Galiu suprasti tik tiek, kad visame kame yra dualizmas, bet kokia skausmo, blogio prasmė - nesuprantu. Tas posakis, kad "jei nežinosi, kas yra skausmas, nesuprasi ir, kas yra laimė", man asmeniškai, nesąmonė. Nematau jokios prasmės ligose, fizinėse ir moralinėse kančiose, nematau prasmės beprasmėse žmonių žūtyse, katastrofose, kai šeimos netenka vieni kitų, netenka namų ir visko, ką turi... mano akimis, tai begalinė beprasmybė.
Jaučiu, kad yra kažkokia geroji, aukštesnė jėga, kuri pasaulyje kuria gėrį, grožį, teigiamus jausmus, bet tuo pačiu yra ir atsavara jai, atvirkštinė negatyvi jėga, naikinanti, todėl netikiu tuo Dievu, kurį piešia biblija. Pasak jos Dievas neklystantis, absoliučiai tobulas, teisingas. Kaip jau minėjau pradžioje, pasaulyje tiek daug neteisybės, beprasmių kančių, žūčių, kad patikėti tuo absoliutaus tobulumo įsikūnijimu - neįmanoma. Aš Dievu vadinu tą gerąją būseną, tą jausmą, Dievą galiu jausti grožyje ir meilėje, bet mano asmeninis Dievo suvokimas yra labai subjektyvus. Religijos, mano nuomone, kaip ir kažkas sakė "opiumas liaudžiai". Ten gėrio ir gerumo matau mažiausiai.
Oponuoti nebūtina, tai tik mano pamąstymai