Depresija

Tai nemiga vienas iš mūsų nervininkų simptomų. Nereikia stebėtis tuo, ir nieko čia nepadarysi, neina užmigt kai nerimas, įtampa, ar dar kokios nesąmonės, galvoj, turiu omeny. O jei pradedi migdytis su migdomaisiais, tai iš viso mažai šansų kad kada nors pats normaliai miegosi.
Aš per gyvenimą esu turėjus nemažai nemigos periodų, kai kokią savaitę ištisom parom akys stačios, ir galva sprogsta nuo minčių bebandant užmigt. Bet galiausiai įtampa atslūgdavo ir viskas, nulūždavau. Kažkaip giliai tikiu, kad vis tiek kada nors žmogus turi užmigt savaime, gal tas ir padeda.
Ir dabar beveik visada neužmiegu prieš kokį svarbesnį įvykį, ar susitikimą, ar kelionę. Priimu tai kaip man įprastą baimės ir jaudulio išraišką, nes o ką daryt. Dar turiu netyčia atsiradusius ritualus, kurie susidėliojo neva turintys įtaką miegui. Pvz net nedirbdama ir kai niekur nereikia eit, būtinai kasdien turiu išeit iš namų, arba susigalvojus tikslą arba bent pasivaikščiot. Atrodo jei neišeisiu tai neužmigsiu, dažnai taip ir būna
Papildyta:


Įdomi mintis. Bet tai siaube, nu kaip to pasiekt. Aš tokioj situacijoj galiu ten ką noriu įsivaizduot, vis tiek kūnas pats reaguoja, muša prakaitas ir raudonis, kažkokie nerviniai traukuliai, dūstu beveik. Taip atrodant man norisi geriau pabėgt iš ten ir nesikankint, negu juos egzaminuot.

Darbas, tiksliau, jo nebuvimas, jau seniai tapo man didžiausiu galvos skausmu ir turbūt visada buvo. Tik ilgainiui labiau pradedu su tuo susigyventi. Dar nuo vaikystės man taip, nes matydavau mamą labai išgyvenančią dėl netekto darbo, įnirtingai beieškančią kito... Situacija buvo kita, bet perkėliau tą sau. Tiesa, nevertinu nieko aplink, žinau, tai mano bėda. Net pinigai iš stipendijų atrodo 'netikri', 'papildomi', ne taip kaip TIKROJI alga. Ir viską aš žinau, visi aplinkiniai tą sako, kad gyvenk, neturi tu problemų, nereikia dirbti dėl išgyvenimo, gali ramiai ieškoti... Bet aš NEGALIU ieškoti ramiai. Mane gąsdina, kad jau ilgai ieškau (pusė m.). Neramu, kiek dar nerasiu. Nesvarbu, kiek darbo pokalbių būna. Taip, po Naujų metų prasidėjo atsigavimas, anksčiau būdavo 1-2 pokalbiai per mėnesį, dabar jau ir 3-4. Bet realiai jokio skirtumo kiek jų, tik nervus gadina ir stresą kelia. Užtenka to vieno vienintelio, po kurio įdarbina. Tiesa, pagaliau supratau, ko reikia darbdaviui. Jam reikia įrodyti, kad tu nori dirbti BŪTENT tokiam darbe, kokį jis siūlo. Būtent tokiose pareigose, turėti būtent tokias atsakomybes, perspektyvas, būtent toje įmonėje. Tik antroj vietoj yra tavo sugebėjimai. Man labai sunku būna tą įrodyti, nors ir stengiuosi, bet dažnai pati tuo netikiu. Atrodo, žinau, ko noriu, bet neužtikrintai, stengiuosi prisitaikyti prie esamo darbo pasiūlymo, nes aš jau apskritai viskuo abejoju gyvenime. Šiaip darbo pokalbiai man patinka, be jų būtų dar nykiau viskas, bet kiekvienas kol kas atnešė tik nusivylimą. Arba aš netinku, arba man kas nors labai netinka. Ir būtent, sunku nusiteikti, kad tai aš egzaminuoju darbdavius. Ypač šiandien tai buvo kone neįmanoma. Atėjo, atsisėdo toks atsipūtęs vadovas. Aš strese kaip visada. Tik paskui įsivažiavau. Klausinėjo visokių nesąmonių, mykė, matosi, kad labai nemoka vesti pokalbių ir laužia iš savęs kažin ką. Keista būtų, jei paskambintų.

Noriu ramybės, pastovumo. Kasdien eiti į darbą, nestresuoti išvien. Papildomų iššūkių, jei man reikės, aš pati susikursiu. Iš gyvenimo jų nebereikia.

Vakar kažkaip vakare taip aptemo akyse, gal kad alkoholio išgėriau, nors nedaug, bet matyt su vaistais netinka. Bet padėjo nuimti jaudulį. Maistas ir alkoholis.



labai geras įprotis. Ir aš jau priimu kaip natūralią būseną ir jausmą tą jaudulį. Ir irgi pamirštu kvėpuoti labai stresinėse situacijose.

Kas čia tau užėjo su ta neimga, gal kad sakei iki trečios dienos miegodavai.... reikia ne vidurnaktį eiti miegoti, o 22 val, ne vėliau. kelkis anksti ryte, 7 ar 8 ryte vėliausiai, dieną nemiegok, stenkis nuvargti fiziškai bent kažkiek ir turėtų susitvarkyti.


Gavau antibiotikų, temperat beveik negaliu numušti, gerklėj pūliai, skauda siaubingai.

Nu va, vadovas tai atsipūtęs sau...Gal tiesiog neskirti tie darbai tau. O tau skirtas dar bus, nes juk ieškai. Man gyvenime nieko labai sklandžiai nebuvo. Tik pagimdžius vaiką iš darbo sugebėjo atleisti. Tais laikais tai buvo įmanoma. ir pinigų už vaiką jokių negavau.
Šiaip tai kiekvienas darbas man buvo ir yra manęs išbandymas. Nėra taip, kad sklandžiai ir sėkmingai save realizuočiau, ir visi aplinkui laimingi būtų. Tiesiog susitaikiau jau su nuolatiniu stresu.
Papildyta:

na, tie vadovai ar atrankos specialistai juk irgi tik žmonės, su savo trūkumais, gal net vėžiu kuris nors serga, bet neįtaria. Tiesiog užjausk juos, kad tiek kankinasi, ieško tinkamo darbuotojo, o gal išsirinks netinkamą ir paskui sunku atleisti bus?
Iš tikrųjų, tai labai sėkmės dalykas. Ir likimo
Papildyta:


sveik

Niekad gyvenime nėjau miegoti 22 ir dabar neisiu, čia jau prieš mano prigimtį. Nu nemiegojau nei dieną, nei naktį gi gal sav. Bet šian jau paryčiais - dieną paparpiau. Užmušiau pagaliau galvos skausmą. Maniau pastipsiu jau. Į mane jau ir vaistininkai skersai žiūri ir dar pakomentuoja: O tai tie vakarykšti vaistukai nepadėjo?"

Deraramos, kad tik tai santykiams nepamaišytų aš galvoju... Tfu tfu tfu. Suprantu tave. Pusmetis tikrai daug.

sveikinu pamiegojus O ar patiri kažkokį konkretų stresą šiuo metu? Bent man būna tokių bangų, kad suintensyvėja ta savigrauža ir nerimas dėl esamos situacijos ir tada sutrinka visos žmogiškosios funkcijos - kvėpavimas, miegas, mityba, ciklas.

Et, nešnekėk taip, aš jau po truputį kartais susitaikau, kad tai normalu... Santykiai geri, bet man pačiai yra buvę juodų minčių per duobėtus periodus, kad viskas blogai ir visa kita tuoj irgi sugrius... Bet lyg viskas stabilu...

Kad lyg ne. Aš šiaip triznė gan dažnai gyvenime pabūnu. Sureikšminu viską ko nereik. Nei daugiau, nei mažiau to streso.
Žinok, vakar draugė sakė, kad jos pažįstamos mergos irgi niekaip neįsidarbina. Gal čia laikas toks - prie euro pratinamasi. Aš taip ir save guodžiu. Kartais užplūsta paranoja, kad ar nebus senieji darbdaviai pakišę koją. Man mama šiandien tą patį sakė. Esmė, kad negavau atostoginių, ala nepriklausė, nes ilgai buvau biuletenyje (t.y., kaip žinia, durnyne). O neišnaudotų atostogų turėjau daug, nes jie ten nelabai tų atostogų išleisdavo. Nu, ir kreipiausi į darbo inspekciją, kad išaiškintų - ar tikrai nepriklauso, nes visi man sakė, kam prasitariau, kad mane išdurnino. O TOKIA durne būti nenorėjau. Žodžiu, privertė juos susimokėti man. Veju tas mintis, kad kokiu nors būdu, gal sugeba pakišti koją, bet noris tikėti, kad tokiom nesąmonėm neužsiiminėtų.

čia aišku visai jau ne į temą kalbam, bet netikiu, kad tau taip būtų. Aš irgi turiu savų minusų, kodėl neįsidarbinu, bet stengiuosi jų nesureikšminti ir išvartyti per darbo pokalbius. 85 proc. pavyksta. Ir tau pavyks rasti darbdavius, kurie nesiknis kur nereikia.

Čia reiškia, kad laikas miegot, ar kaip?
Aš kokia beraštė. Siaubas.

Nežinau ar šitam skyrely galima taip rašyti, bet pereklamuoju dėl draugės, nes jai nelinksmos dienos ir, matyt, nenorės ir negalės kultūrintis.

Gal netyčia kam įdomūs būtų bilietai į rytdienos, vasario 21d. Kauno muzikinio teatro spektaklį "Vienos kraujas", spektaklis 18val. Bilieto vertė 50lt. Turi netgi 5.
Rašykit a.ž.

čia reiškia 2 l alaus (šiaip aš negeriu alaus). Atsikėliau po 14 val. miego, visa užtinus.

O tu ar pamiegojai šiąnakt? Dėl bilietų galėjai paskelbti perku-parduodu skyrelyje, aš ten esu pardavus bilietus, kai netyčia nusipirkau Vilniuje vietoj Kauno.

Pamiegojau daugmaž normaliai valandų, nors ilgai neužmigau, lexo visgi negėriau. Kažkaip man atrodo nuodėmė gert, kai nerimo nejaučiu.
Aš čia tiesiog maniau padėsiu paplatinti draugei. Negandos jų namuos. Gal ir padavė ji pati kur plačiau, nežinau.