Depresija

Deraramos, man mama stengias nors ir simboliškai, bet pagelbėt. Aš jau susispaudus, nu taip, nėr, kad badauju ar vien kruopas lesu toli gražu, bet, apart maisto, jau nieko neperku ir jaučiu šiokį tokį nepriteklių. Traukiu visokius pamirštus daiktus, nagų lakus ir pan. Atsilyginsiu mamai kažkaip vėliau. Mane erzina, kad, va db susiskaičiavau, į svečius kviečias artimi žmonės ar draugai, nes, ala seniai matėmės, o taip yra, kad man lengviausia atvažiuoti, nes aš gi nedirbu, neturiu vaikų ir iš viso nieko juk neveikiu. Ir labai artimi tie žmonės, o kelionės į kitą miestą jau ne man ne vien dėl moralinės pusės... Ir žiauriai gėda pasakyt, kad aš negaliu sau leist nei po svečius blaškytis į kitus miestus, nei pramogaut, - juk nuvažiavus reikėtų kažkur eiti, tuščiomis irgi nesinori. Gal dramatizuoju šiek tiek, bet tikrai esu šalia to. Paverksiu, kai badausiu. Ir, taip, irgi pagalvoju, kad vos ne menas išgyvent su tokia pinigų suma. Aišku, kaip aš sakau, Dievas man yra ir todėl, kad toks metas, bet kad aš ir nieko nenoriu. Dabar galėčiau ir milijardiere būt, prekės manęs nedžiugintų, tik, kad galvos neskaudėtų ir morališkai saugiau jausčiausi (O TAS MAN BŪTŲ LABAI DAUG), nereikėtų skaičiuot ir padoriau atrodyčiau.

Bendravimas ir man padeda, tik kad jis gyvas mano pačios valia retai. Pas vieną, ką bent kartais nejaučiu apatijos išsiruošti, tai tas bernas. Kaip kokia kalė.

o mane tos mintys nuolatos lydi. nes nematau aš prasmės ir kai pagalvoju kad dirbti dar reikės vos ne ilgiau nei pati ant svieto gyvenu tai man išvis viskas atrodo beprasmiška. aišku kaip rpodo gyvenimas nieko aš nepasidaryčiau, nes bijau. bet tokios mintys apie beprasmybę ir ką aš čia veikiu aplanko dažnai. pamodeliuoju kaip tai galėtų atrodyti, kokie būdai. buvau nusprendus, kad gimus vaikams net nedaleisiu tokių minčių. bet jos mane vilioja, kaip užuovėja kokia, kaip išeitis kažkokia. ir labia įstrigo čia padrumsti vandens atėjusių klausimas tai kodėl nenusižudot jei labia blogai

Galit neskaityt manęs, aš šiaip pasiguosiu, gal kiek palengvės rašant. Po poros dienų eisiu dar pasišnekėti dėl to paties, kur vakar buvau pokalby. Turi dar ala kažkokių klausimų. Iš tikro, aš irgi turiu, tik kas iš to, suvokiu, kad muziką čia užsakinėju ne aš. Suvokiu, kad dirbti aš eičiau sukandus dantis. Kodėl man taip nesiseka. Ir suprantu, kad pačiai man nelaikas demonstruot nepasitenkinimą tuo klausimu.

bet jei situacija sudėtinga tai gal tas dirbimas pro sukastus dantis kažką ir gero toj situacijoj atneštų, pjamas, išėjimą, prisivertimą judėti, galų gale darbinius įgūdžius . juk dirbant irgi galima kažko ieškotis.
šiaip aš labai puiki patarėja. dirbu N metų pro sukąstus dantis ir neieškau nieko kito

Na, pajamų kažkiek atneštų, bet ne daugiau. Su tobulėjimu profesinėj srity tai žingsnis atgal. Aš turiu kažkur 9m patirtį toj srity, tikiuosi, kad dar nenubraukiau to nedirbdama dabar... Apatiją kažkiek išblaškytų, bet jausčiau nuolatinį skerdimą ant dūšios. Bet anyway. Čia jau nediskutuotina, nes dirbti eičiau. Kaip ir neturiu pasirinkimo. BET. Ačiūdie. Truputį įžiebė man vilties vienas skambutis. Ryt eisiu dar su kitais pasikalbėti. Gal pramušė bent pokalbiams po tokio ilgo laiko. Iškart ramiau tapo.

valio

o aš imu galvoti kad jausčiausi blogai visur. o tau taip nėra? kad galvoji prigalvoji ir kiekvienu atveju galima rasto kodėl blogai bus, baisu, sunku...toks lyg atstumimas

Ta tokia depresūcha daro savo, yra to ir man. Bet nėr, kad galvoju, kad visur bus blogai. Dabar, gal ir situacija verčia. Bet šiaip, kur buvau užpraeitame pokalby ir sakė, kad tikčiau, jei turėčiau automobilį (na, ten viskas logiška ir suprantama iš jų pusės, nes vizitai pas klientą būtini). Bet po to atskambino, kad GALBŪT atidarys naują "kioską" (tik neaišku, kiek tai užtruks) ir galėčiau ten dirbti, arga galiu važiuoti ir dirbti pas jų į kitą miesą. Na man ten būtų ir tobulėjimas, ir kiti niuansai palankūs pasirodė, pagalvojau, kad geriau negalėčiau tikėtis, ir tikrai net džiaugčiaus galėdama ten dirbti. Aišku, suprantu, kad gal dirbant taip ir nebūtų, bet pirmas įspūdis geras. Man atrodo, ten galėčiau jaustis gerai pagal save. T.y., pakankamai ramiai, kiek MAN galima būti ramiai darbe.

O aš tau pavydžiu, pagaliau kažkas juda į tą pusę, kad pasikeis esamas etapas. Prie negerumų galima priprasti, juolab, kad nelabai yra kur dėtis, kaip sakei. Ir bus juk ir gerų niuansų, visą laiką nedirbsi sukandus dantis, įprasi ir atrodys normalu tokios sąlygos...


na matai, nebuvo nebuvo ir atsirado ta paklausa. O man dabar užėjo štilis... Atėmė ūpą paskutiniai nepavykę pokalbiai ir nenusimato daugiau pakvietimų, nes beveik niekur nebesiunčiu, nėra kur. Būtinai papasakok kaip seksis šitas.


O gal ir paprasčiau, kai žinai, kad negali niekur trauktis, per daug svarstyti ir turi eiti ten, kur gali? Mažiau galvosūkių gyvenime. Ir tau dar yra ir šansas dirbti dar vienoj vietoj! Na čia jau ir pasirinkimų tau atsiranda Manau, kad viskas susidėlios galų gale teisingai, taip kaip turi būti. Gal išeisi ten kitur, padirbus trumpai, nieko čia tokio. Ir matai, esi paklausi, net atskambina tau pakartotinai, net ir be mašinos... O mane užmiršta Vis lyginu tavo ir mano situacijas... Kažkaip lengviau, kai žinau, kad ne man vienai nelengva šioj srity ir kad taip išgyvenu. Ir norisi, kad kitam pasisektų, kad kažkas pasistūmėtų, nes tai reiškia, kad išeitis anksčiau ar vėliau išeina. Tikrai nenubraukei savo 9 m. patirties. Va aš jos turiu visai nedaug... Porą metų ir 3 skirtingi darbai

Labai to ir linkiu. labai labai.

Žinau, kad nepriprasčiau. Save pažįstu tuo kl.. Pvz., aname darbe buvo ir pakankamai graži darbo vieta, nemažai ką pati ten "įsirengiau". Bet nei prie bendros erdvės, nei prie to pastato per 4,5m taip ir nepripratau. Ir dar nepripatau prie kai kurių dalykų. Karts nuo karto imdavo atrodyti, kad visa tai mane sužlugdys galutinai. Žinoma, nebuvo tai esmė, ne dėl to man depresija, bet iš smulkmenų susideda gyvenimas ir tai mane gniuždydavo.
Bet šiaip jo. Gana burbėti. Bent pajudėjo ledai. Toj dar vienoj vietoj dirbti, tai nežinia kaip ten: gali ir persigalvoti, ir atsisakyti minties atsidaryti tą "kioską", jei atsidarys, neaišku kada, nes kai man skambino, dar tik buvo tai sugalvoję. Parašiau emailą šiandien tavo įkvėpta, pasmalsavau kur link viskas juda ir pagyriau kuo man jie patiko. Tikiuos atsakys.
Man irgi labai gerai, kad turiu kam išsitaukšti ta tema. O tavo patirtis ar vienoj srity, tik skirtingose darbovietėse, ar skirtingos ir sritys? Mano CV viena sritis, bet darboviečių 3 per tuos metus. Iš tikro 4, bet vienoj išdirbau gal ~2mėn, pabėgau į kitą, nes ten jaučiaus kaip kalėjime, tai tą mano CV nutyli. Kaip ir studentiškų laikų darbą kažkokioj kompų parduotuvėj, kur buvau žalesnė už žolę. O ten jau net nebuvo mano sritis. Tu neseniai irgi buvai juk pokalby. Jie ten gi būna ilgai renkasi.
Tikriausiai pasakojau čia, kai porą sav. po ligoninės buvau sutarusi su vienais, turėjo tik paruošti kur man sėdėti, sakė, vėliausiai po sav., susitarėm dėl atlygio, pasakė, kad atsineščiau dokus įdarbininmui. Ir nesulaukiau po tos sav. Tai tel. nekelia, tai kitoj šaly, tai perskambins, į emailą neatsakė. Nu ir teko pamiršti juos. Neįsivaizduoju, kodėl taip gavos. Gal ir ne dėl manęs ten, bet kas žino... Nors dabar galvoju, būtų buvę man ten labai labai sunku. Dabar labiau aš atsigavus, tada dar gerokai man amen buvo. O darbas ten sunkus ir ne kiekvienam, reikalaujantis didelio susikaupimo, analitiškumo. Tiek, kad žmonių gyvai nebūčiau mačiusi ir su klientais nereikėję knistis.

Ačiū.

Aš kaip į liežuvį įkirpta vėl, daug "kalbu" čia. Bandau raminti save rašymu. Ką tik laiptinėj mane užpuolė kažkokia boba su kiaušais. Pagal puolimo stiprumą sprendžiant, tų kiaušų ji turėjo minimum 6. Man kai neramu, kartais jaučiuos irzli, kai kas pačiulbina, ko aš nelaukiu, kad čiulbins (tai liečia žmones, kuriems jaučiu mažiau simpatijos, ne visus). Apiputojo ji mane, kad neuždariau laiptinės durų. Nežinau, kaip tai įmanoma, nes jos lyg ir užsidaro pačios. Nu, bet, reiškia, neužsidarė, o aš tikrai neuždariau. Nelabai girdėjau, nes buvau su ausinuku, bet ji tikrai gerokai leido putas ir ir mojavo man tais savo kiaušais. Visa mano laimė, kad pasigavus į kaktą man jų nepaleido. Aš ir nesistengiau klausyt, bet taip ironiškai ištariau "kĄĄ?". Čia buvo retorinis klausimas, tik to nesakiau jai. Kažkaip visai netroškau pamatyt tų kiaušų sau po nosim, todėl tepiau slides. Čia gal ir mano problema, nes niekad nesuvokiau, kodėl reikia putoti, negi negalima gražiai pasakyti, o dar ypač nepažįstamam žmogui, pirmąkart pagautam, kad padariusiam kokį erzinantį veiksmą. Grįžau, prisiminiau, kad toji daugiakiaušė man dažnokai matoma, nes yra kaimynė. Ir ji amžinai mane išgąsdina savo piktu šuniu. Tas šuo garsiai urzgia, ir loja, yra gan didelis, ir ji jį vos išlaiko. Bet nei kart neapiputojau, kad gal antsnukį bent uždėkit, kad jis čia žmonėms grasina, tik išgąsčio ištiktuką garsiai išreikšdavau, pvz.: "OJĖZAUDIEVEMANO". Tai užėjo tooooks noras atkerštyti. T.y., savo kiaušais pamojuot.
Seniau mokėdavau nekreipt dėmesio į tokias personas, bemojuojančiais visokiais savo organais, bet, matyt, visai nervininkė pasidariau. Gerokai sunervino.

Man irgi buvo, kad viliojo tokios mintys, ypač jaunystėje, ir ypač kai kas nors nepasisekdavo. Netgi terminus kartais nusistatydavau, kad va, pagyvensiu dar metus , pažiūrėsiu, kaip bus
Dabar jau mažiau užeina, nebent kartais užsinoriu keisti kažką iš pagrindų: atsidurti naujoje situacijoje, naujame darbe, išmesti senus daiktus ir "tipo" gyventi iš naujo.
Kai pagalvoju, tai blogiau už mirtį nieko nebus. Ir sau prisiekiau viską ištverti: darbo praradimą, badą, ligas, skausmą... Ir tuo pačiu kartais nepamiršti pasidžiaugti tuo gyvenimu ar kažką padaryti tokio, kad nebūtų gaila.
Papildyta:


nu va, kaip gerai O aš jau buvau pradėjusi galvoti, kad prisirišai prie kiosko sąlygų ir kitaip nenori. Ir norėjau pasiūlyti pagalvoti apie visai kitokio pobūdžio darbą, šiaip, gyvenimiškos patirties praplėtimui. pvz., kirpėjų kursai ar dar kas nors. Nebent kitoks darbas reikštų savo pomėgio išdavimą. Ir netobulėjimą sau reikšmingoje srityje.

Taip, reikštų... Visgi gaila būtų, kad ir mokslus baigiau, ir sritis pakankamai kūrybiška ir nemonotoniška, leidžia realizuoti save. Kad man ten nuolat vos ne psichozės, čia gi bet kokioj srity, manau, būtų. Retai taip būna, kad, pvz., koks elektros inžinierius ar rūbų dizaineris (ne į temą, bet labai nemėgstu to žodžio) iškeistų profesiją į kokio virėjo ar kirpėjo ir jaustų iš to didesnį pasitenkinimą. Tokiuose sprendimuose aš drąsi, jei manyčiau, kad būčiau laimingesnė būdama pilote ar valytoja, seniai būčiau link to ėmusi eiti, jei dar nenuėjus.
O šiaip tu teisi ir dėl prisirišimo. Ypač tokiai, kaip aš, nesuvaldančiai savo nerimų, per tuos 4,5m tarpais atrodė daug saugiau ir paprasčiau, dirbti ką moku geriausiai, kas pažįstama. Lengviau, kai bent žinai ko tikėtis, nereikia per daug kažko naujo mokytis ir pan. Nors kartais finansinė pusė mane ten gąsdindavo. Daug stūmiau ant savęs, galvojau ką blogai dariau, klaidų vis pasitaikydavo, labai stresuodavau. Bet dabar, kai praėjo kažkiek laiko, suprantu, kad ir aš, bet ir darbdaviai ten nebuvo auksiniai kai kuriais aspektais. Nereikia pamiršti, kad bent 3m iš tų 4,5 ten buvau juodokoj depresijoj ir aiškiai suvokiau, kad darbo kaita mano psichikai nebus teigiama...
Prieš gerus porą m. buvau ėmusi svaigti ir domėtis artima sritim (ir dabar ja kažkiek pasidomiu), bet pora pažįstamų, tą bandžiusių, mane įtikino, kad ten dar daugiau ilgalaikio vargo su klientais, ir finansiškai neapsimoka. Tik šiek tiek tą pamėginau, kaip "užklasinę" veiklą.
Dabar man mūza visai neapsireiškia, net neįsivazduoju, kuo dar galėčiau turėt bent menką norą, dirbti. Bet pamąstau apie tai, pamąstau...