Jis man atrodo ne tas šuo, kuris reaguotų į pagyrimus, bet gal reikėtų bandyti girti kokiais skaniukais. Apskritai tai piktas mažas šuva, visą gyvenimą toks buvo kitų šeimos narių atžvilgiu. Mylėjo tik mamą, bet po akivaizdžiai sumažėjusios meilės į ją taipogi kreivai žiūri, neina pas ją, dabar lyg ir ieško kitų draugų. Aš net bijočiau jį maudyti, nes jis pradėtų urgzti. Komplikuotas manęs laukia gyvūno auginimas, kai aš jo prisibijau
Gal girdėjote posakį? "Laimingas šuo - pavargęs šuo". Dauguma žmonių net nesuvokia kiek šuniui reikia darbo, krūvio, net ir mažam. Jie stiprūs ir gajūs, nereikia į juos kaip į trapiausią gėlelę žiūrėti. Šuo turi kažką veikti, būti užimtas kuo nors. Žmogus gali sėdėti prie kompo, dirbti, bendrauti, nes jam įdomu, ar teliką žiūrėti ir mėgautis, o šuo to negali. Jis turi judėti, vaikščioti, važinėti kur nors, pamatyti kažką naujo ar kita veikla užsiimti. Tada jis niekaip nebus piktas, neturės kada Minimum ką turi veikti šuo, tai bent savame rajone reguliariai vaikščioti, susitikti su gentainiais, žmonėmis. Oras absoliučiai nesvarbu. Kai dreba lauke žmogus, nenori eiti pats, drebės ir jo išlepęs šuo. Bet jei žmogus pasibaigus vasarai reguliariai tęs pasivaikščiojimus ir rudenį, po to žiemą į lauką, eis ir šuo, jis palaipsniui pripras. Be to juk galima aprengti naminį šunį, niekas nesako, kad iš po kaldros reikia pliką ištempti ir vesti. Turite pagalvokite kiek norite ir glaite jam suteikti. Ne sjei esate tingūs, sėslūs, tai tikriausiai nieko gero nebus. Jei esate aktyvūs, judate, bent kas iš šeimos gali skirti laiko šuniui, bus gerai tada. Jei negalite, gal geriau tada į prieglaudą atiduoti. Tik nemigdykite jokiu būdu. Ne jūs davėte gyvybę, ne jūs ir atiminėkite