Depresija

Nelabai išeitų, Daniella, būna ir gyvų dar šiais laikais klientų (kad juos kur). Už tai džiaugiuosi, kai lietūs pila, bent neužeina gyvos dvasios.
Esu dirbus pan., kaip sakai, kai tėtis sirgo jau labai. Netikus aš tam, neturiu disciplinos. Irgi, iki nakties bimbinėdavau, o naktį už galvos susiėmus sėdėdavau. Aišku, metas buvo sunkus, bet kad ir dabar jis sunkus. Nors įsisvajojau, kai užsiminei. Bent laisvu žmogum jausčiaus.

Dar save stebinu nekomunikabilumu. Aišku, aš visa kaip slėgtainis prislėgta, nuotaika suknista pastoviai, bet seniau nebūdavo, kad žodžio negaliu ištart. Kai dirkas kreipias į mane, man išvis negreit dašyla nei kad į mane, nei ko nori. Dar blogiau, kai užeina gyvas klientas, kompleksuoju kažkiek prie jų, kad nesuskelčiau ko ne taip, bet susikaustymas pati jaučiu, kad nebesveikas, nenatūralus. Nežinau kaip jiems patiems atrodo, kai manęs kitokios nematę. Bet man pačiai atrodo, kad nenorėčiau būti kliente tokios mietą praryjusios personos.

Praėjo mėnuo. Dabar galvoju, gal ir pakankamai normaliai pavariau. Maždaug taip pat, kaip aname darbe jau seniai dirbant. Matyt, tokios jau mano išgalės.

O tai tau algos mokejimas jau nusimato. Ar jau buvo? Bus aisku, ar nenubaudavo.

Aš pusę temos prirašau, visi kiti kitą pusę. Kažkodėl gyvai dabar visai neturiu apie ką šnekėt su žmonėm.


Bus dar. Ai. Stengiuos negalvot. Ir nenubaudavus ta alga nk gero. Nors būna blogiau, žinau. Ir šiaip. Mane sąžinė ėda, nes visokios žioplystės kasdien lenda.

Besidomintias, dabar Velykų tridienis, tai ir taip kančios, sielvarto, atgailos metas. Rytoj didysis penktadienis tikintiesiems. Tai man rišasi čia visi juodi mėnuliai ir visoks blogis.
Sakykit, kad aš durna, bet klausiau šiandien grįždama namo apie nukryžiuotąjį, apie tas dienas prieš prisikėlimą. Apėmė dar didesnė depresija. Atrodo, žinau kuo baigės, kas kaip ir kodėl, bet toks sielvartas ištiko.

ne ne, rašyk....labai raminančiai veikia tavo rašymo stilius, vartojami žodžiai, išireškimai, toks žinai kaip traukiniu važiuoji.....tadam-tadam.....tadam-tadam.....labai ramu ir nors apie neramius dalykus bet kažkaip gera skaityti. net paradoksalu kiek- jaučiu iš tavęs ramybę ir kažkokį sveiką depresavimą, jei toks gali būti gal ne sveiką, o tokį adekvatų pasaulio matymą.





aha....atrodo kad normal kad ant tavęs rėks, pyks ar barsis. nors tai juk nesąmonė. kitas taip atsakytų, kad kitą kartą direktorius suprastu kad 15 min. pavėlavimas ne tragediją ir daugiau nesikaibėtų, o va čia jauti kažkokį supratimą kad taip, ant tavęs turi teisę rėkti, žeminti. man išvis būna stebuklas - eina sau - jie su manim gražiai kalbėjo. nu bet logiškai tai taip ir turi būti ar ir pati stengiuosi su visais gražiai, jau aprėkus tik savo vaikus ir vyrą esu nors niekaip nesuprantu to mastymo, žemesnio už žolę.....iš kur jis. bet aš visada buvau tokia, atsimenu kad vaikystėje vienai savo draugei labai daug leidau. nemokėjau paskayti kad nustotų, nes dar vienas baisus dalykas man buvo "susipykti', svarbiau nei savigarba .


tu ne durna - tu tiesiog tokia ir taip reaguojanti.
aš labai įsijaučiu į holokaustų, trėmimų tematiką, atrodo skauda už kiekvieną, apraudot kiekvieną galėčiau, statau į jų vietą save ir galvoju daug kaip turėjo jaustis, gyventi...paskaitau kokią knygą, paskui naktimis sapnuoju. Išvis aš naktį dažnai antrą gyvenimą gyvenu. žiauriai intensyvūs, ryškūs, aišku neigiami sapnai. kai esu netoli anytos, dažnai su ja baruosi, aiškinuosi, nors realybėje ji rami ir išlaikyta moteris. prieštarauju, ginčijuosi, paskui ryte lieka ta nuotaika negaliu eit į svečius nes atrodo veidmainystė - katik ėdėmes dabar arbatą gersim susėdusios. miegu stipriai, giliai, daug ko negirdžiu, bet atsikeliu pavargus nuo to savo antrojo gyvenimo.
ir labai mėgstu savo mirusią močiutę sapnuoti. tai jau būna labai retai ir jei mokėčiau tai sapnuose prisišaukčiau. ilgiuosi ir nepaleidžiu aš jos...

Ir man gyvai sudetinga bendrauti. Su vienu zmogum dar galiu, jeigu atitinka bangos, bet kai didesne kompanija, tai is manes reikia traukti kiekviena zodi.

As visad galvojau, kad tikintys zmones turetu buti laimingi jie tokie dori, tyri, jiem visur balta ir sviesu, jeigu kas ir nuskriaudzia, atsuka kita zanda ir toliau eina laimingi pasirodo kaip ir visada, visur visokiu pilna Jau net turejau minti, pradet vaiksciot i baznycia, bet dabar matau, kad neverta, niekas nepasikeis nuo to

Nu nu nu, o tu pirma pabandyk, tada sakyk kad nesikeis.

Aš tikiu todėl, kad manau, kad tai, ko moko krikščionybė, yra tiesa. O man labai svarbu yra tiesa visame kame.
Mano galva, tikėjimas sutekia tikrumo, kad nuodėmės yra / gali būti atleistos, o Dievas - tas, kuris girdi ir nėra abejingas. Tačiau tikėjimas nepadaro žmogaus angelu žemėje, šventu, tobulu, sveiku.... Ta pati krikščionybė moko, kad kol gyvenam kūne, kiekviename žmoguje išliks ir nuodėmingumas, ir mirtis (pasireiškianti ligomis ir pan.), tačiau tikintis žmogus įgyja jėgų judėti ta, šventumo, skaistumo, nuolankumo kryptimi, ir svarbiausia NORO keistis , t. y. mato tame prasmę, nes be tikėjimo toks požiūris atrodytų kvailystė. Nes logiškai pagalvojus, jei jau tikintis žmogus staiga pasikeistų į tobulą, tai būtų bent jau tam tikra dalis visuomenės šventa ... deja, istorija liudija visiškai priešingai...

Ačiū už palaikymą, labai gera skaityti Šiandien jau lyg ramesnė diena, nors vis dar jaučiuosi višta tamsiame miške. Aš atrodo visada bijau kažko, ko dar nėra. Pvz. kol ieškojau darbo, man buvo baisu, o kas bus, jei darbo nerasiu metus ar ilgiau? O dabar baisu irgi ne kad dabar esu žalia (nors ir tas baisu), bet kas bus, jei visai nesiseks ir liksiu žalia? Teisingai, blogiausiu atveju atsisveikinsim ir aš vėl grįšiu į savo rutiną, na ir kas? Aišku, ne nu ir kas, baisiai vėl pergyvensiu, bet tai ne pasaulio pabaiga. Šiaip dar daug niuansų mane neramina, pergyvenu dėl visko, dėl nuolatinės įtampos, patiriu stresą, išsigąstu, kad ką supainioju ar neprisimenu... Būtent taip ir yra, kad smegenys atrodo užlūžinėja nuo info gausos.

Atsiprašau, kad aš tik apie save...


aš tau vėl pavydžiu kad įsidirbai ir normaliai jau varai

Deraramos bet tau liko 29 dienos 29-ios dieneles, mažiau nei kad darbo ieskojau. Po zingsniuka po diena ir turesi savo menesi. bet tada pavydesi Night kad ji jai du

Abo ne vaikščiojime į bažnyčią/sinagogą/cerkvę/mečetę/prie aukuro esmė - tikėjime. Tikėjime stiprybė. Daniella labai gražiai parašė. Dėl tikėjimo jaučiuosi kiek stipresnė viduje. Kai visai blogai, tik į Aukščiausiąjį, atrodo, gali kreiptis, ir kreipiesi. Būtų malonu, kad gautą gėrį po to kam nors kitam perduoti. Deja, aš kol kas tik pasiimu. Mano tikėjimas nėra besąlygiškas, kaip vaikystėje. Vis tiek svarstau logiškai. Per daug aš apie tai čia forume paistau. Nesu šventoji, toli gražu. Būčiau, tai gal tikrai lengvesnės mintys būtų. Gal net ir drabužiai ne juodi.

Deraramos, jau kam, kam, man nėra ko pavydėti. Sėdžiu su suplyšusia maikute baisokame ne savame bute, sujauktam kambary. Darbas ne svajonių. Nes jų net ir neturiu. Ir tai atrodo nepataisoma. Net sujauktas kambarys. Aj... Nesuprantu, kaip jus ramina su Bučkiu mano rašliavos.

KATINAS KAIP?
Ačiū

Mes veislinių triušių parodoj buvom, kokių gražių yra

Ačiūdie, katinėlis geriau. Čia vieną dieną galvojau dar tikrai mirs. Šiandien grįžusi net prizbitkinta radau nemažai. Labai lijo, todėl į klinikos darbo pab. nenešiau šiandien. Ryt užsirašėm, kaip pirmi pacientai.

Man pablogejimas... Visa vakara verkiau.o esu viena namie,kad lb retai buna,kad dziaugciuos-zlliumbiu.
Noriu i lt bent dienai.apkabint visus ,kuriu pasiilgau,ismyluot šunis,pasiikalbet su mama...