Nusižudymas

Tikrai nesutapimas... tai tiesa...šis jaunas vaikinas išėjo iš gyvenimo... niekas jam nepadėjo arba nežinojo, kad reikia pagalbos... jei tik ankščiau būčiau pamačiusi jo šias žinutes... jei tik būčiau žinojusi... dabar taip negera širdyje... toks sumišimas... juolab, kad Mantą iš matymo pažinojau, tikėjau, kad jis ir jo brolis daug pasieks... o čia tokia baisi žinia... tiesiog nesuvokiama, kaip žmogus, turintis ateitį, atrodo dėl tokio menkniekio kaip bendravimas, gali nusižudyti... gaila labai gaila....Tikiu, kad jam buvo sunku, bet taip pat tikiu, kad būtų buvę žmonių, kurie padėtų

Tikrai čia ne jis. Jūs pažiūrėkit profilį, jis buvo šiandien prisijungęs.

Maza kas gali pasijungt, taigi neatsijungi nuo supermamu kiekviena karta, o bet kas is namiskiu gali prisijungt. Labai jau daug sutapimu..

Na gal, nesakau ko nežinau. Tik šiaip pastebėjimas.
O jei tai tiesa, tai tiesiog užuojauta.

Sveiki visi, na visu pirma as skaitau ir matau kad visiems cia rasanciams prasme gyventi dar yra...o ka daryti kai jos nebera?kai nera vaiku, nera tevu(mama su stipriu nervu sukretimu guli ligonineje) nera is ko gyventi nera darbo..tik nebaigti mokslai universitete...liko paskutiniai metai..istorija paprasta...niekad negalvojau kad tapsiu tokia juokdavausi is silpnavaliu zmoniu visad budavau aktyvi turejau daug draugu buvau darbinga...bet trauma po traumos ir baigesi ...GYVENIMAS... 19 istekejau..21 issiskyriau, dirbau uzsienyje sunkiai...labai..uzsidirbau istojau mokytis gryzau pas tevus ..gyvenimas susitvarke buvau laiminga..nieko netruko..sutikau kita vaikina jis mane paliko po pusantru metu draugystes nepasakes del ko..na ir nesigilinau kadangi jau buvau maciusi ir silto ir salto..keles dienas paverkiau ir pirmyn...toliau gyvenau..tada prasidejo nelaime po nelaimes..sudauziau masina, pavoge dokumentus, niekaip nesiseke rasti darbo, pradejau duotis po klubus ko niekada nemegau..pradejau linksmintis..pinigai greit tirpo..tuomet mamos darbe susipazinau su aukstu turtingu graziu vaikinu..po poros menesiu nuo jo pastojau kadangi abu nesisaugojom..norejau to vaikelio, jis irgi regis norejo jam buvo jau 29eri...ir tuomet prasidejo...stumdymas nesiskaitymas ivairiu keiksmazodziu naudojimas..ziauri psichologine itampa..zinojo kaip mane privesti iki isvalymo..mama tam pritare,brolis taip pat..jie sake is ko tu gyvensi...nzn kaip man tuomet taip protas pasisuko....dabar gyvybe atiduociau kad tuomet buciau pasielgusi kitaip..nuo tos denos nepakylu is lovos miegu iki vakaro kol nepasidaro bloga guleti...negaliu ziureti televizoriaus bijau zmoniu visko bijau planuoju savizudybe jau puse metu bet jei buvau per silpna atsilaikyti spaudimui ir bijojau gimdyti ka kalbeti apie savizudybe ..siuo metu tai mano didziausias noras,,,noras numirti,,,uzmigti ir niekada nebeatsikelti..as nekenciu saves negaliu i save ziureti..jau viska praradau ka turejau draugai visiskai manes nesupranta ziuri kaip i nesveika nesugebu nusiprausti nesugebu ryte atsikelti nieko nebeturiu visiskai nieko.....laukiu kada greiciau ateitu diena kai mirsiu ...
Papildyta:

Koks grazus jaunas vaikinas...Siaubas...Gaila manto labai...Bet tas gailestis jau nebepades...

Dedisss, tu jau save nubaudus daugiau nei pakankamai. Dabar laikas stotis. Na atsistoja žmonės ir iš didelio skausmo, o žiū paskui ir vienam kitam tokiam įsiskaudėjusiam padeda. Laiko atgal nepasuksim, jei jaučiamės kalti - atsiprašom ir po truputuką ir su tom pat žaizdom ir su naujom viltim einam į ateitį. O tie visokie kiti gyvenimo išbandymai...pati į tokius dalykus bandau žiūrėt, kaip į išmėginimus ir su užsispyrimu sakyt "manęs nesužlugdysit". Lengva pasakyt, bet mokykis pamilt save su savo žaizdom ir silpnumais, juk visi jų turim, vieni vienokių, kiti kitokių. O gijimas juk ir prasideda nuo tada, kai pripažįsti, kad sergi. Galima ties tuo pripažinimu ir sustot, laukiant blogiausio, bet galima ir bandyt sau padėt... Būtų labai gera kada sulaukt čia ir žinutės, kad "džiaugiuosi, kad gyvenu". Labai tau linkiu atrast gyvenimą iš naujo, su visom jo spalvom. Tik neįsikalk sau į galvą išankstinės nuostatos, kad "man tai nebeįmanoma". Įmanoma. Sunkiau ar lengviau, bet verta. Nežinau, gal per skambiai, bet tikrai nuoširdžiai tau to linkiu...

Bet juk lygiai taip pat skaitydami tavo istoriją galvoja kiti... Jauna perspektyvi studentė, visas gyvenimas dar prieš akis, kiek daug neišnaudotų galimybių, kiek daug dar nepažintų dalykų, o jau nebemato prasmės. Neįsivaizduoju, kiek reikia jėgų nueiti pas gydytoją, kai nesinori net keltis iš lovos, bet tau būtina tai padaryti. Gal turi kokią draugę, kuri galėtų dėl tavęs tai padaryti - užregistruoti, nueiti kartu, palaikyti tave? Mano mama sirgio depresija, pusę metų gulėjo lovoje užtamsintame kambaryje, visiškoje tyloje, nes negalėjo pakęsti nei garso, nei šviesos. Ir tik mėnesio minimaliausios vasitų dozės užteko, kad išeitų į lauką, nebebūtų jautri triukšmui ir vėl norėtų gyventi. Deja, vėžys jai nebepaliko laiko...Gyvenimas yra brangi dovana ir tik gyvendama gali ką nors ištaisyti, pakeisti, atrasti, numirdama tu nubrauksi visas savo galimybes, pasiliksi būtent šitoje nepakenčiamoje būsenoje. Ieškok pagalbos.

As ieskojau pagalbos visur ...visur kur tik galejau... niekas manes nesupranta... as saves nekenciu uz silpnuma .. nekenciu uz tai kad visa gyvenima buvau per silpna... kai palieka mylimas vyras vienui viena svetimoje salyje ir reikia kapstytis...daug vargau tikrai kol atsistojau ir galvojau dabar jau pagyvensiu as...ir tikrai vel draugai vel viskas per naujo..ir paskiau nepastebejau kaip viskas vyto...laikas ejo visi isidarbino ieskojau darbo bet kadangi dieninis mokslas negalejau dirbti pastoviai..vasarom visalaika dirbdavau..gyvenau is santaupu...paskutinis vyras mano gyvenime buvo ziauriesnis nei kada galvojau jis visaip kaip tik galejo mane verte darytis isvalyma as tempiau ilgai nejau as pas jokius gydytojus jis mane parvezdavo namo liepdavo eit o as nenueidavau galu gale pamenu ta vakara jis mane vel pasieme is namu ir pasake kad prakeikia ta vaika kad paziures ka as darysiu viena nes mate situacija jaute mano silpnybes...tada pats mane nuveze pats sumokejo as netariau nei zodzio..puse jau nebepamenu...laukiu tikrai laukiu kada mirsiu,...kreipiausi as pagalbos kur tik galejau kreipiausi i draugus gimines visi jie norejo padeti skolino pinigu ...mama isprotejo per mane,as visus kaltinau kaltinau aplink kaltinau kad manes nesulaike..niekas man nepadejo,istikro nereikia nieko kaltinti nieko...patarkite labai prasau kaip greiciau numirti ka daryti as per silpna zudytis as nuzudziau savo kudikeli o dabar noriu labai pas ji nenoriu as gyventi ...zinau kad nebepasveiksiu nes jau viska isbandziau ejau as pas daktarus gulejau savaite ligonineje geriau vaistus,vel nebegeriau,...viska isbandziau..dabar esu darzove kuri negali pazvelgti i veidrodi...kuri nekencia saves uz toki elgesi.....paziuriu i nuotraukas kompe ir negaliu patiket kad taip nusivaziavau taip greit...visi sakydovo kad esu l;abai stipri...o esu isvis niekas NIEKAS, geda man nuo draugu nuo giminiu nuo visu gaila man visu kurie turejo mano nesekmes klausyt gaila mamos kuri praliejo tiek asaru ir niekom negalejo padet..nekenciu saves bijau iseit nes nenoriu sutikt pazystamu..isivaizduoju ju apkalbas ir juoka...nors istikro vienodai jiems visi savo gyvenimus gyvena...visos drauges mano laukiasi ..dziaugiasi...kokia as paderme menka...gal galite kas nors patarti kaip neskausmingai iseiti ..zinau kad niekas per daug nepasiges..gal tik mama..nebenoriu nei sau nei kitiems gadinti gyvenimo..nebenoriu...padekit...psichologai ir psichiatrai nepades visur buvau ir pas burejus ir ekstrasensus...visur kur galejau...prasau patarkite kaip numirti ..sako dievas duoda tiek kiek gali pakelt...as pakelt to nebegaliu..prasau maldauju padekite man numirti MALDAUJU

Ka tik nusiprausiau isejau ilauka su chalatu taip gera ikvepti gryno oro...kaip noreciau buti tokia kaip seniau...bet negaliu isijungti televizoriaus nes visur matau mazus vaikelius...drauges su vyrais apsikabinusios vaiksto su mazais vaikuciais arba nescios...brolis susirado drauge su mazu vaikeliu ir issikrauste su ja gyventi, o man sake kas i tave su vaiku dabar ziures...pamenu tuos zodzius taip giliai istrigusius mano sirdyje...negaliu atsidaryti interneto nes visur komentuojamos mamyciu ir vaikuciu nuotraukos...as gyvenau viltimi kad kai turesiu savo vaikeli labai ji mylesiu ... KODEL...net nezinau kam cia rasau...rasau nes baigiu uzdusti nieko neveikdama..nekenciu saves uz viska nekenciu uz silpnuma...niekad negalejau pagalvot kad man taip nutiks kosmaruose nesapnavau...dabar manes niekas nesupranta ziuri kaip i ligone nieko nekalbancia...priaugau daug svorio nes esu priversta vakare islipt is lovos nes joje dustu...ir tada valgau viska is eiles nes nezinau uz ko griebtis...drauge sake kad kai isgeri raminamuju daug uzmiegi ir nebeatsikeli ir nejauti skausmo..kiek tas daug? nenoriu isgert per mazai...Bijau...asaros seniai nebebega viskas ka turejau jau praradau...mane zlugdo nieko nedarymas o daryti kazka bijau geda eiti i gatve ir nematau visiskai jokios prasmes beje ir pinigu neturiu visiskai mama taip pat ju neturi nes isejo is darbo..nekenciu tevo,,,visada jo nekesdavau negaliu i ji ziureti...turiu sesute mazute ja uzauginau praktiskai..jai jau 15 .kaip as ja myliu...kaip as ja mylejau...ji tokia grazi, tokia gera...kaip as mylejau gyvenima...as buvau nepalauziama...bet tuopaciu ir labai silpna viska atlaikydavau savyje .....nieko nebezinau.....nieko nebenoriu....Gal kas turite panasia patirti gal kas pasveikote ir vel toliau normaliai gyvenote.....abejoju..girdejau kad dideles psichologines traumos metu kai niekas nepadeda zmogus gali isproteti..manau man tai atsitiko as nebemoku priimti sprendimu darau kazka tik tam kad daryti..zinau man nepatars tie kurie isejo jau is sio pasaulio jie nepatars kaip greiciau numirti,visada bijojau kraujo niekada neziuredavau siaubo filmu...kaip man ta padaryti KAIP....
Papildyta:

Visi man to linki, visi kas pazysta linkejo to paties ir guode ... kol pabodo jiems ...as nepykstu ant ju ...as savo draugus myliu... paprasciausiai niekas man nebeidomu niekas...nezinau kaip tai galejo nutikti...as viska galejau iki to yvykio man niekas buvo nebaisu visad sakaiua kad nebesuklysiu po skyrybu sakiau kad nebesuklysiu...gal cia lemtis...lemtis buvo uzauginti vaikuti...cia mano pasirinkimas pasirinkimas mirti...negaliu saves priversti galvoti kitaip ..stengiausi simtus kartu nebegaliu

Savo kūdikėlio gali atsiprašyti. Jei nesi baisiai priešiškai nusiteikus, gali nueiti išpažinties ar tiesiog pokalbio. Nežinau kur esi, būtum Kaune, bandyčiau patarti. Abortas taip, jis nepataisomas, bet mieloji, klaidos prieš gyvybę neištaisysi kita klaida prieš gyvybę. Suprantama, kad skauda ten, kur yra didžiulė žaizda, turbūt pati didžiausia - žmogaus širdy. Bet kaip tik tokia kaip tu, suvokianti šito baisumą ir skausmą (juk ne visos pergyvena, kitoms čia "nieko tokio"), galbūt kada ateityje padėsi sustabdyti kitos pakeltą ranką prieš savo mažylį. Galbūt kažkas kaip tik tavęs paklausys tada, kai nesinori nieko nei matyt nei girdėt iš "to nepatyrusių teoretikų". Neišsaugojai savojo (nereikia įrašyti ir kitų įtakos tame, nesi kalta tik viena), bet kas žino gal kada bus tas, kuris lauks tavo pagalbos. Nesu psichologė, bet po skaudžių patirčių atsitiesusių žmonių pagalba kartais iš tiesų būna neįkainuojama. Ir tavo kūdikėlis tavo mirties nenori. Jei tiki antgamtiniais dalykais, tikėk, kad jis dabar mylinčiose rankose. Mirtimi, kaip Una rašė, nieko nepataisysi. O iš kur žmonės nusprendžia, kad po "savarankiškų pasitraukimų", po jos bus geriau, aš nežinau. Oj jei ne? Nueisi ir susitiksi su savo vaikeliu kai tam natūraliai ateis laikas. O dabar turi progą gyventi, gydyti savo žaizdas ir galbūt kada išsaugoti kitą. Esi stipri jau vien todėl, kad įsivardiji kas iš tiesų padaryta. Kad esi sąžininga. Anokia čia stiprybė po tokių patirčių švilpaut lyg niekur nieko. Dabar verta būti sąžininga ir prieš save - tavo gyvybė taip pat labai svarbi. Kažkaip sudėtinga rankiot žodžius,bet tikrai tikiu tuo ką rašau. Netikėčiau, kam man svetimam ir dar nepažįstamam žmogui rašinėt. ;]

PATIKEK GYVENTI TIKRAI TURI DEL KO....TAI TAVO ANGELELIS,TAVO MAZYTE DUKRYTE,PAGALVOK DEL KO GYVENTUM JEI JOS NETURETUM.....DZIAUKIS KAD JA TURI IR GYVENK..GYVENK DEL JOS..DEL ATEITIES...PAMATYSI KOKIA BUSI LAIMIGA KAI TAVO DUKRYTE BUS DIDELE KAI EISITE ABI APSIPIRKINETI EISITE ZIURETI FILMUS..JEI NERA VYRO ATSIRAS IR VYRAS PATIKEK...GYVENK!!!!

aha, va kad turėtum galimybę tai sakyt pasimetusioms, ir tu turi daryt tą patį. Taip ir gyvenam, būdami susiję vieni su kitais.