Depresija

Nu koks čia nusigręžimas. Čia "privaloma". Gal net atsigręžimas. Be darbo visai nieko nedarau... Visai...
Tu bandyk įsiklausyt ką tau gydytojai sako. Ne apie vaistus kalbu. Nes ar tik nėra taip, kad nueini, pasakoji pasakoji pasakoji ir nesiklausai ką sako. Man atrodo, kad forume tu "negirdi", jei kas ką patart bando. Nesupyk tik, man taip atrodo. O ir suprantu. Būna stadijų, kai nieko aplink nematai ir negirdi, viskas kaip per juodą šydą.
Nu gal ir padėjo kam, aš nežinau, bet internete daugiau neigiamų atsiliepimų radau, be to, jei tiesa tie metodai, kai prispjauna į stiklinę ir liepia gert... Hm... Labai krikščioniška... O šiaip, na, gerai, jei pacientas tikintis, bet jei nežino, ar tikintis, tai ar etiška Dievą prikišinėti?

Pinot, kuo skirtingos situacijos? Rezultatas tas pat. Be to, mama dar artimesnis žmogus nei tėtis, bent teoriškai. Ir tau mažai visai laiko dar praėjo. Nežinau tavo situacijos. Manęs vis klausia, ar artimi buvom labai, kad čia aš taip. Ir psichologė klausė. Nu netolimi, bet nesakyčiau, kad labai artimi. Todėl akivaizdu, kad šitoj vietoj man ne viskas tvarkoj.
Man įstrigo dar paauglystėj, kai vienas neartimas giminaitis žuvo avarijoj. Žinoma, netikėta mirtis, artimiesiems skausmas, suprantama. Bet. Metai po įvykio, mačiau ir girdėjau jo žmoną. Man buvo 16-17m. Ir ta žmona taip sušnekėjo, kad nu va, žuvo, nu bet tiek to, ką jau padarysi. T.y., aš tada suvokiau, kad ji susitaikė, iš pasakojimo, kad gyvena, kaip normalus žmogus. Pasakojo su skausmo liekanom, bet man jau tada atrodė labai keista, kaip taip galima, kaip ji taip išeina, kad pragyveno n metų kartu, o jau po metų sako "NU BET JAU TIEK TO". Aš suprantu ir tada supratau, kad o ką jai daryti, ir reikia gyventi toliau tą savo gyvenimą. Bet nesupratau ir nesuprantu vieno. Kur padėjo, ar kur dingo visas tragedijos skausmas. Ir tokių pvz., žinau ne 1. Praeina kitiems. Kiek kalbėjausi, turi minty, prisimena, bet tai ne gedulas, nejaučia to tokio skausmo po metų tokio pat, kaip po nelaimės.

Žinokit, šakės. Aš žinau kodėl. Bet negaliu to pakeisti. Bet baigiu išprotėti. Vos sugebėjau skalbinius išsidžiaustyti. Vidury triusikėlių džiaustymo proceso, svajojau, kad tai greičiau baigtųsi, arba reikia pailsėti... Gal ir nuo nemigų ta bejėgystė, bet pagrindas skausmas dūšioj. Čia retorinis kausimas... Nu ką daryti...

Vėl paklodė. Še, turėkit.

Aš taip pat šito nesuprantu. Bet yra tokių žmonių. Gal jie tiesiog "ūkiškai sveiki" kažkokie, nežinau. Gal tiesiog taip supranta gyvenimą.

Mačiau kaip sunku buvo mano vyrui, kai mirė jo tėvas. Jis nesidalino tuo skausmu su manim, bet matydavau per langą, kaip stovi sustingęs išvedęs šunį pievoj, ir ašarą nubraukia. Bet po metų vis mažiau pasakodavo prisiminimų apie tėvą, o paskui ir iš viso atsigavo. Aš šiuo savo sunkiu metu vis bandau iškvosti, "ką tu jautei tada, ar sapnuodavai, kiek laiko galvodavai", jis sako- po metų. Psichė mano sako, kad irgi po metų natūraliai. O man atrodo, kad man vis sunkiau. Aj...

Kai žuvo prieš kelis dešimtmečius mano labai artimas žmogus, man nepraėjo iki šiol. tai buvo pavasarį, ką tik sužaliavus medžiams. Todėl kiekvienais metais, kaip prasideda tas žaliavimas, vėl ateina prisiminimai. psichė sako, kad užsitęsęs gedėjimas, tiksliau kažkoks neišgedėjimas iki galo.

Night, mes su mama buvom artimos iki jos ligos. Mane kankina kaltės jausmas, kad galėjau padaryti daugiau jos gydyme. Nors visi sako, kad kitaip būti negalėjo.
Atbėgau į ligoninę pavėlavus penkias minutes. Tos penkios minutės dabar mane pribaiginėja, sapnuose, mintyse. Tėvas ten buvo ir laikė ją už rankos. Jis dabar atsigauna, pradeda geriau miegoti, nebeverkia.

Protu suvokiu viską, bet jausmais- niekada, deja. Negebu savęs suvaldyt.

va ir paklodė gavosi, eina sau.

kas vienam privaloma, kitam ne. veikla, kad ir darabs, nori nenori, nugręžia nuo savęs. paskaičius komentarus internete, nenuostabu, kad tokią nuomonę susidarei, aš sakau, kokią nuomonę susidariau gyvai stebėdama jo darbą porą mėnesių, vieną žiauriai susirgusį vaikiną iš karo akademijos pastatė ant kojų, čia tas pats, kas iš konteksto ištraukti vieną žodžių junginį ir sakyti "jis man spjovė į veidą". kartais "šoko terapija" yra vienintelis kelias, be to, kiekvienam žmogui skirtingo metodo reikia, vienas supras, kitas durnium, psichu palikys. jis nei vienam žmogui "neprikišinėjo" nei Dievo, nei tikėjimo, tik nebijo šitų žodžių, turi teisę į savo pasaulėžiūrą kaip ir bet kuris žmugus. Dar man patiko, kad jis taiko biblioterapiją, turi bibliotekėlę ir sugeba kiekvienam žmogui parinkti tinkamą knygą, "pataiko", žodžiu, patarčiau nepasitikėti komentarais internete. jei pasakysiu, kad jis man gana skaudžiai mano pirštą lenkė į priešinmgą pusę ilgai ir m,an po to, skaudėjo dar kokias į minutes, laukdamas, kol suriksiu, bet aš tylėjau, tai sadistu galima būtų palaikyti, taip? O taip buvo. Taip kad situacijos nežiant ir pasiklaiaujant žmogaus nupasakojimu, visko galima pagalvoti. Bet kažkodėl visiems pirštų nelaužė

Nėra taip, kaip sakai, bandau įsiklausyt, visada apmąstau net ir po pokalbio, gromuliuoju. Viską girdžiu geriau, nei atrodo iš šalies. Net ir tai, ką skaudu išgirsti, nes tiesa bado akis. Tik ne visad atreaguoju.

Septinstyge, jei bet koks gydytojas demonstruoja savo pasaulėžiūrą pacientui, gėriu netikiu. Čia kaip mano senoji psichiatrė: va, ateis vasara, bus geriau... O kad aš tos vasaros nuo neatmenamų laikų labai nemėgstu... Daugumai gi geriau. Tau geriau žinoti, jei susidūrus ir bent kiek tuo metu pagelbėjo. Jei netikėti internetu, tai reikia netikėti ir tuo, kas šitoj temoj rašoma.
Dirbt man kaip ir privaloma... Arba reiktų įrodinėt neįgalumą, ar žudytis. Nes kas mane išlaikys ant patalo gulinčią. Puikiai suprantu, kad tokios stadijos žmonės, deja, jau nėra įgalūs. Kadangi su niekuo nerandu jėgų bendrauti gyvai, tai kas ten apie mane pagalvoja, neįsivaizduoja, KOKIOJ aš duobėj nuolat...

Pinot, man pavasarį irgi išnyra prisiminimai paūminti. Kai tėtis ėmė dusti, naktimis eidavau pasitikti greitūškės, nes namą nėr taip paprasta rasti, viskas žydėjo, žaliavo ir vešėjo. Pernai gal kiek lengviau tą laiką pernešiau. Bet sąmoningai stengiausi nesidairyt lauke. O ir mirinėjau dėl kitų priežasčių. Man jau amžiais yra dėl ko mirinėt.
Tau morališkai čia, iš šono atrodo, kad nieko nebūtų pakeitę tos 5min. Ir net už rankos laikymas išeinančiam, abejoju, ar svarbus. Gyvajam svarbu, ne išeinančiam. Aš lyg ir nekaltinu savęs per daug niekuo. Ir tai tai kaleidoskopu sukas viena mintis... Esu rašius čia. Kai paskutinįkart matėmės, tėtis jau buvo panašus į baltą plastikinę lėlę, ne į žmogų. Pradėjo sakyti "pasakyk mamai...", bet buvo per sunku ir nebaigė. Nekamantinėjau, buvo gaila žiūrėti. Atsisveikinom. Nežinojau, kad visam. Bet buvo labai tikėtina. O gal tikrai ką svarbaus norėjo pasakyt. Nežinau, ar man taip atrodo, bet mama mano irgi gana greit atsigavo. Jai taip pat buvo sunkiausia, kai sirgo, tas matės. Gan greit pradėjo gyvent lyg niekur nieko. Nors gal tik taip atrodo, gal slepia, nėra ji didelė atviruolė kai kuriais klausimais.

PaŽiūrėjau filmą http://moviex.in/nau...014-online.html

tragikomedija, seniai taip kinu džiaugiausi...

perskaičiau, Night, tavo postą, atrašiau ir.....didžiulis nerimas sukilo, nuėjau gulti-nepraeina, neištvėriau, atsikėliau, išgėriau raminamą ir čia šraibinu, nors ryt atsakinga diena, teks talkavot vienam renginy.

ką galiu pasakyt - tokios situacijos kartojasi tendencingai, galvoju, na kodėl tokia reakcija, matyt dėl ddidžiulės baimės būti būryje nepripažintai, atstumtai, balta varan.... iš kitos pusės visad buvau drąsi vienokia prasme, norinti būti savimi, bet labai labai drovi kitose sitacijose, net ne drovi, o perdėtai jautri. O kai dabar jau gyvenu su tuo nerimu sutrikimu, tai...žinoma, bet koks šūdniekis gali sukelti bangas, bet.....visada tas šūdniekis yra prižastis nerimui.

dar norėjau pasakyti apie Alekseičiko metodiką - kai kurie jo šokiruojantys veiksmai, manau, yra tam, kad sukeltų konretaus žmogaus konrečią emociją - norą pasipriešinti, pyktį, agresiją ar yra atsakymas į klausimą. Bet aš galvoju, kai man buvo visai kaput gimdymo, kaip jis būtų su manim tvarkęsis....Įdomu, tik žinau, kad gydytoja sakė, jog man grupėms ne laikas....per silpna buvau, ne ta būklė. O dėl gydytojų sakymo - man ir trūksta tęstinio gydymo, žmogaus, kuris žinotų mano ligos istoriją....o ne su savim kalbėtis ent ir vaistų klausimu. man, tarkime, niekas nepatarė dėl raminamų iš daktarų taip, kaip patarei tu. ir aš manau, kad tavo gydytoja teisi. o tas gydytojas, kur ligoninėj mane |"gydė", tai ėnra nei kalbos, nebyvo ten ką klausytis, ką jis sako, visiška atmaskė, "viskas tau gerai", eik pro duris ir vsio.....galų gale į "gydymo" pabaigą pati pas psihologč nuėjau, gaila, kad en anksčiau, kelių kartų užteko, kas suprasčiau kai kuriuos dalykus...
Papildyta:



nedemonstruoja jis savo pasaulėžiūros, tiesiog nebijo būti savim, turi puikų humoro jausmą, [paminejimas zodzio Dievas ar dvasia nera demonstravimas. kaip tu tą demonstravimą supranti? Pvz, klause visu, kiek manai, kiek sveria tavo siela? Tai cia jau pasauleziuros demonstraviamas ar ne?

pavaizdavau, ką reiškia teikėti internetu - kiekvienas žmogus pasakoja iš savo varpinės, savo suvokimo, taigi jei nesuparto, neįkirto, kam tą vandenį prispjaudytą prašė gerti, ati žinai, kokios apkalbos ir pasipiktinimas....ogi per prievartą tikrai niekas neverčia gerti....neišdirbtų tiek metų žmogus, man tiesiog liūdna, kad visą gyvenimą paauoka, daugybei žmonių padeda, o kažkokia komentarai gali taip klaidinti ir šmeižti kitą žmogų...

Jergutėliau. Kaip mažai tau reikia. Atsiprašau, tikrai nenorėjau. Tau reikia žmogaus, su kuriuo galėtum išsišnekėti. Aš kai kuriais klausimais kategoriška, nors man pačiai atrodo, kad motyvuotai. Marš miegoti ramiai, nerami dūšia.

Deklaravau čia savo tikėjimą taip įnirtingai, mintyse esu tame, bet nesusikaupiu visai. Net ką reikia mokytis, nesimokau. Tas mano panirimas į save toks paviršutiniškas. Apskritai, kuo toliau, tuo labiau darausi paviršutiniška visame kame. Tiek dirbant, tiek bendraujant, tiek katinėlį prižiūrint, tiek triusikus džiaustant. Bet ką darant. Blogiausia, kad man dėl to darosi dzin.

Taip ir mane tai labai liūdina Ir nėra dėl ko atsiprašyt, čia mano problema....

Dažnai, būna, jau saugausi, nesakau, ką galvoju forume,nes žinau, kas po to laukia manęs. (gal dėl to atrodo, kad neįsiklausau į patarimus, nors, būna ne į viską spėju atrašyti arba nenoriu į kai ką, dar - toks jausmas būna, kad manęs nemėgsta )Parašau, o po to drebu. Čia noras bųti pripažintai noras būti teisiai ar viskas kartu?

Jau "neša" mane ratukas, reik eiti bandyti iš naujo migdytis.

ir tu eik. dingo nerimas?
Papildyta:



norėčiau su tavimi apsikeisti smegenais, noriu būti paviršutiniška, noriu taip nereaguoti....

bet vėl blogai -tavo smegenys į kitką reaguoju tuo pačiu nerimu...

Nu dar dėl forumo nervintis, tai... Nors taip, aš dėl kitų dalykų nesveikai vemiu. Ką tik Pusnei vos migdomųjų nesušėriau. O dar kai Deraramos rašė, kad ar esu tikra, kad jai mano ratukai tinka, toks durnas juokas buvo. O va rimtai.
Deraramos, išlįsk.
Nerimas nepraėjo. Lexo nebegeriu daugiau. Ir iš vaistų tikėtis kažko man šiuo atveju nesąmonė. Ir vėl užeina tie somatiniai pojūčiai rankose. Nematau išeičių ir neturiu jėgų su viskuo susitaikyt. Purto nuo to žodžio net.

Nu aš matau ne forumą, o gyvus žmones, juo labiau, kad tave pažįstu ir gyvai šiek tiek, nors įsitikinau, kad ne čia esmė. Gyvai bendraujant aš nebijau diskutuoti, kritikos ar šiaip, kažkaip visai kitaip bendraujasi.

Užmigau vakar, užvilko lexas galų gale ir kvetiapinas. čia jau ne nervinimasis, o .....kai toks nerimas užeina dėl šūdo grybo....


nu blem, dėl ko labiausiai tau dabar nerimas - dėl šmaikštuolio? JUk turi būti priežastis, kad ir menka, kaip man būna. Aš vakar pirmąkart su šeima(geras oras buvo) ėjau laukan, stengiausi judėti, bėgiojau, ant treniruoklio myniau, kamuolį mėčiau, spardžiau ir pajutau, kad nerimo nėra, kad jaučiuosi beveik sveika, po to klaida buvo eiti su vaikais apsipirkti, kone iki nerimo nuėjau ir įsiučio, bet atsilaikiau. Taigi savo kailiu pajutau, kad reik kuo daugiau lįsti laukan, prisiversti judėt. Bet gražu šiandien, nes dukra susirgo, o reikalų milijonai ir palikti nėra kam jos. Na bet kaip nors....

Ji, manau, džiaugiasi savaitgaliu, pagerėjimu, lenda kitur

Gėriau lexą iš pat ryto, bijau gyvenimo...

Maniau gal bus lengviau ryte. Niekas nepasikeitė. Rašiau gi dėl ko nerimas. Taip, labiausia šmaikštuolis čia dėtas. Bet gi visos psichės su stažu žino, kad ne tas, tai kitas priežastim virsta. Velniop tas kirpyklas, apsieisiu. Atrodau, kaip sena boba, nu ir dzin.

Nu isgeriau trecia talbietka kalbasina pdc atrodo sirdis stoja..
Vakar panasiai buo,bet i vakara praejo,o dabar pries pusvalandi isgeriau ir pradejo vel,pykina,toks malonus silpnumas po kuna.. rankos apsunkusios..zodziu kai ekstazio uvartojus