Depresija

Tikiuosi nenupulsi. Man kol kas irgi tfu tfu tfu, nesijaučia lomkės. Nors per porą dienų gal ir neturi jaustis.


Nu draugo tai tipinis atsakymas, kaip žmogaus, nebraidžiusio po purvą. Mane seniausiai erzina tokie, kai kančia, o siūlo lyginti save su kitais, koks tu, ala pranašesnis. Kažkas neturi ką valgyti, o tu turi - kaip puiku! Negaliu, kaip pyktis ima.
Apgalvok atsakymą dėl ko išėjai, čia juk tipinis klausimas, visur to klaus, ir natūralu. Man gal gerai, nes turiu aiškų, manau, įtikinamą ir nemelagingą atsakymą.Bet man jau pačiai kaip prakeikimas. Atrodo, ir patirtis yra, ir cv neblogas (mano akim, gal pervertinu), bet rezultato 0. Į pokalbius net neturiu pas ką vaikščioti.


Šitoj vietoj aš puikiai suprantu darbdavį. Pvz., aš pati niekada nepriimčiau į darbą žmogaus, kuris "deda" ant buvusio darbdavio. Juk jis ieško sau pagalbininko, kad dirbtų jo naudai, o ne draugo, ne psichikos ligonio, ir ne problemų rinkinio. Gal mažas, bet šioks toks apsidraudimas tas klausimas. Klausia, kas aktualiausia jam, juk jis renkasi, jis pasiruošęs mokėti ir jo tikslas nėra žlugdyti, galbūt, būsimo darbuotojo psichologiškai. Gal bepigu čia man taukšti, kai nebijau tų pokalbių, kad tik būtų kur į juos vaikščioti.
Šiandien ir pati sulaukiau klausimo "kas naujo dėl darbo paieškos". Jau baigia per gerklę išlįsti. Sakiau, kai bus kas naujo, išplatinsiu pranešimą per spaudą. Kiek galima tą patį per tą patį vos ne kasdien.

Tai tas visiems žinoma, kad negalima blogai kalbėti apie buvusį darbdavį, bet kodėl žmogus tardomas ir turėtų pasakoti smulkmenas, nesuprantu, man tai nepagarba atrodo. Gal tikrai nesinori viešinti ri buvo dėl ko išeiti, tai žmogus priverstas meluoti, slapstytis, išsissukinėti. Man per darbo pokalbį kažkada paklausė: Daugiau vaikų neplanuojat turėti? Atsakiau, kad neplanuoju artimu laiku, bet po metų pastojau, specialiai, nes norėjau antro vaiko, be to, dirbau paga terminuotą sut.

Būtent, labai taikliai pasakyta - tardomas. Papasakokite, kaip įvyko 'paskutinis' pokalbis, iki detalių. Bet žiūrėkite, du darbai ir abiejuose panaši situacija, ar susiejate? Ne, nesusieju, o Jūs? Tarsi norėtų iš manęs išgirsti "esu kaltas, esu labai kaltas".

Darbo pokalbiai yra kankynė. Pavydu, Night, kad tau ne. Kartą-du per mėnesį turėti tinkamą pokalbiui variantą - jau gerai. Žmogus nuolat, nuolat turi būti 'geriausios formos', paradinės išvaizdos, guvus ir motyvuotas, kažkuo geresnis už kitus kandidatus... O kuriam jau ilgai dirbančiam nebūna blogų periodų? O čia nepasirinksi.

Tai va, einu šiandien į dar vieną. Tikiuosi žmogiškumo. Renkasi ne tik jie, bet ir aš.

Būtent, pas mus to stinga - renkasi ir darbuotojas. Linkiu ramybės per pokalbį Viskas bus anksčiau ar vėliau gerai ir taip, kaip turi būti, nesvarbu, kad dabar atrodo kitaip. Iš patirties sakau. Kas dabar atrodo - ai, vėl nepasisekė, neviltis, po kiek laiko pagalvoji - matyt, gerai, kad nepriėmė ten, nes dabar turiu tai, kas geriau man.

Aš jau nebesirinkčiau man atrodo.

Imu po truputį jausti lomkes. Prasideda baisūs sapnai - o taip būdavo. Tik db pamačiau, kad pradėjau gerti dvigubai mažesnę dozę, nei man išrašyta tų naujų. Višta.
Nekart esu rašinėjus, kad labai retai jaučiu pyktį. Beveik neišeina man pykti. Vakar čia truputį lengvai pasiutau ar užvakar dėl klausimų dėl darbo. Tai va, man rods čia depresiko dalia. Nors gal nėr tai blogai. Bet minėtasis čia mano draugelis sakė, kad aš niekad nebūnu pikta, o būnu prislėgta.

Dar sužinojau, kad mano mielosios puikiosios draugės mama susirgo onko liga. Ir padėti niekuo negaliu, ir suskilo visi prisiminimai, kaip kad pačiai dar vakar buvę tie patys pojūčiai, ką ji jaučia. Gyvenimas klaikus.

Mano vienos draugės draugė dabar mokosi pykti, nes neišmoko per visą gyvenimą, bet užtat problemų su kaupu.

Ė, klausyk, baik panikuoti, susiimk, atsiras darbas, paskui darbe blogai, tai kam parintis iš anksto? Jei reikia, maistu ir rūbais galiu pasidalinti

Dėl draugės - skaudu, bet nėra ko laidoti iš anksto, gyvenimas visoks.

Deraramos, noris paklaust, kaip tau ėjos, kaip pati vertini pokalbį, tik žinau, kaip tai gali užknist žmogų. Jei nenori, nesipasakok, Zosė Ilganosė išgyvens.


Nėra sunki ta panika, bet jau nebemalonu daros tas nedarbas, tikrai nemaniau, kad tiek ilgai pastrigsiu. Badauti nebadauju toli gražu, o į mano gabaritus pažiūrėjus, būtų neprošal. Kaip apsirijau kaip tik. O šiaip žinoma, šlamančių reikia. Ir šiaip, noris bent kam naudingai būti. Į ritmą nesugebu įeiti, keliuosi 14.30 Ir dar miegočiau, jei nepažiūrėčiau kiek val. Veikti nieko nenoriu. Kažką veikti yra kančia. Mama pastoviai klausinėja kas sav. "kaipsudarbukaipsudarbukaipsudarbu". Gerai dar, kad ji nedejuoja ir nepriekaištauja, kai atsakau: KAD NIEKAIP.

Nekalbėk taip žiauriai. Negerai ten. Labai negerai.

*****, bet tu tikrai dar neilgai ieškaisi darbo ir man atrodo, kad kuo labiau kyla tau itampa del to, kad nerandi, tuo sunkiau ieškot, nes ta itampa ne i nauda. Isidarbink tada bet kur, kol rasi pagal savo sriti. prieskoniu parduotuvelej ar dar kur. Tada ir ritmas atsiras, ir lengviau kvepuot gal pasidarys.

Nu ne ziauriai kalbu, suprantu, kad sunku, skaudu, bet tai nu o ka padaryt. Beje, man sake vienas ismanantis tikintiszmogus, kad vezys yra ta liga, kurios labiausiai tikisi sventi tevai ir t.t. , nes ji labiausiai isvalo ir sutaurina per kancia zmogaus siela, paruosia mirciai. Buvau nustebusi, klausinejau. Man si keista mintis kazka perverte viduj ir pradejau nebebijoti sios ligos, visad bijojau ja susirgti, o dabar mastau, kad kaip bus lemta, taip, kaip Dievui reikes, koks mano kelias.

Imant su ligonine, tai nuo rugsėjo. Jau tada žiūrinėjausi. Tai kaip pasakius neilgai... Gerokai per ilgai. Taip ilgai man dar nebuvo, kad bim bam. Kol kas dar neisiu, nors, kaip sakai, bet kur, dar vargu ar priimtų mane. Nes patirtis tai tik vienokia. Per krizę buvau viename pokalby, tai mane iškitavo, nes sakė, čia daug paprastesnis darbas, nei mano patirtis. Šiaip gal kad visai tam energijos nededu. Išsiunčiu CV, jei ką į temą užmatau ir tiek.

Emmm... Matyt prisišnekėjau, nes turbūt pirmą kartą man viskas patiko, ką šnekėjo, nesikabinėjo, neuždavinėjo idiotiškų klausimų, buvo miela ir supratinga, tiesiog idealiai. Būna ir taip! Sakė susisieks kitą savaitę.

O kiek pati laiko ieškai? Daug atrandu tapačių minčių dėl darbo paieškų ir dėl m i t y b o s. Aš labai nemoku išlaikyti režimo, kai aplinkybės man nepadeda. Privalgiau kelis kg nuo rugsėjo. Ir valgau toliau.

Dėl finansų. Kuo jų daugiau, tuo daugiau išleidžiu. Išgyvent galima, ar ne? Tai ir gyvenkim dar.

Ir būti naudingai. Va, būtent. Kažkodėl matau prasmę tame kasdieniame kėlimesi, ėjime ir sėdėjime diena iš dienos.

Pasidžiaugsiu, kad mano mama supratinga. Užteko vieną kartą pasakyti po kelių užklausų, kad 'kai bus žinių, pasakysiu', ir supratingai tyli. Nors visi kiti...


Nors ne man rašei, bet manau netinkamas patarimas. Dirbti bet ką, pagaliau rasti, kainuoja daug jėgų, emocijų. O jų ir taip ne prūdais. Įtampos bus visada. Ir ieškant, ir radus, ir dirbant. Nors mano psichiatrė suteikė viltį, kad praėjus stresoriui - radus darbą ir įsitvirtinus jame - gali ir vaistų nebereikėti. Na gal ne su mano visapanikuojančia natūra, nors nenoriu nusiteikti.
Papildyta:

na rimtai, ir man nuo rugsėjo, ir man pirmas toks iiilgas laikas bambą krapštant. Ir tas "per ilgai" man jau prasidėjo nuo trečio mėnesio. Paskui po Naujų aprimo. Periodiškai tik užeina duobės. Praeitą savaitę buvo labai. Šią dar visai nieko.

O energijos tai dedu daug... Aš analizatorė, tai vos peržiūri mano CV kas, jau vaizduojuosi kaip iš darbo į paskaitas važinėju, maršrutus susižiūriu

Nu va, džiaugiuosi. Jei nesibaigs apčiuopiamu rezultatu, bent nervų sutaupius būsi.

Finansai man skaudi tema. Nors buvo skaudi ir kai dirbau. Dabar net silpna. Taip, aš nieko nenoriu, nes net neturėčiau energijos, nei noro, net jei turėčiau milijoną, eiti ieškoti kokios suknelės. Išgyvenu, bet kaip ant peilio ašmenų. Be to, kiek dar taip išgyvensiu...
Ką tik va, guodžiausi, kad jei būčiau žinojus, kad TIEK nedirbsiu, būčiau niekada nesiryžus spjauti į aną darbą. Būčiau nervinusis toliau ir laukus kol išmes. Nesakau, kad geras scenarijus. Teisinuos, kad jau tikrai nebeturėjau sveikatos. Šiaip vis tiek, reikia tų pinigų ir nuomai, ir ėdesiui. Į kirpyklą, va, neinu, nors jau reikėtų. Ir antakių nesitvarkiau gal pusantro mėn. Ir rankinės naujos reikėtų, ir lęšių. Ir dar vienos kitos kasdienės šmutkės. Žinoma, yra kam dar blogiau.

Aha, aš jau vienam draugeliui pareiškiau, kad kai bus žinių iš to fronto, - pasakysiu.

Ir kad įtampos bus visada, žinoma, ir kad gal po to vėl kentėsiu, kai reikės dirbti, bet nesijausiu be jokios vietos. Kas keisčiausia, kad kol vaikštinėjau į ligoninę, vos ne šliaužte šliaužiau į 2 pokalbius. Po to, galima sakyti, tik į vieną, nuo lapkričio, kai jau ėmiau žiūrinėtis rimtai.

Matyt, nenatūralu mūsų amžiuje sėdėti užsidarius, todėl ir jaučiasi tas nenaudingumas. Atrodo, galima bet ką veikti: karolius verti, megzti, siuvinėti, nerti, melstis, medituoti, knygas skaityti ir t.t. ir pan., ir NIEKO. NIEKO aš nenoriu, niekas nekabina ir niekam neatsipalaiduoju.

Ir jo, pritariu, kad BET KUR ne išeitis vien dėl mūsų emocinės būsenos. Aš rašau visą tai, bet suvokiu, kad aš pusiau neįgali... Ta apatija nėra fizinė man. Nerimai. Bet kokia smulkmė išveda iš pusiausvyros iki nepašliaužimo. Jautrumas nesveikas. Aj... Nei nežinau išeities.

Aš galvoju, tu kol mokais, nu tikrai dar normalu, kad nedirbi. Nors savijautą suprantu.

Jau tikrai geriau pačiai išeiti nei būti išprašytai (mano atveju). Tavo gal sritis siaura, todėl retokai pakviečia. Bet iš esmės juk tereikia to vieno pokalbio, kad priimtų ir viskas.

Man psichiatrė tą patį dusyk iš eilės sakė. Kad išnaudočiau laiką sau, bla bla. Nu NENORIU, atsibodo, užtenka. O kitiems atrodo čia gyvenk ir žvenk

Mano situacija tokia, kad negaliu nedirbti dangstydamasi studijomis, nes jos visiškai nesisieja su profesine sritim. Bijau iškristi iš darbo rinkos.