Sveiki visi, esu naujokė. Niekada negalėjau net pagalvoti, kad būdama tokia jauna jausiuosi taip blogai..
Pirmą kartą su šia liga susidūriau būdama septyniolikos. Tada dėl skausmo širdies plote paguldė į ligoninę platesniems tyrimams ir žinoma visi jie buvo idealūs.. Taigi, diagnozė: somatoforminė autonominė disfunkcija. Tačiau palankius masažus, vandens procedūras ir mankštas visi simptomai išnyko labai greit ir nekankino manęs beveik penkis metus. Iki kol atostogaudama Ispanijoje pajutau keistą nuovargį, kurio atostogų metu lyg ir neturėtų būti. Tačiau pagulėjus lovoje ir prie baseino jis praėjo, tada viso to nesureikšminau, nes reikėjo grįžti į įprastą gyvenimo ritmą: darbą, mokslus ir t.t. Tie metai buvo pakankamai nelengvi, reikėjo derinti darbą su mokslais paskutiniame kurse: baigiamojo darbo rašymas ir gynimas pareikalavo nemažai jėgų. Kai jau galvojau, kad po viso to atsikvėpsiu atostogaujant Kipre ištiko didysis "priepuolis". Paskutinėmis atostogų dienomis ir vėl pajutau keistą nuovargį, sunkumą visame kūne. Oro uoste pasidarė dar blogiau: pakilo temperatūra, purtė šaltis, svaigo galva.. Lėktuve viskas vyko dar baisiau: šalo ir prakaitavo rankos, džiuvo burna, bet raminau save, kad viskas bus gerai.. Nusileidus pajutau palengvėjimą, nes tikrai nenumaniau kas su manimi dedasi. Grįžus namo pajutau baisų troškinimą: per porą valandų išgėriau net penkis litrus skysčių, o apie maistą net pagalvot negalėjau. Tada gydytojai manė, jog man tiesiog perkaitimas karštyje.. Situacija lyg ir pagerėjo, tačiau neilgam - keliems mėnesiams. Kol visa tai neprasidėjo ir vėl šiais metais. Vieną dieną pasijutau peršalusi, nusprendžiau nejuokauti ir porą dienų praleisti namie: išsigulėti, pailsėti. Tačiau viskas pradėjo blogėti: vieną dieną atsirado baisus sunkumas, pradėjo pykinti, išsivėmiau.. prasidėjo įtarinėjimai gal tai problemos su skrandžiu. Padarė gastroskopiją ir visus kitus būtinus tyrimus: kraujas, šlapimas, širdies echoskopija ir t.t. jau nebesuskaičiuočiau kiek tyrimų man atlikta.
ogi pasirodo visi tyrimai kaip turi būti. Tačiau tokia savijauta tikrai gasdinanti: vieną dieną net negalėjau pakilti iš lovos, jaučiausi lyg suparalyžiuota, sunkiai galėjau net prakalbėti, visi raumenys atrodė lyg guminiai, svaigo galva.. Beliko viena diagnozė: nerviukai. Apsilankiau pas nervų gydytoją ir ji man diagnozavo, jog aš labai jautri, todėl išrašė antidepresantų ir visokių kitokių maisto papildų. Bet aš kupina gyvenimo džiaugsmo: noriu eiti, judėti, bendrauti, keliauti, džiaugtis gyvenimu, mylėti, šokti, dainuoti.. Apie jokias depresijas net neturiu laiko pagalvoti ir nenoriu savęs pririšti prie kažkokių cheminių preparatų, jei tai psichologinis sutrikimas noriu pati kovoti su savimi. Bandyti save suprasti ir sau padėti. Aišku kai prasideda visi simptomai jaučiuosi labai blogai, nenoriu nieko, tik pradėti jaustis vėl gerai. Tačiau labai padeda šeima, kuri mane palaiko ir visad su jais galiu išsikalbėti. Tačiau ieškau įvairių būdų kaip susikalbėti su savimi, atsiradus simptomams stengiuosi save raminti, jog tai nėra liga, tai tik mano perdėtas jautrumas... Aišku tai kartais pavyksta, tačiau kartais ir ne. Labai sunku su tuo gyventi, tačiau neprarandu gyvenimo džiaugsmo: esu labai jauna, man dar visas gyvenimas prieš akis ir nenoriu kad kažkoks prakeiktas nervinis sutrikimas trukdytų man džiaugtis gyvenimu. Noriu eiti, vaikščioti, kvėpuoti gryno oru, bet kaip tai padaryti kai savijauta tokia bloga? Laukiu pavasarinių orų, tikiuosi jie atneš geresnę nuotaiką.
Nes 12 psichoterapijos seansų jau nemazai. 
Bet kaip ir daug kas, kas nekainuoja, to mes nevertinam. Kai sumoki pinigus, tada ir įvertini, ką gauni. 
