Liūdna skaityti tokias istorijas Ar tas geresnis rytojus vertas kančių dabar? Jei ir pati sakote, kad per ilgoką laiką niekas nesikeičia? Jei dedat daug pastangų ir nei iš vietos, gal ne ten dedat tas pastangas? Ar įmanoma būtų pakeisti darbą, dirbti kažkam, o ne sau? Jeigu jau vyrui kyla mintys apie gyv
Labai dekoju uz atsakyma, na siandiena situacija pagerejo, kazkaip is kazkur pasisemem abu nauju jegu, tiek pasikoregavom eigas darbu, turim nauju ideju ir planu , o ir pavasaris savo daro, nuotaikos pakylesnes. Pradejom dziaugtis busimu vaikeliu jo laukti. supratau, kad kartais viskam nurimti reikia laiko, nes mudu labai tvirti santykiuose. Manau kad dar gvenime bus milijonais tokiu busenu ir nuotaiku ir jas reikes vistiek pragyventi.
Labai liudino anksciau tai kad mano mama nemegsta mano vyro. Kazkaip savaime suvokiau, kad mano seima dabar yra mano vyras ir busimas vaikelis, ir reaguoti i absurdiskus mamos ispuolius nebera prasmes. Paprasciausiai as daugiau nebesileisiu i jos zaidimus, nes kad ir kaip verciames mes per galva vistiek esame abudu blogi, ir jei tik ji randa proga iskarto bando prisiminti ir kanors uzvelti. Taigi prei viso sio sunkaus periodo puikiai smugdo ir mano mama.
O judu kalbatės? Jei kažkas neramina, tai ir paklauskite tiesiai šviesiai tiek kas per išvažiavimai ir kas per situacija su ta mergina (kaip suprantu ji pas Jus atsiranda mutual friends, nes jis ją tai priima tai ištrina iš draugų? Nes jeigu pas ją mutual drauguose, tai kažkoks trečias asmuo turi ją/jį priimti/trinti iš draugų). Kas šiaip judviejų situacijoje pasikeitė kai atvažiavot į LT? Darbai, gyvenat nebevieni (akip suprantu su anyta), dar kas? Aš pirmiausia už pasikalbėjimą, gražų ir civilizuotą, o ne gumos tempimą kai galvoj prisiveisia visokių sąmokslo teorijų Jei vyras tokių pokalbių primygtinai vengs, tada jau nekas
[/quote]
Kalbames,mes jis tik sypsosi,ir sako kada tu apstosi su sitom nesamonem ir nepasitikejimu Na tikrai jie netrina vienas kito is draugu,istisai drauguose jie.Pasikeite tai,kad vyras yra namu zmogus,ir jis tiesiog negali ''atsidziaugti'' ar kaip cia pasakyti tais savo namais,savu kiemu ir pan.jis namu zmogus.Gyvenam su jo tevais.Parasciausiai jis l uzimtas savais uzsiemimais,ir neturi to laiko ir ne visad nori jo tureti skirti man,o as esu zmogus,kuriam reikia is mylimo vyro be galo daug demesio,graziu meiliu zodeliu.O kai to negaunu,tampu super pikciurna ir bumbekle kaip jis sako
mergaites ar jums teko skaityt knyga J. Gray "Vyrai kile is marso o moterys is veneros", neisspres ji musubedu, bet is ten galima viena kita minti pasiimti ir taktiskai panaudoti karuose su vyrais... nu zinokit jie yra labai keisti su jais ir elgtis reikia keistai...pvz pcituosiu : KAI VYRAS NENORI KALBĖTI Sandra ir Laris vedę jau dvidešimt metų. Sandra norėjo skyrybų, o Laris troško išlaikyti santuoką. Sandra pasakė: Kaip Laris gali sakyti, kad norėtų ir toliau su manimi gyventi? Jis juk manęs nemyli. Jis man nieko nejaučia. Jis išeina, kai aš noriu su juo pasikalbėti. Laris šaltas ir beširdis. Dvidešimt metų jis neparodė savo jausmų. Aš negaliu jam atleisti. Nenoriu būti jo žmona. Pavargau nuo begalės bandymų priverst jį atsiverti, pasidalyti savo išgyvenimais, kliautis manimi". Sandra nežinojo, kaip susidoroti su šia jų abiejų problema. Ji manė, kad kaltas tik jos vyras. Jai atrodė, jog darė viską, kad jų tarpusavio santykiai būtų šilti, o jis visus tuos dvidešimt metų tik priešinosi jai. Seminare sužinojusi vyrus esant nelyginant pririštus gumos juostelėmis, Sandra puolė į ašaras, pasirengusi viską savo vyrui atleisti. Ji suprato, kad jo" problema buvo jų" problema. Ji suvokė ir savo kaltę. Ji pasakojo: Prisimenu, kaip pirmais mūsų santuokos metais aš atvirai 66 kalbėdavau apie savo jausmus, o jis paprasčiausiai nekreipdavo į tai dėmesio. Aš maniau, kad jis manęs nemyli. Vėliau jau nebuvau tokia atlapaširdė, nes nenorėjau būti skaudinama. Aš nežinojau, kad kitu metu jis būtų mielai mane išklausęs. Pati nedaviau jam progos. Aš užsidariau savyje. Norėjau, kad jis būtų atviras, o pati tokia nebuvau."
tikrai nereikia vadovautis kazkokio vieno zmogaus mintimis, bet knyga siek tike padeda suvokti, kas tiems vyrams uzeina .... Papildyta: ir dar siek tike, gal pades
KĄ KIEKVIENA MOTERIS TURĖTŲ ŽINOTI APIE VYRUS Mažai kas supranta, jog šis vyrų ciklas tik praturtina tarpusavio santykius, tad dėl jo kyla daug nesusipratimų. Panagrinėkime pavyzdį. Megė buvo susinervinusi, įširdusi ir jautėsi nelaiminga. Ji su savo draugu Džefu susitikinėjo jau šešis mėnesius. Viskas buvo taip romantiška. Kaip tik tada jis visai be jokios priežasties ėmė nuo jos tolti. Megė nesuprato, kodėl jis taip staiga pasikeitė. Ji man sakė: Vieną akimirką jis buvo toks dėmesingas, o jau kitą net nepanoro su manimi kalbėti. Aš išbandžiau viską, kad jį susigrąžinčiau, bet tai tik pablogino mūsų santykius. Jis taip nutolo. Nežinau, ką padariau bloga. Negi aš tokia bjauri?" Dėl Džefo atsitolinimo Megė kaltino save. Tai visiškai natūrali reakcija. Ji pamanė, kad padarė kažką ne taip. Megė norėjo, kad vėl viskas būtų kaip buvę, bet kuo atkakliau ji bandė pritraukti Džefą prie savęs, tuo labiau jis nuo jos tolo. 61 Išklausiusi mano paskaitos, Megė nusiramino. Jos susirūpinimas dingo. Svarbiausia, kad ji nustojo kaltinti save. Mat suprato, jog Džefas atsitolino ne dėl jos kaltės. Be to, sužinojo, kodėl jis apskritai atitolsta ir kaip elgtis tokiais atvejais. Po kelių mėnesių per kitą seminarą Džefas man padėkojo už tai, kad Megės elgesys visiškai pasikeitė. Ji pasakė man, jog dabar jie ren giasi tuoktis. Megė sužinojo vyrų paslaptį, kurią žino tik nedaugelis moterų. Megė suprato, kad ji kaip tik tuomet norėdavo būti kuo arčiau Džefo, kai jis stengdavosi kuo labiau atsitolinti. Taip pati trukdė Džefui pasiekti ribą, nuo kurios jis pradėtų grįžti atgal. Sekdama paskui jį, Megė neleido jam pajusti, kad jis ją myli ir nori būti kartu su ja. Megė pripažino, jog anksčiau visada taip elgdavosi. Dėl neišmanymo ji sutrikdydavo labai svarbų vyrų ciklą. Bandydama susigrąžinti jo artumą, Megė jį prarasdavo. Kaip vyras staiga pasikeičia Jeigu vyras neturi progos kiek galint labiau atsitolinti, jis niekada nepajunta stipraus artumo poreikio. Moterims svarbu suprasti, kad, stengdamosi išlaikyti nuolatinį artumą arba sekdamos savo partneriui iš paskos, tik privers jį visą laiką bandyt ištrūkti ir kiek galint labiau atsitolinti; jis niekada netrokš tvirto tarpusavio ryšio. Savo seminaruose aš demonstruoju tai su platesne gumos juostele. Įsivaizduokite, kad rankose laikote tokią gumos juostelę. Dabar tempkite ją į šalį. Si guma gali išsitempti tik apie 30 centimetrų. Kai tik ji tiek išsitempia, jai nelieka nieko kito, kaip tik trauktis, nes daugiau temptis ji nebegali. Susitraukusi ji pasidaro tokia kaip buvus. Taip pat ir vyras, atsitolinęs per visą sau įmanomą atstumą, sugrįš atgal, kupinas jėgų. Pasiekęs ribą, jis pradeda keistis. Ir pasikeičia iš pagrindų. Vyras, kuriam, atrodo, nerūpėjo jo partnerė (kol jis tolo), staiga nebegali be jos gyventi. Jam vėl jos reikia. Vyras vėl kupinas jėgų ir pasiryžęs mylėti ir būti mylimas. Tai sunku įsisąmoninti moteriai, nes jai po atitolimo reikia laiko, kad vėl užsimegztų artimi santykiai. Jeigu ji nieko neišmano apie vyrų ir moterų skirtumus, tai gali netikusiai suprasti vyro grįžimą ir jį atstumti. Vyrai taip pat turi jausti tuos skirtumus. Kai jis grįžta, moteris ne iškart tampa su juo atvira ir gali elgtis taip, kaip anksčiau. Viskas būtų kur kas paprasčiau, jeigu vyras žinotų, kad moteriai reikia laiko vėl pasiekti tam artumo ir supratimo laipsniui, kurį jie jau buvo pasiekę prieš jam atsitolinant, ypač jeigu jis ją dar įskaudino ar įžeidė. Šito nežinančiam vyrui gali neužtekt kantrybės sulaukti, kol moteris pasidarys tokia kaip buvus. Kodėl vyrai atsitolina Vyrai pradeda jausti nepriklausomybės poreikį, patenkinę artumo poreikį. Jam tolstant, moteris iškart ima panikuoti. Ji nesupranta, kad patenkinęs savo nepriklausomybės poreikį, jis vėl grįš ir trokš būti labai dėmesingas ir geras. Vyras svyruoja tarp nepriklausomybės ir artumo poreikio. Vyras svyruoja tarp artumo ir nepriklausomybės poreikio. 62 Pavyzdžiui, Džefas draugystės su Mege pradžioje buvo kupinas jėgų ir pasitikėjimo. Jo gumos juostelė buvo visiškai susitraukusi. Jis norėjo rūpintis Mege ir būti kiek galint arčiau jos. To paties troško ir ji. Megei atvėrus savo širdį, jis dar labiau prie jos priartėjo. Kai jie pasiekė visišką artumą, jis jautėsi nuostabiai. Bet po artumo tarpsnio viskas pasikeitė. Prisiminkime gumutę. Netempiama, atpalaiduota jį praranda jėgą ir stiprybę. Nelieka judesio. Štai taip atsitinka ir vyrui po to, kai jis pasiekia visišką artumą. Nors tas artumas ir malonus vyrui, jam vėl norėtųsi tolti. Numalšinęs artumo alkį, jis pradeda jausti nepriklausomybės alkį, trokšta būti pačiu savimi ir nuo nieko nepriklausyti. Jam jau užtenka kito asmens artumo. Jis pasijunta per daug priklausomas ir nesąmoningai nori atsitraukti. Kodėl moterys panikuoja Kai Džefas instinktyviai pradeda tolti, nieko nepaaiškinęs Megei (ar pačiam sau), ją apima baimė. Megė ima panikuoti ir bando jį susigrąžinti. Ji mano, kad pasielgė netinkamai ir tuo atstūmė jį nuo savęs. Jos manymu, Džefas tikisi ją pasistengsiant sugrąžinti jų prarastą artumą. Megė nuogąstauja, kad jis niekada negrįš. Blogiausia, kad ji pasijunta bejėgė ką nors pakeisti, nes nežino, kuo jam nusikalto. Ji nesupranta, kad tai tik jo artumo-tolumo ciklo dalis. Paklaustas, kas atsitiko, jis neturi ką atsakyti ir išvis nenori apie tai kalbėti. Jis tik tolsta nuo jos dar labiau. Kodėl vyrai ir moterys abejoja vieni kitų ir savo meile Matote, kaip lengva vyrams ir moterims, nieko nežinantiems apie šį ciklą, suabejoti vienas kito ir savo meile. Megė, nenutuokdama, kad trukdė Džefui pasiekti tikslą, tarėsi jį jos nemylint. Neįstengdamas atsitolinti tiek, kiek jam reikia, Džefas prarado ir artumo potroškį. Jis lengvai galėjo pagalvoti, kad daugiau nebemyli Megės. Leisdama Džefui susikurti savo erdvę" arba atitolti tiek, kiek jam reikia, Megė ilgainiui patikėjo, kad jis būtinai sugrįš. Ji nustojo sekioti jį, nes buvo tikra, jog viskas baigsis gerai. Ir jis visada sugrįždavo. Sis procesas nustojo ją gąsdinti, ir ji liovėsi panikuoti. Kai Džefas pradėdavo tolti nuo jos, ji palikdavo jį ramybėje, net nemanydama, kad tai kas nors bloga. Visa tai ji ėmė laikyti Džefo asmens sudedamąja dalimi. Kuo mažiau ji trukdydavo jam tuo metu, tuo greičiau jis sugrįždavo. Kai Džefas perprato savo jausmų ir poreikių kaitą, tai nustojo abejoti savo meile. Jis pajuto didesnę atsakomybę. Megė ir Džefas suprato ir pripažino: vyrai tarsi laikomi gumos juostelių. Tai ir buvo jų sėkmės paslaptis. KAIP MOTERYS KLYSTA Nežinodamos, kad vyrus lyg ir prilaiko gumos juostelės, moterys lengvai suklysta, vertindamos jų poelgius. Nesusipratimai kyla, vos tik ji pasako: Mums reikia pasikalbėti", nes jis emociškai staiga nukrypsta kažin kur į šalį. Būtent tada, kai ji nori atverti jam savo širdį ir suartėti, jis trokšta atsitolinti. Aš dažnai girdžiu taip skundžiantis: Kaskart, kai noriu su juo pakalbėti, jis atsitraukia. Lyg aš jam visai nerūpėčiau". Ji klysta, manydama, kad taip būna kaskart. Analogija su gumos juostele paaiškina, kodėl vyras nelauktai nutolsta, nors prieš
O judu kalbatės? Jei kažkas neramina, tai ir paklauskite tiesiai šviesiai tiek kas per išvažiavimai ir kas per situacija su ta mergina (kaip suprantu ji pas Jus atsiranda mutual friends, nes jis ją tai priima tai ištrina iš draugų? Nes jeigu pas ją mutual drauguose, tai kažkoks trečias asmuo turi ją/jį priimti/trinti iš draugų). Kas šiaip judviejų situacijoje pasikeitė kai atvažiavot į LT? Darbai, gyvenat nebevieni (akip suprantu su anyta), dar kas? Aš pirmiausia už pasikalbėjimą, gražų ir civilizuotą, o ne gumos tempimą kai galvoj prisiveisia visokių sąmokslo teorijų Jei vyras tokių pokalbių primygtinai vengs, tada jau nekas
Kalbames,mes jis tik sypsosi,ir sako kada tu apstosi su sitom nesamonem ir nepasitikejimu Na tikrai jie netrina vienas kito is draugu,istisai drauguose jie.Pasikeite tai,kad vyras yra namu zmogus,ir jis tiesiog negali ''atsidziaugti'' ar kaip cia pasakyti tais savo namais,savu kiemu ir pan.jis namu zmogus.Gyvenam su jo tevais.Parasciausiai jis l uzimtas savais uzsiemimais,ir neturi to laiko ir ne visad nori jo tureti skirti man,o as esu zmogus,kuriam reikia is mylimo vyro be galo daug demesio,graziu meiliu zodeliu.O kai to negaunu,tampu super pikciurna ir bumbekle kaip jis sako
Su kaltinimais galite sugraiuti snatykius, o atstatyti juos jau gali buti ir nebeimanima.
Nes pasitikejimas yra pagrindas santykiuose. Kiekvieni santykiai praeina tam tikrus etapus, meilus zodziai, grazus demesys - romantikos etapas, kuris nesitesia amzinai.
O jeigu jus reikalaujat demesio, bunate pikta, tai vyrui tiesiog nemalonu su jumis tokia bendrauti, todel jusu vengia... supraskite, bumbejimai griauna santykiu pamatus .
Kalbames,mes jis tik sypsosi,ir sako kada tu apstosi su sitom nesamonem ir nepasitikejimu Na tikrai jie netrina vienas kito is draugu,istisai drauguose jie.
Pasikeite tai,kad vyras yra namu zmogus,ir jis tiesiog negali ''atsidziaugti'' ar kaip cia pasakyti tais savo namais,savu kiemu ir pan.jis namu zmogus.Gyvenam su jo tevais.Parasciausiai jis l uzimtas savais uzsiemimais,ir neturi to laiko ir ne visad nori jo tureti skirti man,o as esu zmogus,kuriam reikia is mylimo vyro be galo daug demesio,graziu meiliu zodeliu.O kai to negaunu,tampu super pikciurna ir bumbekle kaip jis sako
Natūralu, kad žmogui nemalonu būti įtarinėjamam, manau visi taip reaguotų. Gal apmąstykite KAIP kalbate, kad nebūtų kaltinimai. Juk galima užsipulti vyrą ir rėkauti "kur važinėji man nieko nesakęs", o galima gražiai pasikalbėti apie tai, ką jis dieną veikė, leisti jam pačiam pasakyti, kad važiavo į miestą su reikalais. Ar turite priežasčių juo nepasitikėti? Ar norite nuolatos kontroliuoti kur jis važiuoja, ką daro, kad viską atraportuotų?
Tai reik suprast, kol gyvenot ne LT, jis Jums dėmesio skirdavo daugiau, nes nebuvo savo kiemo, savų reikalų? Apie meilius žodelius tai suprantu, kad malonu, man irgi malonu kai MB pagiria, pameilikauja, bet nenoriu iš jo traukte traukti komplimentų ar kitaip rodyti, kad man jų baisiai reikia, juk maloniau kai jie savanoriški, t.y. nuoširdūs Gal jei atsipalaiduotumėte ir leistumėte jam pačiam rodyti iniciatyvą, būtų smagiau? Ar jis nėra sakęs, kad dusinate jį? Čia tik spėlioju, nes nedaug situacijos nupasakota
Jei jie ištisai drauguose, tai nesuprantu kas ten keičiasi? Čia pas Jus ji pasirodo mutual friends pasiūlymuose?
QUOTE(Raskila-vyde @ 2013 03 14, 14:19)
Su kaltinimais galite sugraiuti snatykius, o atstatyti juos jau gali buti ir nebeimanoma.
Nes pasitikejimas yra pagrindas santykiuose. Kiekvieni santykiai praeina tam tikrus etapus, meilus zodziai, grazus demesys - romantikos etapas, kuris nesitesia amzinai.
O jeigu jus reikalaujat demesio, bunate pikta, tai vyrui tiesiog nemalonu su jumis tokia bendrauti, todel jusu vengia... supraskite, bumbejimai griauna santykiu pamatus .
labai teisingai. Dar norėčiau pridurti, kad mano nuomone yra naivu tikėtis ir siekti, kad vyras (ar apskritai kitas žmogus) elgsis taip kai mes norime. Juk visi turi savo valią, savo supratimą apie gyvenimą, savo norus, svajones, patirtis.... Ypač mylimo žmogaus nereikia sprausti į kažkokius rėmus, nes perdaarius jį pagal save, jis nustos būti tuo, kurį įsimylėjome. Man toks požiūris labai padėjo santykiuose, nes atradau pamatines vertybes, be kompromisų, o visa kita - sugyvenama jei žmogų myli. Na toks asmeniškas pvz. MB rūkė, o aš nemėgstu rūkančių, o ypač širdy skauda kai artimi rūko, nes žinau kaip tai kenksminga sveikatai, žinau, kad su kiekvienu dūmu mano laikas su jais trumpėja Širdyje labai norėjau, kad mestų, buvom apie tai kalbėję, diskutavę, kad kai planuosim vaikelį jis pasistengtų mesti, nes vaikui negerai ir t.t. Bet niekada nepriekaištavau, kad rūko Per kelis mėnesius pats susiėmė ir metė rūkyti Padarė tai dėl saves, ne dėl ko kito, užtat žinau, kad laikysis. Dar viena draugė buvo patarus santykiuose su žmonėmis ne pabrėžti ką daro blogai, ne pykti ar bartis dėl to, o būtinai pastebėti ir pagirti kai daro priešingai, akcentuoti kaip tai malonu ir t.t. Bet panašų patarimą galima rasti tiek vaikų auklėjime, šunų dresūroje ar Cosmo puslapyje apie sexą. Nes daugumos žmonių psichologija lengviau linksta į teigiamas emocijas, į pagyrmą negu pyktį, barimą ir t.t.
Laimės niekam nėra pažadėta. Gyvenimas kiekvienam skiria laiko ir erdvės. Pats žmogus turi pasirūpinti kuo juos užpildyti.
Sveikos merginos paskaiciau dabar ta istrauka, kuri cia ikelta, is knygos "Vyrai is Marso, moterys is Veneros", ir dabar galvoju,kad gryna tiesa,kad vyrams reikia periodu,atsiribojant nuo musu...nesu dar istekejusi,su saviskiu draugauju tris menesius, pirmi du menesiai buvo tikra pasaka,demesys, rupestis,ilgesys is vaikino puses, jauciau visiska jo artuma, ir tai man patiko, buvau pakyleta...bet dabar jauciu kad jis atitoles, nezinau ar del to,kad jausmai atsalo, vis gi dar tik tris menesius draugaujam,viskas labai trapu,o ir as kartais kaip rakstis bunu...ar vis gi jam reikia siek tiek atsikvept,ir tada jis vel taps demesingu...o gal kaltas darbas,nes taip pat dabar uzverstas reikalais...bet pvz anksciau jis noredavo kad likciau pas ji namie,net kai jis darbuojasi(darbas namie), o dabar to nenori,sako, kad negales susikaupti,nes nores skirt man demesio ir pan...taip pat viena vakara padariau jam staigmena ir atvaziavau pas ji,galvojau nores,kad likciau nakvot,bet ne,nenorejo,kaip ir susinervino,nes sugrioviau jo planus,jis dar turejo padirbeti...beveik visa diena nezinau ka jis veikia,paskambina karteli,paraso kelias sms ir tiek,kartais tik po 4valandu man atraso, net nepasidomi,ka as veikiu,galvoju negi taip sunku rasti bent minute man atrasyt ar paskambint ir nezinau ka daryt, ar man tiesiog nekreipt demesio ar stengtis kazkaip ji priverst manim dometis?sakiau jau jam,kad man liudna ir truksta jo,taip pat kad neramu jog atitolsim, klausiau gal man kas negerai,jis mane nuramino,pasake, kad myli mane ir as jam esu tobula....mes abu nesame jaunikliai, svajojame apie seima
Sveikos merginos paskaiciau dabar ta istrauka, kuri cia ikelta, is knygos "Vyrai is Marso, moterys is Veneros", ir dabar galvoju,kad gryna tiesa,kad vyrams reikia periodu,atsiribojant nuo musu...nesu dar istekejusi,su saviskiu draugauju tris menesius, pirmi du menesiai buvo tikra pasaka,demesys, rupestis,ilgesys is vaikino puses, jauciau visiska jo artuma, ir tai man patiko, buvau pakyleta...bet dabar jauciu kad jis atitoles, nezinau ar del to,kad jausmai atsalo, vis gi dar tik tris menesius draugaujam,viskas labai trapu,o ir as kartais kaip rakstis bunu...ar vis gi jam reikia siek tiek atsikvept,ir tada jis vel taps demesingu...o gal kaltas darbas,nes taip pat dabar uzverstas reikalais...bet pvz anksciau jis noredavo kad likciau pas ji namie,net kai jis darbuojasi(darbas namie), o dabar to nenori,sako, kad negales susikaupti,nes nores skirt man demesio ir pan...taip pat viena vakara padariau jam staigmena ir atvaziavau pas ji,galvojau nores,kad likciau nakvot,bet ne,nenorejo,kaip ir susinervino,nes sugrioviau jo planus,jis dar turejo padirbeti...beveik visa diena nezinau ka jis veikia,paskambina karteli,paraso kelias sms ir tiek,kartais tik po 4valandu man atraso, net nepasidomi,ka as veikiu,galvoju negi taip sunku rasti bent minute man atrasyt ar paskambint ir nezinau ka daryt, ar man tiesiog nekreipt demesio ar stengtis kazkaip ji priverst manim dometis?sakiau jau jam,kad man liudna ir truksta jo,taip pat kad neramu jog atitolsim, klausiau gal man kas negerai,jis mane nuramino,pasake, kad myli mane ir as jam esu tobula....mes abu nesame jaunikliai, svajojame apie seima
Labas zinok skaitau ka tu rasai ir matau save, man buvo tas pats pradzioje, norejau visko 100 proc visada, bet dabar kai jau mes vede ir praejo 5 metai, visa tai atsimenu kaip savo kvaila savanaudiska gal kazkiek tironiska elgesi, isivaizdavau kad jis priklauso tik man, ir turiu visas teises i ji... taciau toks mastymas tik atitolina ir isgazdina vyrus.. jiems reikia duoti visiska laisve, tada as to nesupratau, bijojau visko ir tos tylos ir reikalaudavau daugiau skambinti ir smsm, bet mes taip mastom, jiems atrodo kitaip, ir dabar elgiuosi visai kitaip ir prirpratau prie to kad maziau skambina per diena (na ir mes vienas apie kita zinom kada kas kur vaziuos ar nevaziuos, ir galu gale kai gyveni kartu ka tu turi pasakyti paskambines , na taip paklausti kaip sekasi, bet ldaug idomiau yra gryzus vakare pasikalbeti, nes tada netvyto tyla) ir sms jau net nebera nebent koks jausmu prtotrukis ta akimirka. Zmones auga keiciasi prie visko pripranta, santykiai taip pat bresta, niekada taip nebebus kaip pacioje pradzioje, nes via tai nauja ir jaudina, mes esame tos pacios nuomenes su mano MB, kad na gerai, susirandi nauja zmogu, ir pora men skraidai, o poto ? vel gryztama i tas pacias vezias, nieko naujo . Visu musu rankose yra snatykiai su vyrais ir ju su mumis, kartais mes ir po 5 metu pakvieciams vienas kita i pasimatyma ar iskreciam kazka tokio jaudinancio ir tiesiog vaidinam kad susitikom visai neseniai juokinga bet taip idomu. Be abejo buna ir juodu dienu, kai santykiai atvese, laikomes atstumo, bet mano patirtimi tai ra labai normalu. Aiksu jeigu jau draugystes pradzioje vaikinas laksto vienas po klubus tai na mano nuomone nekas, nes pas mus to nebuvo. Ir dar pamenu auksinius zodzius savo anytos kad jeigu yra kokie baliai gimines draugu gimtadieniai reikia eiti kartu nori to ar ne... na zodziu vienu minciu taikyti visiems nereikia, nes kikeviena situacija savita, taciau esminiai reikalai daug maz pas visus panasus. Gyvenimas yra sudeliotas i etapus, draugyste vedybos vaikai ir visi tie etapai keicia ir mus, santykiu, bendravima, viskas bresta auga tobuleja, labaiu su protu zvelgiama i viska ir dau ramiau. Nenusimink, jeigu jis tau skirtas tai daryk ka nori busit kartu, mes praejom ugni ir vandeni bet rezulatu esame patenkinti, kad ir kaip buvo mam pries ir dare spaudima ir nuteikinejo zmones preis mus. cia kita istorija atsipalaiduok, susrask veiklos daugiau ir busi savo draugaui labi labai idomi, jiems tiesiog patinka kai neturi laiko
Manau kiekvienos poros santykiai yra unikalus ir kas tinka vienai, visai netiks kitai. Reikia kuo blaiviau paziureti i santykius ir priimti savo sprendima ar tai laikinas atitolimas, nes zmogui tiesiog reikia pabut atskirai ir ar tai priimtina dabar ir ar bus priimtina kitais kartais. Nezinau ar mano antru pusiu toks ciklas kai jiem reikia atitrukti labai ilgas ir dar neesu "dagyvenus" iki atitolimo dalies, esu nepastabi ir nepastebejau atitolimo, ar tiesiog suteikiu pakankamai laisves sau ir kitiems, kad nera tokiu bangu : Poreikis atitolti po 2-3 menesiu draugystes, kai jau kalbama apie seima, man nesuprantamas. Jei zmogus is prigimties toks tai ir nuo pat pradziu nebus prisiklijavimo ir po to sekancio nuosmukio. Is savo aplinkos nezinau apie draugiu ar giminaiciu seimas, kad vyrai taip atsaltu... Aisku neneigiu, kad yra medaus menesio periodas ir likes gyvenimas. Ir be abejo reikia perziureti savo norus bei reikalavimus (ar tikrai nuolatinis kontaktas telefonu ar zinutemis yra tobula meiles israiska?)
Laimės niekam nėra pažadėta. Gyvenimas kiekvienam skiria laiko ir erdvės. Pats žmogus turi pasirūpinti kuo juos užpildyti.
dekui merginos manau,kad as is esmes esu kalta pati, vaikinas tikrai nera lakstantis, rimtas, net pats pasake,kad jei susipykstam ar seip kokia krize ispuola,tai dar nereiskia kad mes skiriames...beda tame,kad viskas mano galvoje,anksciau visada buvau iskart nurasoma jei tik kas ne taip, del to kas kart bijau,kad jei nerodo demesio,kazkas blogai,vadinas busiu palikta....bet is kitos puses,tiesa, jei bus lemta tai lemta, netureciau del to sedet ir pergyvent, net jis sako,kur mano visas gyvybingumas dingo...matyt tikrai veiklos daugiau reikia
o kaip manote merginos, ar man paciai jam rodyt demesi,ar duot atsikvept,leist daugiau pabut vienam?nes as istikro esu labai gyvybingas zmogus,dazniausiai laiminga,nenustygstanti vietoj,pati visada rodau daug demesio ir iniciatyvos,ir zinau kad tai viena is priezasciu del ko jis mane pamilo...bet dabar nezinau kaip elgtis, nes anksciau abu vienodai rodydavom demesi viens kitam, o dabar is jo puses tai sumazejo...zinau,kad vistiek myli, taciau kaip elgtis man..
Sakyčiau elkis natūraliai. Jei esi aktyvi, norisi daug veiklos, o jis tuo metu dirba, jam reikia susikaupti, nukreipk savo energiją kita kryptim arba rask užsiėmimų su draugėm, o kai jis laisvas, pvz savaitgaliais tada visas dėmesys jam. Be to jei geri santykiai, tai gali tiesiog jam tą patį pasakyt ką parašei čia, kad esi tokia ir nenori keistis, bet nori išbalansuotų santykių, kad jis taip pat jaustųsi komfortiškai ir gal kartu galite surasti būdų kaip tai pasiekti. Esmė tame, kad reikia kompromiso, o ne kažko kas būtų priimtina vienam kai kitas sukandęs dantis kenčia. Manau tai ypač svarbu jei galvoji apie ilgalaikius santykius, bendrą ateitį, nes jei su(si)kursi problemų dabar jos anksčiau ar vėliau išlys kažkokia forma.
Laimės niekam nėra pažadėta. Gyvenimas kiekvienam skiria laiko ir erdvės. Pats žmogus turi pasirūpinti kuo juos užpildyti.
Ar tas geresnis rytojus vertas kančių dabar? Jei ir pati sakote, kad per ilgoką laiką niekas nesikeičia? Jei dedat daug pastangų ir nei iš vietos, gal ne ten dedat tas pastangas? Ar įmanoma būtų pakeisti darbą, dirbti kažkam, o ne sau? Jeigu jau vyrui kyla mintys apie gyv
