Depresija

Kaip gera tavo postą buvo paskaityti. Įkvepiantis toks.

BS, baltai pavydžiu. Ir sveikinu.

Jau nežinau, kiek reikia turėti valios, kad va taip save imt ir "pagerint". Ir, svarbiausia, tik savo pačios pastangų dėka. Be psichų, be vaistų.
Kad aš taip galėčiau.
Ar man ateis kada toks metas, turbūt, kad ne...
Motyvacijos kažkokios stiprios neturiu, matyt.

lab vakar,galvoju esti ar neesti bromiko nakciai sian kai adu pirma diena.
Night 13 idomi,beveikt visalaik koki posta paraso be keliu minu pilnatis,menulio mergaitė (moteris )

Augaliukų - šūdukų tai nepakenčiu. Geriau pasistatysiu dvi kačių nuotraukas A3 formato, kad per mažos nebūtų. O prie senmergystės, kažkur skaičiau, ir juoda tinka.


Man irgi tas pats būdavo, miGdydavo labai. Bet db jau nebemiGdo ( ) Kelias tabl. neseniai gėriau. Kai išrašė pirmus kartus, tas kosminis jausmas ir erzino, bet iš kitos pusės, padėjo išvert kraupų nerimą. Tegu ir negydo jis.


Šmaikštuolis. Kažkiek darbas. Kažkiek gedulas. Kažkiek liekamieji reiškiniai nuo seniau. Kažkiek pati nežinau kodėl. Apie gyvenimo džiaugsmą nekalbu. Apsieisiu. Noriu tik ramybės.


Antibus ir dėl kepenų.
Apsysiojo man maikutę. Nžn ką su ja daryt, dvokia visi namai nuo jos ne vietoj atliekamų reikalų. Buvau dar šiandien be jos pas veterinarą kažkokio special dietinio maisto. Sako, elgesio sutrikimas, ne fiziškai jai tie dergimai ne vietoj.


Tą patį rašei prieš 2m. Kaip matom, niekas nepakito.
Šioks toks priekaištas. Bet niepieriežyvaj. Man būtų už ką papriekaištauti irgi, ypač, už praeitus metus, kuriuos pragulėjau lovoje, o didžiąją dalį jų net vaistų negėriau, išskyrus raminamus, berods, bei pas gyd. nesilankydavau. Tik smukau-smukau-smukau.


-Aš tai galvoju, kad tiek to. Pvz., man pačiais ūmiausiais laikotarpiais ne iki paklodžių, ir išvis ne iki komunikavimo buvo. Gal išskyrus, su vienu-kitu žmogum. Kiti gi ir kompo neįsijungia, kai amen.
--Beletristiniai tie mano, tekstai, žinau. Ir didžiai nustebinai, kad nesuprasi, kad depresikas. Atrodo, tooookias paklodes privemiu, su pilnu kančios prieskoniu. Man pačiai net dvokia ta kančia. Aišku, ne visad ji vienoda, kai vemiu, būna ir ramiau dabar jau.
---Pagalvodavau seniau apie tai, bet db mečiau sukt galvą. Gal mažiau skaitančių bus. Dabar pagalvojau, o jei atsitiktų stebuklas, ir "pasveikčiau", gal gėda būtų pačiai skaityt.



Tikriausiai, arba labai stipriems žmonėms tai skirta, arba, kaip tik, žmogus `sveikteli`, atsipaipalioja ir pradeda lipt, o atrodo, kad savo pastangom. Aš irgi negebu. Labai galvojau apie visko darymą robotizmu, kaip Cremaster rašė. Bandžiau truputį, nu, žinokit, net galvos į sieną daužyt nesinori, nei nuo tilto šokt... T.y., būtų labai gerai, jei kas nuneštų ant to tilto ir nustumtų. Nu bejėgystė, ištyžimas, nesusiimu, negaliu, nenoriu, nereikia, skauda, chana, amen atrodo ir nors kuolu per galvą man tašyk.

BS, nesitikėjau tokių skaitovų, maniau, domies tais reikalais, tik kai rašai čia. Pagal save, turbūt, nusprendžiau. Dar pagalvodavau, kaip gaila, kad neapsireiški. Tokio nenusaldinto vėjo gero įneši. Dėl dabar tai super. Še susprogdinimui visus 3: Ha ha ha.

Naktis gavo algą. Protu suvokiau, kad turėčiau apsidžiaugt. Ir yra ko, VIENOK. Bet tai, deja, neatsitiko. Tokia mintis šmėstelėjo: gal aš pasenau ir taip viskas turi būt... Gi sako, pvz., vyresniam amžiuje nebūna drugelių pilve įsimylėjus, to tokio įstabaus polėkio. Ale o bet tačiau, geriau pagalvojus, net mano mama, vyresnė už mane kokiais 33m, nėra tokia niurneklė, koks su*iktas gyvenimas.
Papildyta:

Man geriau lexotanilis, - tai tas pats bromazepamas, kito gamintojo (originalas). Jis švelnus raminamasis, kai ten klausei ar stiprus.
Nelabai supratau minties, bet supratau, kad komplimentas, tai ačiū.

Būtent.


Tu JAU esi išprotėjusi senmergė, baisiausia jau nutiko, taip kad gali nebesukt galvos.


Gerdama ar gerdamas, nežinau lyties, tik xanax, ir toliau sėkmingai risiesi į pakalnę. Pradėk iš naujo gydymą.


Greičiausiai buvo taip, kad susidėjo viskas į vieną vietą – ir vaistai, ir pokalbiai, ir knygos, ir naujai atsiradę draugai.
TAIP bendrauti gal ir neturėsi su kuo, bet galima ir kitaip bendrauti, ir tai nebūtinai bus blogiau. Bet apskritai bendrauji su kažkuo artimiau? O praplėsti pažįstamų ratą galima ir užsiimant kokia nors veikla, tarkim, savanoriaujant.


Aš tai jau susitaikius, kad be vaistų negalėsiu, man būtini SSRI. Ir stengiuosi ne pagerint save, kaip sakei, bet daryti tai, kas padeda jaustis geriau. O tavo atveju, nėra taip, kad tavęs tiesiog netenkina dabartinis gyvenimas? Čia aš ne apie depresines būsenas.

Gelbekit, išgeriau antra diena ad prieš valanda ir viskas pulsas 100,rankos dreba,plius nemiegojau visai (dėl vaikiuko) sedžiu visa sukaustyta,normaliai mastyti neiseina,vemt noriu,širdis kala.
Kai gerus visa nakti jaučiuosi,plius nemiga gerokai dasideda.
Kaip pulsiuka nuraminti ir išvis savijauta stabilizuoti,mane visi garsai erzina.

tai gal ne nuo AD o nuo to kad baisiai bijai juos gert. išgeri ir lauki...KAS BUUUUS? ir būna. kaip kad kokių grybų pavalgius neaiškių visad atrodo *** sudiegė kepenis, *** man atrodo drebulys, *** mirštu, nes į viską perdėtai reaguoji iš tos baimės. negali taip būt?

Lining, aš jauna moteris, pati tu sena. Ir ne mano jaunystėj bėda.
Pajėgiau išsimaudyt. Į kirpyklą nebenueisiu, nerimas košmariškas.
Mamyte, tu ir be AD tuo pačiu skųsdavais. Jei čia panika, raminančių gal reik. Nepažįsta tavęs čia niekas, nei žino kas yra, kuo čia tau kas padėt gali.

http://www.bernardin...venti-be-kanciu

Kiek skaitinėjau, apie šitą, vadinamą Lietuvos psichoterapijos tėvą, tai toks jausmas, kad aišku, kodėl Lietuva pirmauja savižudybių skaičiumi pasaulyje.

Svaiginuosi šiandien raminamais ir nieko iš to. Kažkoks siaubas galvoj, bejėgystė. Mano gyvenimas avarija. Nemoku nusigręžt nuo savęs, deja.

Kodėl? Aš tai jo nemažai skaitinėjau, man labai patiko. O gyvai.....jo metodai galintys papiktinti, šokiruoti, o kartais visai ne. Bet aš jame mačiau ir jaučiau meilę pacientui, rūpestį, atsakomybę už jį ir visišką nesuinteresuotumą pinigais, skirtingai nei ponas R......is, kuriam, jei mato, kad neteurės ko išgęžt, esi giliai dzin. Jis buvo mano gydytojas, šimtą kartą prašiau pasikalbet ar kad psichologą skirtų, bet tarsi negirdėjo. Sako - ateik pas mane pasikalbėt - ateini, pakalbi 5 min ir jau koketiškai grūda lauk ištaręs keletą išmintingų visiems žinomų tiesų. Skuba iš valstybinio į savo privatų, kur konsulatcija 200-250 lt. O Alekseičikas sąmoningai nedarė tokios "karjeros", ne tie dalykai jam rūpi, beje, jis retas egzempliorius tarp psichiatrų, nes yra tikintis, krikščionis. Nebijų tokių žodžių kaip Dievas, dvasia ir pan. Jis nėra Dievas, žmogus kaip mes visi, gali ir nepavykti padėti, gali ir klysti ir pan, bet pati mačiau, kaip ne viena, sunkiam ligoniui padėjo atsistot iš, atrodo, baisios padėties. Beje, kai visa aspižliumbus įsiveržiau pas Alekseičiką, pasiskundusi, akd noriu į jo skyrių, bet neišleidžia iš kito, sureagavo labai jautriai ir neišvarė, o atskeliedė kai kurių detalių, vyksta konfontacijos tarp skyrių, nepasidalija ligoniais ir pan.

Night, laikykis kaip nors, eik miegot
Papildyta:



Moki, stengiesi iš pasakutinių, dirbi - ką, čia en bandymas nusigręžt...

Sakydama "pagerinti" turėjau galvoje ne "tiuninguoti", o būtent pagerinti būklę.

Mano gyvenimas, žinoma, manęs netenkina. Keisti gyvenime kas pakeičiama, neturiu ką. Vyrą- kad ir kaip jis mane kartais nervina, neturiu pagrindo, kitaip pati sau atrodyčiau išprotėjusi, darbo keisti nenoriu, nes jis man patinka, nors ir užknisa kartais.
Norėčiau daugiau fizinių jėgų ir motyvacijos, energijos, gyvenimo džiaugsmo, mokėjimo džiaugtis mažais dalykais. Kaip jau suprantu, man irgi reikės nuolat sėdėti su AD. Nes nutraukimai mane nuridendavo į dar didesnę duobę.

Tas baisus liūdesys ir ilgesys dėl mamos, netikiu, kad kada nors baigsis. Tik būsenų intensyvumas skiriasi su laiku. Dabar vėl sustiprėjo, nes ... praėjo devyni mėnesiai. Vakar pražliumbiau iki paryčių. Iš vyro gavau paguodimą "nustok pagaliau, visi mes kada nors mirsim".

Kažkaip suprantu šitoj vietoj Night dėl gedėjimo, nors situacijos ir skirtingos.