Depresija, nerimo sutrikimai

Manesnkazkaip visai neguodzia tai, kad kitos vaikua i konteinerius meta, o as dar ne, kad kitas vyrai lupa, o manes ne, kas kitos nuo tiltu sokineja, o as (dar) ne... Zinau kad jau traumuoju savo vaika, ir tai suvokiu ir vistiek tai kartais nepadeda keist elgesio....

Ir ma.labai sunki situacija dabar su vaikais ir manim,vyru
Gėriau raminamą,labai blogai pasidarė,plius jau gal savaitė vis paduria širdies plote.anksčiau tik permušinėjo nemazai metu.

Bet tai kaip save sugaudyt surinkt, kai trenkia netiketai i tokia gera duobe...kad rek kiek nori .virsuj niekas neisgirs...

Nezinau,kaip tau,man padeda tik priverstinis saves tempimas is duobes,antraip nebepakilciau.mastau-gal AD vel pradet ryt,neuroleptiko nebeuztenka.nykuma,asaros akyse.
Apie vaikus labai gera knyga yra "Išmintinga meilė",taip vadinas lyg,tuo metu,kai skaiciau,labai ikvepe,ir draugei labai patiko.tik ne tokiai ligonei kaip as islaikyti ta pastovuma.jokios teorijos nepadeda man
Cia tik begaline kantrybe ir besalygiska meile,lankstumas ir atsidavimas gali padet.deja,nebeturiu tam jegu.

Ne tavo liga ir ne meiles trukumas kaltas. Pasikeisti apskritai zmogui labai sunku, reikia daug pastangu ir nuolatinio kryptingo darbo, palaikymo is sono kai sunku. Mln kartu bandziau kazka keisti ir snipstas. Knyga paskaitai teorijoa injekcija gauni ir jau isivaizduoji kad keitiesi. Nixuja turi eit per skauda, kartaia grizt atgal, turet jegu atsikelt...

"Gavom" nauja ligone terapijoj. Man siandien taip gera ir lengva, norisi ir sypsotis juoktis, verkti is palengvejimo... Nezinau kaa darosi.

Aš neturiu vaikų. Bet pagalvojau apie savo mamą. Sesės gerokai vyresnės, su jomis kitaip buvo, žinau, kad kitaip jas auklėjo. Mano miela, gražioji ir protingoji mama (čia rimtai man taip atrodo), ideali tuo atžvilgiu buvo ir yra, kad nesikišo ten, kur, mano nuomone, nereikia kištis, ir visada parodydavo, kad bet kada galiu pas ją kreiptis, kas benutiktų. Kartais atsargiai išreiškia nepritarimą (konkretus - pvz., gal nešok parašiutu - gi baisu), bet žinau, kad nesmerks, ir nesitikės, kad darysiu pagal ją.
Tiesa, gal tai galioja, nes nesu kriminalinė nusikaltėlė.
Kai paauglystėje nukabindavau nuo pašto vėliavas naktį, pasidarydavau iš jų "sijonus" ir draugėm duodavau, o vietinis laikraštis apie tai parašydavo kriminaliniame skyrelyje, ir ją lengva isterija kartais ištikdavo.
Bet iš tikro, tikrai negalėjau ir negaliu tikėtis daugiau tolerancijos, supratimo, ir meilės, nei man ji davė ir duoda. Na taip, ta meilė gal nėra išoriškai emociškai išreikšta (nei mes bučiuojamės, nei liečiamės, nei dalinamės frazėm "aš tave myliu"), bet taip susiformavau ir tai mane tenkina.

Bet ką visu tuo norėjau pasakyt - nepaisant viso šito, vis tiek esu psichė dėl kitų priežasčių. O sesės, kurios buvo auklėtos griežčiau - kaip tik antipsichės. Todėl viso savo to psichumo nesieju nei su tėvas, nei su vaikyste, kad ir kaip psichikos gydytojai kabinasi standartiškai į tai. Niekad negali žinot, ar pagimdei Nobelio premijos laureatą, ar miss pasaulis, ar eilinę kekšę, ar žmogžudį. Turbūt, kartais patys užaugam kokie užaugam, nebūtinai kieno nors stipriai įtakoti.
Na bent aš pati, man regis, niekad niekieno įtakai neturėjau mados pasiduot.

Pasiskaičiau. Pasimatavau. Pasirodo, ta mano šokdynė man per trumpa. Turbūt, nekeista, nes skirta ne 1,64m boboms, o vaikams. Bet aš vis tiek šokinėsiu. Ir ką jūs man.

as sarkastiskai apie tas soc. man irgi jos nera matas.
daznai labai pergyvenu del auklejimu nes nezinau kaip situacija issukti. ir pasikeisti as nepasikeiciau. vistiek tarkim spontaniskai reaguoju ir aprekiu. bet kai budavo tokios duobes man knygos padejo suprasti kodel vienaip ar kitaip elgiamasi, kaip vaikui atrodo, kai kurios situacijas spresti lengviau, kaip eilini klaisima suformuluot, vaiko pacio supratimas. nu ir kas kad as is 100 proc suzinojimo naudoju 7. bet jei nebuciau paskaiciusi tai nebuciau ir tiek zinojusi ir naudojusi.
bet kaip Night sako. nezinai ka augini. ir gali buti kad atrodo kad darai teisingai veikia, o vaikui vistiek ne to reikia.

Ir nebūtinai iš mamos reikia/nereikia. Gal ir kosmoso, gal Dievo malonės, gal draugų, gal iš pačio savęs, gal iš velniažin ko.

Vėl apie save aš - bet kai kartais šmėkšteli mintis, iš kur, nuo kada aš tokia psichė, kaip čia taip atsitiko, ir kaip čia taip yra, kad nesibaigia. Suprantu, kad tos šaknys giliai, bet tai nereiškia, kad kažkas dėl to kaltas. Realiai, net nemenkinant savęs, kalčiausia čia esu aš pati, nes esu kokia esu - ta tokia tamsa mano galvoj tarsi atsinešta iš anapus. Nesakau, kad visiškai visiškai niekieno neįtakota, ar, kad ir manęs pačios, ar kitų žmonių, bet, turbūt, kaip žmonės būna iš prigimties gabūs muzikai, arba ne, taip gali būti psichai, arba ne - nors tas nebūtinai labai anksti, nuolat, ir su trenksmu pasireiškia.
Kertelėj sieloj yra tema, apie vaiko nemeilę (?) mamai tarsi be priežasties. Labai skaudi istorija. Gal skaitėt, Daniella tikrai žino.
Supratau, kad jūs ne apie tai, o apie tai, kas nuo pačių mamų priklauso. Aišku, kad daug nuo jų priklauso, kol cypliai maži. Bet mamos yra tik mamos, ne dievai.

Night,
na ssuprantama, kad negalima kaltinti TIK vaikystes, gali buti ir kitos priezastys. gali buti kelios priezastys. nesakau, kad taip yra tavo atveju, bet gali buti ir klaidingas suvokimas apie sveikus santykius. kaip bebutu, tikiu, kad ir su normaliais tevais isauga psichu.


merginos, kreipiuosi i visas.
gal kartais pazistate seimu/zmoniu, kuriems praverstu pagalba drabuziais (moteriski ir mergaitiski nuo 0 iki 6-7m)? turiu daug, ne pirmas mados klyksmas, bet tvarkingi, svarus. dar galeciau padeti buitiniais rakandais kokiais (indais gal), zaislu...
sakes, kokia as buvau kaupike , dabar labai noriu visko atsikratyti

Aš savo nenešiojamus rūbus, kurie mano manymu, dar galėtų kam nors būti naudingi, neseniai vilkau į Caritą. Jie priima ir pagalbą kitokiais daiktais. Tik jų darbo laikas toks nelabai patogus, kaip dirbančių žmonių. O bent kur gyvenu, dabar lyg atostogauja, berods, iki rugsėjo. Bet, mačiau, kiti tiesiog palieka maišus ir juos tikrai po to susirenka (mačiau, nes lankiau bažnytinius užsiėmimus tose patalpose).
Tik, įspėju, kad Caritas yra glaudžiai su bažnyčia susijusi pagalbos žmonėms įstaiga. Bet, turbūt, nesvarbu? Ten tų daiktų nebūtinai tikintys užeina. Apdalina ne tik varguolius, bet, ir pvz., po gaisrų nukentėjusius, kartais siunčia į kitas šalis (pvz., buvo prieš kurį laiką renkami tam tikri daiktai Ukrainai).
Ir dar. Kai lankydavaus psichuškėj - ten bobos prisirinkdavo tų daiktų ir bandydavo prekiauti. Na, bet bent man nuo to neskauda. Galų gale, jos pačios, jei ir ne pačios vargingiausios, tai tikrai ne turtuolės, o dažnai ir neįgalios, tai gal tokiu būdu ir prisiduria.

Tai tokia idėja, gal tau bus priimtina. O jei deimantų turi, tai duok man. Aš, vargšė, laukiu pagalbos.

Apie vaikus neismanau. Bet turbut ir cia, kaip visame kame, netikiu kad imanoma kokia nors kontrole, t.y. teisingai pagal plana viska padaryt. Stengtis gali, bet susidelios taip kaip lemta, ir nieko cia nepadarysi.

Man tai toks jausmas, kad tik visiškas dugnas ir nuprotėjimas gali taip stuktelt, kad pradedi kažką keist ar bent savaime smegenyse kažkas keičiasi. O kitaip tai toks kapanojimasis tuda siuda. Nemoku paaiškint.

Faina jūsų idėja susitikt. Seniai turbūt depresikių meetų nebuvo. Pamenu kaip gera man jie būdavo.
Bet jau dabar nebeisiu. Bijau Night )