Įkraunama...
Įkraunama...

Depresija

QUOTE(Night13 @ 2015 02 10, 15:04)
Dėl ko supykau,


smile.gif Jo, santykiuose taisyklių nėra. Na, pasakei kaip jautiesi. Pasinervinsi, praeis. Gal sureikšminai per daug.
Man tai patinka kai pošlina, jeigu protingai smile.gif
Bet šiaip, kai pagalvoju, kiek mano kaprizų diedai turėjo atlaikyt, tai siaubas. Prisiminus pačiai gėda. Bet kokioj nos situacijoj, ir vėl tas pats.
Atsakyti
QUOTE(deraramos @ 2015 02 10, 15:11)
O gal nepakantumas yra vienas iš sutrikimo požymių? Negalėjimas veidmainiauti, valdyti emocijų. Buvo čia atvejis, kad pakvietė pasibandyti vienam darbe vienai dienai. Aplankė jausmas, kad jei visada čia dirbsiu, tai neištversiu. Kas netiko? Grojo muzika. M-1. Na gerai, ir darbo specifika nepatiko. Jaučiau, kad nepatinka kolegos. Kad negalėsiu su jais draugiškai bendrauti. Turbūt pervertinu save. Išėjus ir įsėdus į draugo mašiną supanikavau. Negaliu. Atsisakiau. Su tokiu požiūriu aš ieškau darbo.

Ar nepakantumas yra sutrikimas? Negebėjimas veidmainiauti yra sutrikimas? Kažkada skaičiau, kad depresija serga sunkiau prisitaikyti gebantys žmonės. Bet aš prisitaikymo prie visko nelaikau vertybe. Su kolegom nebūtina palaikyti draugiškų santykių, turėjau kolegę, kuri su kitais bendraudavo tik darbo reikalais. Nu ir ką? Gal kas ir laikė ją keistuole, bet niekam tas neužkliuvo. Kaip sakė Užkalnis: darbe svarbu profesionalumas, o ne draugystės. Ir nereikia to painioti.

QUOTE(kliomba @ 2015 02 10, 15:16)
smile.gif Jo, santykiuose taisyklių nėra. Na, pasakei kaip jautiesi. Pasinervinsi, praeis. Gal sureikšminai per daug.
Man tai patinka kai pošlina, jeigu protingai smile.gif
Bet šiaip, kai pagalvoju, kiek mano kaprizų diedai turėjo atlaikyt, tai siaubas. Prisiminus pačiai gėda. Bet kokioj nos situacijoj, ir vėl tas pats.

Aš pati mėgstu papošlint, kai santykiai jau lig to eina.
Atsakyti
QUOTE(Lining @ 2015 02 10, 15:34)
Ar nepakantumas yra sutrikimas? Negebėjimas veidmainiauti yra sutrikimas?


Manau, kad kiekvienas žmogus yra unikalus. Ir joks jo charakterio bruožas, būdas, elgesys (aišku kol nėra neadekvatus iki to kad taptų pavojingas aplinkiniams), nėra sutrikimas. Jeigu pats žmogus normaliai jaučiasi toks būdamas. Depresija ar kas nors prasideda, tik kai žmogus pats savęs tokio nepriima ir nuo to kenčia, ir norėtų kad būtų kitaip. Iš to ir kyla tas dalykas, kad jeigu jau atėjai pas psichiatrą, tai visada išeisi sergantis. Nes jei atėjai, reiškia pačiam su savim blogai. O iš šalies žiūrint, kitas gali atrodyt šimtą kartų labiau keistas, nenormalus, neprisitaikantis, bet jis nebus joks sergantis, jeigu jis toks gerai jaučiasi.
Atsakyti
QUOTE(Lining @ 2015 02 10, 16:10)
Aišku, kai tau seksas šiuo metu paskutinėj vietoj, tai kvaila taip juokaut.

Nu tegu būna tas seksas, bet kai ima kalbėt prieš atvažiuojant, tai toks jausmas, kad vien tam aš ir reikalinga. Ir manęs neįtikina, kad ne. O ko dar? Vakare? Pasikalbam ir internetiniais kanalais, vadinasi, vakare reikalinga TIK tam. verysad.gif

QUOTE(deraramos @ 2015 02 10, 16:11)
O kas jei nesulauksim? Išlaukti dar galiu. Jau laukiu šeštą mėnesį. Kiek dar ilgai? Kas pasakys? O gal išvis nieko nepasitaikys? Bet juk žmogus negali amžinau nedirbti. Kažkas turi pasikeisti. Gyvenimas susideda iš etapų. Visada taip nebus. Vieną etapą keičia kitas. Aš puikiai prisimenu ankstesniuosius. Niekad negali nuspėti, kad ateis toks, koks ateina. Ir kad ir kaip sunku ar smagu buvo praeityje, dabar viskas atrodo kitom spalvom.

Sunku, kai ir taip negera dar jaudintis dėl santykių. Bet gal jie kažkiek praskaidrina kasdienybę? Jaučiu, kad kartais noriu net neigiamų emocijų, nes jos kažkiek išjudina, pražvalina. Gal aš nenormali. Bet net ir pabliovus juk kiek pagerėja. Ar pasipykus. Ar išsigandus. Pajauti, kad gyveni.

Taip, būtent taip ir jaučiuosi. Ir blogiausia, kad suvoki, kad nuo to nepabėgsi, neišeisi kitur, turėsi gyventi taip kaip yra. Jautiesi suspausta ir įkalinta tame, kas supa. Negalinti siekti tikslo, kad tai pasikeistų. Nežinai išeities, jos nėra. Nėra žingsnelių iki išsilaisvinimo.

O gal nepakantumas yra vienas iš sutrikimo požymių? Negalėjimas veidmainiauti, valdyti emocijų. Buvo čia atvejis, kad pakvietė pasibandyti vienam darbe vienai dienai. Aplankė jausmas, kad jei visada čia dirbsiu, tai neištversiu. Kas netiko? Grojo muzika. M-1. Na gerai, ir darbo specifika nepatiko. Jaučiau, kad nepatinka kolegos. Kad negalėsiu su jais draugiškai bendrauti. Turbūt pervertinu save. Išėjus ir įsėdus į draugo mašiną supanikavau. Negaliu. Atsisakiau. Su tokiu požiūriu aš ieškau darbo.

Ar depresiją galima apskritai jausti? Turbūt kvailas klausimas. Tai turbūt mintys, būsena, reakcija į aplinką, problemas. Na bet turbūt ne man svarstyti. Pas mane nerimas. Manau, kad iki depresijos pribrendama pamažu.

Nežinau su tuo laukimu... Negaliu pasakyt, kad labai panikuoju, bet panikuoju ir aš. Tikiu, kad išlauksim. Man baisiausia tas, kad ėmus dirbti, tiek ilgai laukus, kas nors netiks, bus kokia nepakeliama psichologinė atmosfera, ar dar maža kas baisaus. Brrr. Nenoriu net rašyti, nei mąstyti kas bus.
Nu jau eina peklon tas "gyveni". Čia kančia, ne gyvenimas. Supanikavau tikrai nesveikai. Db jau truputį geriau. Tiesa, kartais mane tikrai linksmina ir prablaško. Žinau, kad geras žmogus. Bet liežuvis kartais tikrai per ilgas.
Kad atsisakei, patikėk, gerai. Geriau nekentėt, ten kur nereikia kentėt. Po daugiau laiko būtų daugiau kančių. Gal ir sutrikimas, bet jei negebam valdyt, geriau savęs nekankint, kai tai nebūtina, aš taip manau. Neturėtume ką ėsti, greitai darbus susirastume čia abi, manau.
Galima jausti, žinok. Aš jaučiu. Ir taip, tu teisi, pribręstama pamažu. Bent mano atveju taip ir buvo. Iš pradžių taip pat buvo nerimo sutrikimas diagnozuotas, manau, teisingai. Sunkoka nupasakot tą depresinį jausmą. Buvo čia įkėlę merginos, gan neblogai čia pavaizduotas tas jausmas: DEPRESIJA
QUOTE(kliomba @ 2015 02 10, 16:16)
smile.gif Jo, santykiuose taisyklių nėra. Na, pasakei kaip jautiesi. Pasinervinsi, praeis. Gal sureikšminai per daug.

Sureikšminau, bet žino, kad sureikšminu. Blogiausia, kad savaitgalį baigės taip pat. Nors negaliu sakyt, kad supykau, bet negalėjau perlipt per save ir nevažiavau. Ir taip jau ne du ir ne tris k. yra baigęsi pokalbiai su juo. verysad.gif

QUOTE(Lining @ 2015 02 10, 16:34)
Su kolegom nebūtina palaikyti draugiškų santykių, turėjau kolegę, kuri su kitais bendraudavo tik darbo reikalais. Nu ir ką? Gal kas ir laikė ją keistuole, bet niekam tas neužkliuvo. Kaip sakė Užkalnis: darbe svarbu profesionalumas, o ne draugystės. Ir nereikia to painioti.

drinks_cheers.gif Labai tam pritariu ir visad taip sakiau. Galų gale, kaldavau sau į galvą, kad darbas nėra visas gyvenimas ir kad darbovietė šiandien viena, rytoj gali būti kita. Džiaugiuosi, kad dirbdama įgyjau draugų, tegu su laiku atitolstame. Tik su paskutine kolege buvo sunku, taip pat skaičiau, kad svarbiausia nekonfliktuoti, o šiaip bendrauti juk nebūtina. Ir nesam nei kartą susipykę. Bet už tai, tai irgi, skaitau, šioks toks veidmainiavimas. Gerdavom rytais kavą, o aš tik ir svajodavau, kad vienądien nereikės eiti ir susitikti su ja. Man čia buvo irgi savęs kankinimas, su laiku tas žiauuuriai nuvargina. O kai ir šiaip depresyvi (bloga man nuo to žodžio jau), tokie santykiai, kad ir darbiniai, gaunasi papildomas dirgiklis. O paskui iš smulkmenų ir dasivedu iki visiško nepašliaužimo.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Night13: 10 vasario 2015 - 16:05
Smagu, kad forumas atgijo, tik grįžusi susirgau, vėmiau, etc, neturėjau jėgų skaityt, kada nors perskaitysiu, permečiau akim postus.


QUOTE(pilnasmenulis @ 2015 02 03, 21:08)
gal galiu paklausti, is kur yra tas dvasios tevas? tik noriu zinoti, ar apie ta pati pagalvojau  4u.gif

Iš Vilniaus.

QUOTE(Night13 @ 2015 02 03, 23:29)
Čia tiesiogine prasme, ar poetinės apraiškos?  unsure.gif Sėkmės mėnulyje, ar kur ten skrendi...





tiesiogine, jau paskridau
Atsakyti
QUOTE(Night13 @ 2015 02 10, 12:25)
Kas tau atsitiko? Kodėl čia taip?  unsure.gif

Niekas neatsitiko. Nesumokejau pora menesiu uz interneta, tai atjunge nx.
Nu ir gerai, nebeskaitau delfi ir daily mail.
Atsakyti
QUOTE(Night13 @ 2015 02 09, 16:56)
Kaip aš pavydžiu energijos. sad.gif Gal kokius vitaminus gerti. Ko gero, jau blogiau, nei man su energija būti negali. Net snukučio kremu neprisiruošiu pasitept... Dirbčiau, taip nebūtų, bet būtų problemos darbe, jau žinau.
Gal rašiau, nepamenu, parsinešus namo, perskaičiau, kad ten Escitalopramas, kažkokiu pavadinimu, kuriuo nesu gėrus. Bet  šiaip gėrus gal daugiau nei metus ir su juo pakliuvau į durnių namus. Žvengikė to nepamatė... Pakomentavo jau daug kartų, kad Venlafaxinas nusenęs vaistas. Nors ji pati sakė, kad bandyti mėn., jei nieko linksmo man neatsitiks, tai iš dar kažkokios kitos grupės išrašys. Tik va, kad mažinti ką geriu, kodėl ji man nei sakė, nei išrašė... Dabar galvoju, gal skaito, kad nepadeda, reiškia dzin. 
Cymbaltą irgi esu gėrus, bet trumpai, sako, jis labai lengvas. Tai še tau. Nors aš tik nuo V ir esu jautus lomkes iš visko, ko skanaus ragavus.

Ne tas žodis, kaip atsibodo ir man, visi tie vaistai, kaip kokiam vėžininkui...

Svečiai ateina susitarę, čia kažkokie nemandagūs vis kabo.  unsure.gif  Gal namai nesutvarkyti, ar ką, nesupratingi.  unsure.gif Aš vis asmeniškumais čia vemiu. Užsimąsčiau, ar galėtų kas pažint, kas to norėtų.  huh.gif




Aš netyčia mečiau ką tik Venlafaxine, neįsidėjau kelionėn ir grįžusi negeriu. Ir nieko, nėra lomkių, tik libido pagaliau atgijo, tai ir negersiu cool.gif
QUOTE(Lining @ 2015 02 10, 14:29)


Nors kartą studijuodama uždarbiaudavau kopijavimo ir panašių paslaugų įstaigoj, atėjo vaikinas ir paprašė pasą nukopijuot. Tuo metu buvau viena, nukopijau, pamačiau nuotrauką kopijoj ir kad dėjau žvengt, ir kuo toliau, tuo labiau. Vargšas vaikinas, sutriko, paskui sako: *****, ir išėjo.



susijuokiau balsu biggrin.gif Vargšas vaikinas biggrin.gif

QUOTE(kliomba @ 2015 02 10, 15:10)
smile.gif
Man buvo neseniai, per laidotuves. Kur visi nutaisę tokias liūdnas minas. Aš toj visoj aplinkoj kažką seniai matyto susitikau, kažką ten pablevyzgojau, juoktis pradėjau. Nu man linksma buvo, o aplinką pamiršau. Paskui suvokiau kaip durnai čia.


Ne durnai, o normaliai, be vaidybos ir kaukių, jei mirė ne artimas žmogus, natūralu užsimiršti.

QUOTE(deraramos @ 2015 02 10, 15:11)




O gal nepakantumas yra vienas iš sutrikimo požymių? Negalėjimas veidmainiauti, valdyti emocijų. Buvo čia atvejis, kad pakvietė pasibandyti vienam darbe vienai dienai. Aplankė jausmas, kad jei visada čia dirbsiu, tai neištversiu. Kas netiko? Grojo muzika. M-1. Na gerai, ir darbo specifika nepatiko. Jaučiau, kad nepatinka kolegos. Kad negalėsiu su jais draugiškai bendrauti. Turbūt pervertinu save. Išėjus ir įsėdus į draugo mašiną supanikavau. Negaliu. Atsisakiau. Su tokiu požiūriu aš ieškau darbo.





Man teisingas atrodo tavo nepakantumas, tu gerbi save, savo savijautą ir poreikius, pažįsti save ir paisai.


Kalbėjot apie pedagogus sovietinius,. Aš ir turėjau skaudžios patirties. O vyras pasakojo, kaip savatiniame darželyje viena aukėtoja neklausantiems vaikams muilu akis išmuilindavo, turėjo dar bizūną iš skudurų pasidariusi, o kai išgerdavo, visus vaikus vesdavosi į parduotuvę ledų. Po kurio laiko atleido ją.
Atsakyti
Mane turbūt vėl kas nors norės išvyti, bet kuom gyvenu, tą pasakoju. Buvau darbo pokalbyje. Naktį prieš košmarus sapnavau, nors buvau tabletę įkalus, bet jau matyt rimtai nebepadeda, širdis kalė visą naktį ir nėjo savęs nuraminti. Per pokalbį sugebėjau arti ašarų atsidurti, kai pradėjo nuodugniai klausinėti, kodėl išėjau iš ankstesnio darbo. Tarsi tai būtų svarbiausias dalykas mad.gif O aš dar tokia nelinkus meluoti, o geriau diplomatiškai išsivartyti. Bet ką čia išsivartysi. Sėkmės palinkėjo. Taip ir supratau.

Kada, kada baigsis šitas gyvenimo etapas, pavargau, taip tie pokalbiai išvargina, tiek energijos atima. Vakar draugas ramino, sako, neturi tu bėdų. Prisigalvoji. Va, Afrikoj kanibalizmas vienu metu klestėjo. Kaip jaustis mamai, kai jos namus užpuola ir sako pjauk savo vaiką, noriu valgyt. Arba miršta vaikas, o daktaro neturi. Miršta, nežino nuo ko. Arba vėžiu kas serga. Negali įsivaizduoti, kad gali būti taip paprasta gyventi. Neturiu aš bėdų. Tik šiaip sunku.
Atsakyti
na jei taiop galvoti apie afriką ir mirštančius badu tai taip - jokių bėdų. bet paprastai gi lyginiesi su aplinka kurioje gyveni ne su ta kur už devynių jūrų marių. ir su draugais kurie keliauja, arba yra tavo požiūriu sėkmingi tai ir tapatiniesi, kad ir namai ne tokie, ir pramogos ne tokios ir iš tų norų gaunasi kad viskas blogai. globaliai žiūrint tai išvis tas paegzistavimas žemėje lyginant su visu žemės amžiumi tai yra juokinga akimirka.
Atsakyti
rolleyes.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Digse: 12 vasario 2015 - 15:34
QUOTE(bučkis @ 2015 02 12, 15:39)
na jei taiop galvoti apie afriką ir mirštančius badu tai taip - jokių bėdų. bet paprastai gi lyginiesi su aplinka kurioje gyveni ne su ta kur už devynių jūrų marių. ir su draugais kurie keliauja, arba yra tavo požiūriu sėkmingi tai ir tapatiniesi, kad ir namai ne tokie, ir pramogos ne tokios ir iš tų norų gaunasi kad viskas blogai. globaliai žiūrint tai išvis tas paegzistavimas žemėje lyginant su visu žemės amžiumi tai yra juokinga akimirka.

ir dar kai pagalvoji, kad tą mažą atkarpėlę duoto gyvenimo gyveni taip nykiai, tuščiai ir nelaimingai cry.gif

ir nesakykit, kad viskas priklauso nuo pačio žmogaus, požiūrio ir bla bla. Savęs apgaudinėti nebenoriu.
Atsakyti
QUOTE(deraramos @ 2015 02 12, 13:58)
Mane turbūt vėl kas nors norės išvyti, bet kuom gyvenu, tą pasakoju. Buvau darbo pokalbyje. Naktį prieš košmarus sapnavau, nors buvau tabletę įkalus, bet jau matyt rimtai nebepadeda, širdis kalė visą naktį ir nėjo savęs nuraminti. Per pokalbį sugebėjau arti ašarų atsidurti, kai pradėjo nuodugniai klausinėti, kodėl išėjau iš ankstesnio darbo. Tarsi tai būtų svarbiausias dalykas mad.gif  O aš dar tokia nelinkus meluoti, o geriau diplomatiškai išsivartyti. Bet ką čia išsivartysi. Sėkmės palinkėjo. Taip ir supratau.

Kada, kada baigsis šitas gyvenimo etapas, pavargau, taip tie pokalbiai išvargina, tiek energijos atima. Vakar draugas ramino, sako, neturi tu bėdų. Prisigalvoji. Va, Afrikoj kanibalizmas vienu metu klestėjo. Kaip jaustis mamai, kai jos namus užpuola ir sako pjauk savo vaiką, noriu valgyt. Arba miršta vaikas, o daktaro neturi. Miršta, nežino nuo ko. Arba vėžiu kas serga. Negali įsivaizduoti, kad gali būti taip paprasta gyventi. Neturiu aš bėdų. Tik šiaip sunku.



Imk 4u.gif Mano vyras irgi tą išgyveno, 4 metus su pertraukomis, labiausia nekentė tų pokalbių, sako - čia sunkiausias ir bjauriausias darbas. O neturėtų taip būti....Tavo reikalas, kodėl iš ano darbo išėjai, tegul žiūri į žmogų, jo kompetenciją, asmenines savybes, teduoda testą geriau psichologijos, o ne tardo žmogų.
Atsakyti