Dievas ar Ateizmas- kas racionaliau?

O čia gerai, ar blogai tai?

Riviera Maya, Moonte ir kitos bereligės, atsargiai, Jums tik vienas žingsnis iki manęs
Papildyta:


O ko čia piktintis? Gal reikia prieš tai bent kiek pasidomėt ir pagalvot, jog galimai ne "vadinami ateistai" savo vaikams meluoja, o Jūs?

"Daugiau nei prieš 30 000 metų kiaušiniai pradėti marginti senovės Egipte ir Persijoje, kur buvo tikima, kad tai – visatos simbolis. Kiaušinis pagonių religijoje dėl ovalios formos simbolizuoja kosmosą, gyvybės atsiradimą, vaisingumą, o jame gyvenanti gyvatė, požemio ir derliaus globėja, pavasarį prikelia augmeniją. Dėl to per Velykas margučiai ridinėjami – susilietę su žeme pažadina požemio dvasias. Margučių daužymas turėjo tokią pat prasmę – dužus kiaušiniui į laisvę esą išeina gyvybės nešėja – kosminė gyvatė."

Kame problema yra paaiškinti vaikui tiek senąją, tiek ir krikščioniškąją šios dienos reikšmę? Tai, kad aš asmeniškai nesijaučiu labai tikinti ar religinga, visiškai nereiškia, kad neigiu religiją kaipo tokią. Ji yra, ji egzistuoja, mano vaikas (vyresnis, mažajam dar neįdomu) apie ją žino, žino kas krikščionims yra Kalėdos, kas yra Velykos. Ir aš netgi susilaikau nuo savo asmeninės nuomonės primetimo jam. Kalbėdami apie Velykas kalbėjom ir apie pagoniškąjį požiūrį ("o senais laikais, kai lietuviai dar buvo pagonys, jie tikėjo, kad....") ir apie krikščioniškąsias tiesas ("atsiradus krikščionybei ir jai paplitus, Velykos įgijo kitą prasmę... krikščionys tiki, jog Velykos - tai ...."). Kiek galiu ir kiek žinau, atsakau į visus kylančius klausimus ir nematau reikalo aiškinti, kad "tu tai tuo jokiu būdu netikėk, nes jie nusišneka". Atvirkščiai, aiškinu, kad pasaulyje yra daug skirtingų religijų, daug žmonių su skirtinga nuomone ir kiekvienas turi pagrindą tikėti tuo, kuo jis tiki. O jis augdamas pasirinks savąjį.

O Kalėdų senelis ir Kristus yra dvi visiškai skirtingos teorijos ir visiškai skirtingi "tikėjimai", kuriuos maišyti viename katile yra savotiškai šventvagiška. IMHO.

O man bjauru, kai kas nors bando pasisavinti šventę - ne tavo, tai ir nešvęsk. Gi visi švenčia - gi laisvą dieną turi visi, tai ir džiaugiasi visi, toks įspūdis, tarsi norima atimti tą laisvą dieną ir progą paterlinti kaiušinius - kas visai nieko bendro su religija neturi. Va turim "šventę" helowyną - kas ją nori, tas švenčia, negi dabar imsi drausti? Arba turim valstybinę šventę- kokią nepriklausomybės dieną - tai jeigu pas mus religija atskirta nuo valstybės, tai negi reiškia, kad religingiems negalima šios dienos švęsti? Absurdas kažkoks, gi tie ateistai neskanduoja prie bažnyčios kokių nesąmonių su plakatais ir niekaip netrukdo švęsti pagal tradicijas - kodėl jiems norite trukdyti švęsti pagal jų supratimą?

Hmmm, na mes tikrai labai skirtingi bereligiai
Mano sunus tiki Dievu, mokyklose juos moko apie kitas kulturas, religijas, tradicijas. Netgi veza i ekskursijas kur supazindina su ju maistu, nuveza i skirtingu tikejimu baznycias
As jam savo paziurio niekada nekisau, tik nuo vaikystes graziai paaiskindavau, kas gerai, kas negerai. Ir kad yra Dievas kuris tai mato Ir jis tai zino

As nebegaleciau nebetiketi Dievu, po visko ka maciau Jei ne Dievas , gal but jau buciau ne vienu zingsniu pranokusi tave link kitur ( isprotejusi, degradavusi, nusizudziusi ar dar kazkas baisaus, kai suzinai kiek blogio musu zemeje).

Dievas, seima, draugai, artimieji ( beje visa tai taipogi Dievo dovana)- tai mano religija

Bet tai jūsų dievas, arba jūsų supratimas apie dievą, yra kažkuo grįstas. Matyt kažkurios religijos mokymu. Nes kažkokias savybes jam jūs priskiriate. Ir spėju, kad ne pati sugalvojote, kokios tos savybės. Ir klausimas, kodėl būtent tas savybes pasirinkote priskirti savo dievui, o kitų atsisakėte?

O kodel jis butinai, privalomai turi buti pagristas kazkokia religija, mokymu?
Nesupratau kokios dar Dievo savybes?

Bet koks objektas yra kažkaip apibūdinamas ir jam suteikiamos kokios nors savybės. Berods buvo minėta, kad dievui priskiriama pasaulio sukūrimas, ir nuolatinis stebėjimas (kai buvo apie sūnų kalbama). Gal dar kažkas?

Nebūtinai ir neprivalomai dievas turi būti grįsta religija. Aš tik spėju, kad taip yra Riviera Maya atveju. Nes pasaulio sukūrimas ir "stebėjimas" (dabar pagalvojau, kad biški iškrypėliškai skamba:) ) dominuoja visose religijose, - vadinas šis savybių komplektukas galimai yra paimtas iš kurios nors religijos mokymo.

Kita vertus, dievą žmogus kaži ar pats šiuolaikiniame pasaulyje (kai viskas ganėtinai aišku apie mus supantį pasaulį) susigalvotų pats, ir jam nebūtų padariusi įtakos religija (bent pakišusi minties apie tokį objektą).

Jau viena karta rasiau, tarkim oras beskonis, bekvapis, bespalvis, beformis, jei mokslas nebutu atrades, niekas nezinotu sudeties, bet jis egzistavo ir egzistuos nepriklausomai nuo zinoji/nezinojimo savybiu/formules. Zmones juo kvepavo ir kvepuos. Taip ir su dievu, jo nereikia reminti, i ribotas zmogaus samones apibrezimus. jis didis ir daugialypis.

As nedrisciau teigti, kad siuolaikiniam pasaulyje ganetinai viskas aisku apie mus supanti pasauli. Dristu teigti, kad mes tik pacioje atradimu pradzioje. na nera Dievo kurinys toks banalus, kad zmogus ji taip lengvai issifruotu. Dievo pazinimas tai viso zmonijos egzistencijos laikotarpio prasme. Tarkim, zmogaus smegenys, rodos nedidelis tyrinejimu lopinelis, bet iki galo jis tikrai nera istirtas, o kiek dar like neatrastu dievo sukurtu stebuklu.

Va jus man paaiskinkit, mintis kuri kvirba zmogaus galvoje, bet ne igarsinta ji egzistuoja ar ne? Va zodi parasai, jis kaip ir igauna forma, tai mato ir liudija visi, ganetinai paprasta. Taigi, o mintis yra, ar jos nera?

Ir pagaliau kas gi buvo pradzioje mintis, ar zodis?

Mano galva MINTIS ir yra Dievas.

Gerai ar blogai - čia labai subjektyvu. Jums, Hmmm.., ko gero gerai, nes bedievių gretos prasiplės ir bus daugiau asmenų, su kuriais galėsite bendrauti nevengiant religinės temos ir negesinant savo nuomonės (jeigu tuo metu nesinori konflikto). Religingiems ko gero blogai, nes į bedievius jie dažnai žiūri su gailesčiu - vadinasi jiems tai galimai sukels dar vieną neigiamą emociją.

Ar "atsargiai" čia tinkama - ko gero nelabai. Manau tiek religijos, tiek dievo atsisakymas neatsitinka per neatsargumą - tai arba labai apgalvoti žingsniai, arba žmonėms religija nebūna įkišta į galvas vaikystėje, ir jiems nėra ko atsisakyti.

kaip idomiai, bent jau man visai nera rodiklis bendraminciu gretos.
Niekada nebijojau reiksti savo nuomones, pasvarstymus viesai, lasivai diskutuodama su skirtingu religiju, konfesiju zmonemis. Jie tikrai nera zverys, ar iki tokio lygio fanatiski, kad keltu man baimes, juolabiau gresmes jausma. Mano laimei teko bendrauti su ATA Tevu Stanislovu, jokio pagiezingumo, beprasmio savosios puikybes itakoto gailescio is jo puses nebuvo, tik meile, supratingumas ir ismintis.

Arba, zmogus neriboja save religijos remais, atranda beribi Dieva.

Nu man tai nereikia jokių gretų, poreikio kalbėti (ar nekalbėti) apie religiją pas mane nėra tiek, kad tam reiktų bendraminčių palaikymo Atitinkamai man nei gerai, nei blogai nuo to, kiek žmonių aplink mane tiki, kiek ne. Lygiai taip pat religingiems neturėtų rūpėti kitų tikėjimas... o jei kažkieno pasirinkimas kelia neigiamas emocijas, tai reik susimąstyt, ar dėmesys koncentruojamas tikslingai

Nesu tikra, kad sutinku. Nors auginama buvau religinga dvasia (močiutė buvo tikinti, eidavom į bažnyčią, chore giedodavom ), bet negalėčiau sakyti, kad man kas tą religiją kišo Ji tiesiog buvo šalia manęs. O ir atsisakymo kaipo tokio mano gyvenime nebuvo berods. Tiesiog apmąstymai, kurie nulėmė tam tikras išvadas. Aš Dievo nei teigiu, nei neigiu, aš tiesiog nematau jokio skirtumo tame, yra jis ar ne

Atsiprašau, nesekiau temos nuo pradžių. Tęsiant apie objektų savybes:
Oro savybė ta, kad juo žmonės "kvėpavo ir kvėpuos" - būtent tai, kalbant apie objektų savybes aš turiu omenyje (galbūt neaiškiai išreiškiau mintį). Be oro - ragai, tai kaip ir aišku buvo nuo senų senovės, kam jis skirtas, ir ką mes su juo darome, ir šitas supratimas iki šiandien nepasikeitė.

Tai, kad jūs nenorite dievo "rėminti" - mano nuomone, reiškia, kad jūs neturite savo dievo aiškaus apibrėžimo savo sąmonėje. Jūs galite nenorėti jo sąmoningai apibūdinti, bet tada niekas niekada taip ir nesužinos, ką jūs turite omenyje vartodama žodį "dievas", nes visai gali būti, kad visi bereligiai šitą žodį supranta skirtingai.

Va, jūs ėmėt ir įvardinot dar vieną dievo savybę - "didis ir daugialypis". Ok. Dabar pabandom iškapstyti, iš kur tokia savybė (pradedu galvoti, kad mano "savybės" reiškia bet kokį apibūdinimą, bet tikiuosi, kad suprantat mano mintį), kurią jūs savo dievui priskiriate, atsirado. Mano galva, "didis" konkrečiai iš kurios nors monoteistinės religijos, kuri aukštiną jį kaip visagalį. "daugialypis" - hmmzzzz ... ką turite omenyje, ką konkrečiai "daugialypis" reiškia, ir kodėl jūs šią savybę suteikiate savo dievui?
Žemiau kalbate apie tai, kad "dievas yra kūrėjas" - vėlgi iš religijos atėjusi savybė.
"Mintis yra dievas..." čia kažkas naujo, akivaizdžiai ne iš religijos. Bet tai reikštų, kad mūsų kiekvieno smegenys gali "pagaminti" dievą, ir ne vieną per dieną


Mintis egzistuoja net neįgarsinta, kaip ir savaime aišku. Super- truper - technologijos jau netgi sugeba iš smegenyse kursuojančių signalų (tai techniškai ir yra "mintis") atskirti, ar mintis yra A, ar B (nerealiu metu gyvename - fantastika tampa realybe), arba vienam žmogeliui dirbtinę ranką vietoj amputuotos prikabino. Ir jis tą protezą gali judinti naudodamas mintis - vadinasi kažkas tame proteze atpažįsta mintį (pvz kelk ranką) ir ją pakelia, o ne nuleidžia.

Kokiu kitu? Kitu tiesiog nera , nors zmones kazkodel labai stengiasi kuo daugiau ju prikurti