Depresija

Ta pati man pasake psichologe per psichoterapijas. Zodis zodin. Sake, kad nerimo, baimes ir jaudulio nejaucia tik lavonai. Paminejo, kad pas ja pacia pavasari padidejes nerimas, nors neserga niekuom. Gal tikrai mums nereikia baimintis siu, naturaliu pojuciu, tai ir neaugs jie.

Ką gali vaistai padaryti, kai aiškios psichologinės priežastys? Geriausiu atveju, apšvelninti situaciją. Pvz., mirus artimam žmogui ir išgėrus AD, ar ir tų pačių raminamųjų, ar praeis skausmas? Juk ne. Tik, galbūt, kažkiek sušvelnės. Iki rimtos psichozės neprieinu, vadinasi, gal ir apšvelnina.

O iš tikro. Nežinau kuo tokiu atveju reikia būtent man. Maniau, priežastis šmaikštuolyje, bet jis man užvakar parašė, net darkart atsiprašė, o man nei kiek neatlėgo... Neįsivaizduojat, kiek meldžiausi. Ir nepadėjo. Raminamieji nepadėjo.

Ko reikia man tokiais atvejais, nežinau. Leidžiamų raminamųjų, bet tada darbe miegosiu... Šiandien pavakariais atlėgo nerimas, bet jaučiuos vis tiek girta, ir tarsi būtų aukšta temperatūra, bet žinau, kad ne fiziškai.
Labai maskavau, kad nepadirbu, šį tą iškrapščiau šiandien per dieną, bet jei nepraeis, nežinau ką daryti. Ar jie patys už mane padarys, t.y., praspirs.

Juokas juokais, sakai, negirdėjai, kad kas badu būtų miręs. Ir aš ne. Aišku, pergalvojau savo situaciją. Jei ne mama, būčiau arba neturėjus už ką nuomotis (o tai, vadinasi, turėčiau nešdintis, nors neturiu kur, nes niekam čia neįdomu), arba susimokėjusi nuomą, bet likusi visiškai be pajamų maistui 2-3mėn. Ir ką? Skolintis, bet net nežinau, ar kas čia man skolintų.
Tai tikiu, kad ir tavo atvejis nėra iš piršto laužtas, tuolab, tu dar turi ir vaikų.

Dar, kas liečia finansus. Su kokia neteisybe šian susidūriau. Nugirdau, kiek dirikas savo žmonai moka. Kol kas man neskauda, bet, neabejoju, sužinojau, tai bus neramių dienų man ateity. Va, kaip gali dirbti tą patį, tiek pat, ar net daugiau, bet, reikia būti arba ne paparasta pieška, o šeimos nare, o gal labai gražia, nežinau, ar žavia, kad uždirbtum padoriai. Kiek pastebėjau, dirbu tikrai ne mažiau bei tą patį, bet atlygis nelyginamas su direktoriene... Skirtumas tai.. Norėčiau pamiršt tą skaičių.



Aha. Aš durnyne išsiaiškinau, kad visiems būna blogai, nerimauja ir pan. Aš gal nebijau nerimo/baimių atsiradimo, bet, jei bandau suprasti, ar mano nerimas sveikas, natūralus, ne patologinis, ir negeriu raminamų, tai neilgai trukus išbąla snukis, lūpos pamėlynuoja, dreba rankos, tarsi visai atima protą, negaliu apie nieką galvoti, apie ką reiktų ir šiaip neišeina logiškai mąstyti, žemės po kojom tarsi slydinėti ima ir išsivysto toks jausmas, lyg kas artimo būtų miręs, lyg būtų tikra tragedija, o tai iššaukia kartais gan nereikšmingi dalykai. Nors man kiti reikalai, ne kaip Septinstygei. Bet, principas, ko gero, gan panašus.

Night

Jeigu ten jų šeimos įmonė, tai natūralu, kad direktorienei taikomos kitos taisyklės, na... tame nieko nėra blogo ar keisto. Jie tiesiog nusprendė tokiu būdu pasiimti pelną (tai labai brangus būdas beje, geriau rodyt mažus atlyginimus ir pasiimti kitais būdais), matyt yra kokių nors motyvų (galvoja apie dekretines, pensiją, turi rodyt bankui ar pan.). Jeigu direktorienei rodytų ir pusę minimumo, vistiek jie pasiimtų kiek nori ir kiek gali nesužlugdydami įmonės... na tai natūralu, kažkaip manęs neptiktintų net. Gal labai kapitalistiškai mastau.

Naujasis mano darbas atima žiauriai daug laiko ir yra žiauriai mažai apmokamas, kitiem užsakymams mažiai lieka laiko, ir vistiek man jis brangus ir mielas , tik reiks galvot kaip smarkiai mažint išlaidas... Ir dar, buvau tris dienas Vilniuj, ir SUPRATAU KAD NORIU Į VILNIU , kokiam urve visom prasmėm dabar gyvenu (realiai per 14 metų taip ir neatsirado čia nė vieno artimo žmogaus, draugės ar geros pažįstamos), ir net negyvenu, o vis gūžiuos ir laukiu kažko. Vilniuj kažkaip vėl pasijutau žmogumi kaip jaunystėj ir, kad gal net pradėčiau bendraut ar savim rūpintis. Na, čia, aišku saviapgaulė...

Kaip gyvis?

Buvau prirašius eilinę paklodę ir pradanginau.

Žvėrelis panašėja į save. Dar ne visai, bet jau panašesnis į mano vaiką. Nežinau, ar žaizdos kada užgys, kasosi vis tiek. Ir, aišku, jai skauda. Bet nebeguli paslika, ir valgo, kaip didelė, ir pazbitkina, ir nebedergia ne vietoje.

Dėl atlygio, greičiausiai "baltus" rodo sau tą patį, ką ir man, ten kalba ėjo apie "į rankas". Tu teisi, nėr čia ko būt pavidOlei. Kad tik ateity neimčiau "geist svetimo turto", nes JAU pagalvojau, kokia neteisybė, kad esu paprasta pieška, ne žmona, tai neprilygsiu jai atlygiu nei arti.
Šiaip, ačiūdie už šitus darbdavius. Tikrai, kuo toliau, tuo jaučiu, kad palankiau į mane žiūri, su šypsena pasitinka, primena, kad eičiau pietauti, kad nepavėluočiau po darbo į autobusą. Žinau, kad laikina, iki pirmų didesnių klaidų. Bet ačiūdie už DABAR laiką darbe.

Gal tikrai tau tas Vilnius išeitų bent dūšiai į naudą. Man išėjo. Net jei sėdžiu namie, man geriau žinoti, kad aš Vilniuje. Arba einant, kad ir į darbą pagalvoju, kad aš Vilniuje. Mano miestas. Atsikrausčiau čia iškart po laidotuvių, kitądien ėjau į darbą, o po darbo važiavau užlipti į Gedimino kalną. Po to Pilies gatve pavaikščiojau, užsukau į Katedrą. Niekad nepamiršiu to jausmo. Buvo neramu, bet pojūtis buvo, kad PAGALIAU AŠ SAVO VIETOJE ir čia gyvensiu. Atsirado ir draugų greit.

Septinstyge, šiandien jau trečiadienis, bet, vis tiek dar tas laikas. Sveikinu su švente. Žinai kokia.

Papildyta:
O va. Mano darbas ir kūrybiškas, ir nemonotoniškas. Gaila, kad stresas neišvengiamas. Tom akimirkom, kai neinu iš proto, kai nerimas neėda tiek, kad atimtų protą, būna net įdomu. Jis įdomus ir yra. Sveikam žmogui. Tik, jei nori būti turtingas, tada netinkamas. Prieš vad. krizes, buvo galima užsidirbti. Nežinau kodėl, bet, nors užsakymai atsigavo greit, su tuo susijusios sritys irgi, bet atlyginimai ne.

Beje. Iš to sąrašo, varnelės, žinoma, nei vienos. Bet nesmerkiu savęs labai. Nes tokios stadijos ėjau į darbą, sugebėjau bent dalinai užmaskuoti savo "negalią" ten. Tai jau iš savęs, jaučiant savo pajėgumus, daugiau tikėtis būtų per optimistiška, ir išvis stebuklas.

Ačiū,nors mes nei šventėm, nei buvom bažnyčioj....apskritai, jaučiuosi žlugusi...


pavargau nuo savęs, nuo nerimo, nuo gyvenimo, norėčiau būti be galvos, tada neliktų problemų.

atsiguliau ir maniau mirsiu, tokia neviltis....

po pusvalandžio pradėjau verkti....ir negalėjau sustoti dvi valandas gal....veidas pekreiptas, nuėjus vonion išsisšnirpšti išsigandau pamačiusi savo atvaizdą...akyse toks skausmas, viedas kaip bomžės......negaliu pasislėpti....dukra klausia, kas atsitiko, sakau, pavargau....ir vis neša man tualtinį popierių nosiai....

pagalvojau, ką daryti su tuo skausmu, atsiverčiau albumą, mamos darytą, apie visą veiklą nuo teatro įkūrimo....pagalvojau - taip norėčiau parašyti apie ją knygą, kad ir nedidelę....įamžinti jos veiklą, talentą, pakalbinti ją pažinosjusius, mačiusius jos kūrybą, nepaprastas lėles, spektaklius.....bet a sugebėčiau....a užtektų medžiagos...juk buvau tik vaikas, paauglė....nesidomėjau....

atrodo, išvekiau savo visą vidų, žarnas, kepenis.....atrodo, kad aš vėl mergaitė....atodo, kad aš bjau senti ir būti moterimi, nes.....man labai trūko mamos, aš noėjau būti globojama....deja, teko per anksti ir dirbtinau suaugti......i patirti žiaurias artimiausio ir brangiausio pasaulyje žmogaus transfomarcijas, tuo pačiu ir manęs.....jaučiuosi išdraskyta...kaip ir mano gyvenimas....labai skaudu, kad iš to, kas liko, nesugebu savęs surinkti ir būti laiminga, sveika kaip kadaise, įvertinti tai, ką turiu......džiaugtis šeimoje, nors ir sunkios aplinkybės, bet būna juk žymiai sunkiau....metai iš metų tas būtinumas išlikti, nepasiduoti, kabintis atėmė iš manęs bet kokį norą. aš taip gulėdama norėjau pasiduoti, mirti, save sunaikinti, savo kūną.....nes jaučiuosi negyvenanti.....kančia mane paglemžė. aš nenoriu susitaikyti. nenoriu ryti raminamųjų, nenoriu bijoti, nenoriu tokia ir šitaip gyventi.

Dvi didžiosios kankinės...... Nežinau nei kaip tau padėt, nei sau. Man labai baisu, kad tavo vaikai mato, ir kad jiems neatsilieptų ateity. Didžiausia priežastis mokslai tau? Bijau ir kad tau savaime neatlėgs, per daug įsivažiavo ta visa kančia, nerimai. Reik kažką daryt. Bet ką... Ką sutuoktinis į tai, kad tau taip blogai? Rašei, kad pats depresuoja. Dėl ko jis? Ar palaiko tave nors kiek jis?

Po to vakar bliovimo intensyvaus ir kai čia parašiau, man palengvėjo. bet šįryt atsikėlus nieko nesinori vėl. tačiau vėl susiiėmiau.

mokslai, visi į priekį suplanuoti renginiai (kaip sunku, kai negali nedalyvauti, privalai), pinigai, išlikimas ir t.t. Kažkoks vidinis apleistumas, vienišumas, atskirtis dėl tos ligos. išskyrus vyrą - nei kam pasiguosti, nei pasikalbėti. "draugė" nusisuko, nesmerkiu, tik skaudu, tegul eina patogesniu gyvenimo keliu.

pradžioj nematė, kad verkiu. po to klausė, kas nutiko, sakiau, kad nieko, su savim susipykau. nemato nei vaikai, nei jis mano nuolatinių būsenų, vis ritme priverstiniame, lakstome vienas čia, kitas kitur. vakar atomazga buvo....jam depresija lėtinė jau nuo 13 metų, galima sakyti. (liko , galima sakyti, vienas ant pasaulio), dabar geriau jam, bet savaitę buvo labai blogai. taip ir iriamės.

tai taip, apšvelninti, nuimant stiprų nerimą biški atverti akis. man lengviau būdavo, bet kiekvienas individualiai. būtent chemija nuimdavo nerimą, nes per jį jokia pozityvi mintis neateidavo, pavartojus galėdavau racionaliau į viską žiūrėti ir nejausdavau tokio stipraus nerimo.


daryk kitą sąrašą - atsikelti, išivalyti dantis, apsirengti.....vien varnelės bus ir smagiau, vaaa kiek padariauuuuu


aš irgi pavargau......ir neįsivazduioju kas turėtų atsitikti kad jo nebūtų, kiek pamodeliuoju kokią situaciją man atrodo aš iklimpau. ai, nebent porą milijonų laimėt...aš materialistė tikrai, man atrodo porą milijonų turėtų pakakti. litais aš jausčiausi saugi ir užtikrinta...nekalbant apie pasaulines finansines krizes ir pan


aš maniškiam irgi nerodau, bet jaučiu kad jie vistiek jaučia tą mano nuotaiką į pasaulį, gyvenimą, vistiek gi matosi tokių įvairių dalykų, sunkiai apčiuopiamų, nors....turėjau užduotį kad draugai mane apibūdintų, nors aišku prašyta buvo tik gerų savybių tai ką tu - net kaip pozityvios apibūdinimą gavau. maskuojuosi profesionaliai aš ir pries vaikus apsimetinėju ir vaidinu, nesakau- va viskas bus blogai ir prastai - pompuoju pozityvą kiek išgaliu, nors viduj šūdų krūva.

vakar pirmą kartą vaikui pasakiau kad darbe man ne viskas patinka. sako keisk darbą. sako aš tau surasiu - iternete, sakyk ko nori....išradėja gal kokia? kaip smagu, jam visas pasaulis po kojom, kaip nepaverst jo nerimautoju, bijotoju, to pasaulio....

Sveikos Bučkis visoms

Night13 kaip tu ?

Blogai. Bet ačiū už dėmesį