiti liūdi, iškolioju tuos kurių nederėtų, išsigąstu to ko nereikėtų. O dirbtinai tai užgniaužinėt, kažkokios juokingos grimasos gaunasi.

Aš sunkiai suvaldau pyktį viešumoj, jei ko nekenčiu, tai šalia to žmogaus net sustingstu, o jei tenka šypsotis, tai kažkokia grimasa gaunasi. Toks nevaldomas juokas, kai nedera, tai tik mokykloj užeidavo. Nors kartą studijuodama uždarbiaudavau kopijavimo ir panašių paslaugų įstaigoj, atėjo vaikinas ir paprašė pasą nukopijuot. Tuo metu buvau viena, nukopijau, pamačiau nuotrauką kopijoj ir kad dėjau žvengt, ir kuo toliau, tuo labiau. Vargšas vaikinas, sutriko, paskui sako: *****, ir išėjo.

QUOTE(kliomba @ 2015 02 10, 14:18)
Aš kartais pagalvoju, kiek tie ad realiai duoda gero ar neduoda. Nu nebenoriu ginčytis, tik iš šono bandau suprast. Dauguma čia esančių ir vartojančių vis tiek neatrodo labai laimingos. Toks jausmas, ar su vaistais ar be vaistų, ta depresija vis tiek gromuliuojasi, ir per ją reikia eiti, su etapais pagerėjimų ir pablogėjimų.

Man duoda. Pasakojau gi, kaip vasarą bandžiau nutraukt, per 3 savaites vėl grįžo baimės, nerimas ir visiškos beprasmybės jausmas. O dabar būna visokių jausmų, natūralu gi, bet depresijos nejaučiu.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Lining: 10 vasario 2015 - 14:30
#105
QUOTE(kliomba @ 2015 02 10, 15:18)
Aš kartais pagalvoju, kiek tie ad realiai duoda gero ar neduoda. Nu nebenoriu ginčytis, tik iš šono bandau suprast. Dauguma čia esančių ir vartojančių vis tiek neatrodo labai laimingos. Toks jausmas, ar su vaistais ar be vaistų, ta depresija vis tiek gromuliuojasi, ir per ją reikia eiti, su etapais pagerėjimų ir pablogėjimų.

Sinusoidė yra, bet aš nebenoriu prisimint, kaip pernai jaučiausi be vaistų. Net nemoku žodžiais nusakyt tokios kančios. Dabar bent į žmogų panašesnė. Taip, depresijos/nerimo sutrikimo many nemažai liko, bet bent nesijaučia neištveriamai. Tik aš nekalbu konkrečiai apie AD. Mane, kaip žinia, labiau įtakoja neuroleptikai. Bet čia jau kiekvienam savo.

QUOTE(Lining @ 2015 02 10, 15:29)
pamačiau nuotrauką kopijoj ir kad dėjau žvengt, ir kuo toliau, tuo labiau. Vargšas vaikinas, sutriko, paskui sako: *****, ir išėjo.

laugh.gif laugh.gif laugh.gif lotuliukas.gif
Papildyta:
Dėl ko supykau, Lining... Lengvai užpošlino. Primenu, kad mes nesam pora. Sakau, jaučiuosi, kaip plaštakė, kai taip kalbi. Sako, tai durna, maždaug, nieko tokio omeny neturiu. Bet kaip man jaustis? Nu aš jaučiuosi taip, kaip jaučiuosi, kam specialiai erzinti TA tema. Žodžiu, manęs nebeįkalbėjo, kad nennorėjo įžeisti. Šiaip tiek aš nenusileidžianti, tiek anas.
Atsakyti
#106
QUOTE(Lining @ 2015 02 10, 14:29)
Tuo metu buvau viena, nukopijau, pamačiau nuotrauką kopijoj ir kad dėjau žvengt, ir kuo toliau, tuo labiau. Vargšas vaikinas, sutriko, paskui sako: *****, ir išėjo.


smile.gif
Man buvo neseniai, per laidotuves. Kur visi nutaisę tokias liūdnas minas. Aš toj visoj aplinkoj kažką seniai matyto susitikau, kažką ten pablevyzgojau, juoktis pradėjau. Nu man linksma buvo, o aplinką pamiršau. Paskui suvokiau kaip durnai čia.
Atsakyti
#107
QUOTE(kliomba @ 2015 02 10, 14:18)
Man vieninteliai kas suveikė tai Berešo lašai. Nors iš viso skeptiškai į visokius vitaminus žiūriu. Bet ant dūro pernai šituos sugėriau, ir mažiau sirgau tais metais. Ir dar karpos išnyko tiesiog savaime, kurių dešimt metų niekaip negalėjau išlupt.

Vakar aš kalbėjau apie šituos, man padaugėjo energijos nuo jų:
http://www.vaistine....o...6&ID=345784

QUOTE(Night13 @ 2015 02 10, 15:04)
Dėl ko supykau, Lining... Lengvai užpošlino. Primenu, kad mes nesam pora. Sakau, jaučiuosi, kaip plaštakė, kai taip kalbi. Sako, tai durna, maždaug, nieko tokio omeny neturiu. Bet kaip man jaustis? Nu aš jaučiuosi taip, kaip jaučiuosi, kam specialiai erzinti TA tema. Žodžiu, manęs nebeįkalbėjo, kad nennorėjo įžeisti. Šiaip tiek aš nenusileidžianti, tiek anas.

Aišku, kai tau seksas šiuo metu paskutinėj vietoj, tai kvaila taip juokaut.
Atsakyti
#108
QUOTE(Night13 @ 2015 02 10, 13:25)
verysad.gif  console.gif  Man irgi su darbo paieškom nesiseka. Kaip aš nekenčiu to savo neįgalumo būt versliai. Reikia laukti, tikintis, kad kažkas priims. (finger).
Užjaučiu, nes man kažkas pan., kaip tau. Tik aš nebliaunu ir atsikėlus neišsijudinu. Vakar taip užsi***au ant TO berno. Dabar ir galvoju, ar gali būt, kad jis teisus. Supykau mirtinai, jis sakė, kad nėr ko. Susitarėm, kad atvažiuosiu į svečius, pasigaminsim vakarienę. Bet po kokio 1sak. jau niekur, žinoma, nevažiavau, visą vakarą siutau, pykau, nervinausi, nerimavau, naktį neužmigau ir dabar dar negera. Iš esmės suprantu, kad ten nieko nebuvo. Šiaip nei aš, nei jis nemokam nusileisti.


O kas jei nesulauksim? Išlaukti dar galiu. Jau laukiu šeštą mėnesį. Kiek dar ilgai? Kas pasakys? O gal išvis nieko nepasitaikys? Bet juk žmogus negali amžinau nedirbti. Kažkas turi pasikeisti. Gyvenimas susideda iš etapų. Visada taip nebus. Vieną etapą keičia kitas. Aš puikiai prisimenu ankstesniuosius. Niekad negali nuspėti, kad ateis toks, koks ateina. Ir kad ir kaip sunku ar smagu buvo praeityje, dabar viskas atrodo kitom spalvom.

Sunku, kai ir taip negera dar jaudintis dėl santykių. Bet gal jie kažkiek praskaidrina kasdienybę? Jaučiu, kad kartais noriu net neigiamų emocijų, nes jos kažkiek išjudina, pražvalina. Gal aš nenormali. Bet net ir pabliovus juk kiek pagerėja. Ar pasipykus. Ar išsigandus. Pajauti, kad gyveni.
QUOTE(Lining @ 2015 02 10, 15:29)
Kai aš gyvenau visai be darbo, t.y. sėdėjau draugui ant sprando, man irgi blogiausia būdavo rytais. Pabundi, prisimeni realybę ir širdis atrodo per gerklę iššoks.
Aš sunkiai suvaldau pyktį viešumoj, jei ko nekenčiu, tai šalia to žmogaus net sustingstu, o jei tenka šypsotis, tai kažkokia grimasa gaunasi. Toks nevaldomas juokas, kai nedera, tai tik mokykloj užeidavo. Nors kartą studijuodama uždarbiaudavau kopijavimo ir panašių paslaugų įstaigoj, atėjo vaikinas ir paprašė pasą nukopijuot. Tuo metu buvau viena, nukopijau, pamačiau nuotrauką kopijoj ir kad dėjau žvengt, ir kuo toliau, tuo labiau. Vargšas vaikinas, sutriko, paskui sako: *****, ir išėjo.
Man duoda. Pasakojau gi, kaip vasarą bandžiau nutraukt, per 3 savaites vėl grįžo baimės, nerimas ir visiškos beprasmybės jausmas. O dabar būna visokių jausmų, natūralu gi, bet depresijos nejaučiu.

Taip, būtent taip ir jaučiuosi. Ir blogiausia, kad suvoki, kad nuo to nepabėgsi, neišeisi kitur, turėsi gyventi taip kaip yra. Jautiesi suspausta ir įkalinta tame, kas supa. Negalinti siekti tikslo, kad tai pasikeistų. Nežinai išeities, jos nėra. Nėra žingsnelių iki išsilaisvinimo.

O gal nepakantumas yra vienas iš sutrikimo požymių? Negalėjimas veidmainiauti, valdyti emocijų. Buvo čia atvejis, kad pakvietė pasibandyti vienam darbe vienai dienai. Aplankė jausmas, kad jei visada čia dirbsiu, tai neištversiu. Kas netiko? Grojo muzika. M-1. Na gerai, ir darbo specifika nepatiko. Jaučiau, kad nepatinka kolegos. Kad negalėsiu su jais draugiškai bendrauti. Turbūt pervertinu save. Išėjus ir įsėdus į draugo mašiną supanikavau. Negaliu. Atsisakiau. Su tokiu požiūriu aš ieškau darbo.

Ar depresiją galima apskritai jausti? Turbūt kvailas klausimas. Tai turbūt mintys, būsena, reakcija į aplinką, problemas. Na bet turbūt ne man svarstyti. Pas mane nerimas. Manau, kad iki depresijos pribrendama pamažu.
Atsakyti