Jo jo,jau mano vyro pasiklausius,tai išvis stebuklas,kad su mano priežiura,mūsų vaikas išvis dar gyvas.Juk aš visiškai nesigaudau ką su vaiku daryt,tik lepinu,lepinu,ir viska už jį darau

O va vyras,tai tikrai išauklėtu,jai nedirbtu,ale kotais kai pasiulau apsikeisti,tai iškart paaiškėja,kad jis nelabai nusimano kada migdyt pietu,kada pavakarius duot ir t.t ir pan
Nu bet paburbėt,tai gi moka ir dar butent taip ir ta pasakyt,kad tikrai nervas paimtu
Ir va po dviejų santuokos metų jis man vis dažniau ir dažniau skundžiasi,kad visdelto aš negaminu taip skaniai kaip jo mama,nelyginu jo marškiniu ir nerankioju jo koiniu kaip mama darydavo.Tai va liudina jį tas faktas,kad nenenčinu aš jo kaip vaiko

O kai pavafdinu ji vaikeliu,tai burbuliuot ima tipo jei jis mamos norėtu gyventu su ja,o ne su manim.
Ot ir suprask,kad gudras,kas tu vyrų galvose darosi