Draugas nepatinka mano tevams

Man dar tik 24, draugui 26. Prisipažinsiu, jog mes turėjome ne vieną kartą labai rimtą kalbą apie santykius ir ateitį kartu. Tikriausiai mums abiems dar reikia šlifuotis, tačiau draugas jau "išsilakstęs", praėjęs tą fazę, ir jis neneigė jog po kelerių metų norėtų kurti šeimą. Puikiai supranta, jog reikia atsistoti ant kojų. Ištiesų atvirai pasakius, aš net neabejoju, jog jis būtų puikus tėvas, ir likimo valiai nepaliktų. Iš jo gyvenimo ir elgesio sprendžiu. Tačiau nusprendėm su vestuvėmis tikrai neskubėti, ir aš tikrai to pati noriu. Kaip ir teigėt, jog dar kojas neseniai tik apšilę kartu. Dabar tikrai suprantu, jog tai būtų skubota. Draugas iš manęs pinigų neprašo, kaip buvo pačioje pradžioje, dabar jis man būna duoda. Aš stebiu kiekvieną kartą kaip jis elgiasi, ką galvoja. Aš tėvams tikrai nepriešgyniauju, priešingai, kaip tik paisau jų nuomonės, ir pasakymo " kaip išsiauklėsi, taip turėsi". Jie ir patarimą duoda ir paaiškina, nors mamos nuomonė elgtis šaltakraujiškai, truputį gąsdina...mama nemaža materialistė..Matau, jog draugas tikrai stengiasi, ir dėmesio bei rūpesčio nestokoju, kaip bus vėliau, tikriausiai pagyvensim pamatysim. Tikriausiai tėvai yra geriausi pavyzdziai vaikams. Kaip elgiasi tėvai, taip atrodo gerai ir vaikams elgtis. Jau pačioje pradžioje mane bandė mokinti, jog aš turėčiau visur kartu su juo važiuoti, kur jis turi kokių reikalų (darbo aišku neskaitau). Todėl matyt aš ir stengiuosi kuo daugiau pabūti su juo įvairiose situacijose. Tačiau čia tėvam ir visiems vėl užkliūna, jog sekioju paskui jį visur, jog atskirai mažai net pabūnam.
O kas liečia darbą, svarbiausia jis nebijo naujų iššūkių, jis nebijo darbo, ir nebijo išsitepti rankų. Sakyčiau jis tiesiog patirties ir įgūdžių neturi, nes jis gimė ir augo mieste, o mano tėvai gyvena kaime, tame ir esmė..

Gerai, kad neskubat. O kaip su butimi kartu gyvenant? Dalinates ar viskas ant jusu peciu?

Mažiau klausykite, ką kiti sako, daugiau galvokite savo galva. Jei nesate 100 proc tikra, tai ir neskubėkite.
Ne mama su juo gyvens, ne jai ir rūpintis jūsų draugo "išauklėjimu".
Jūsų ir jūsų draugo problemos yra 2 žmonių reikalas, o ne visos giminės, jūs patys jas ir spręskite. Jei išspręsti nesiseka - savo galva galvokite, ką daryti toliau, o ne kaip kas papučia, ten ir skrendate.
Mam liepė sekioti draugą- sekiojate, mama liepia būti atskirai - būnate atskirai.. O ko jūs pati norite?

Aš primygtinai jo prašau, jog buities darbus dalintumėmės. Jis tam neprieštarauja tikrai, todėl kai pradedu tvarkytis namus, vieną dalį kažkokią padarau aš, kitą dalį jis. Indus kartu būna plaunam, aš arba jis išplauna. Rūbus išskalbia ar išdžiausto. Jis man valgyt kartais padaro. Jis nėra kulinaras, ir jo meniu nėra platus, bet jam puikiai sekasi kažką paimprovizuoti. Kartais net pusryčius į lovą atneša.

Autore, keliskart užsiminėte, jog tarp jūsų labai didelis išsilavinimo skirtumas. Koks tas skirtumas?
Aš manau, jog tame slypi daug pavojų. Fizinis patrauklumas, ūminis susižavėjimas praeina, ir jei tuomet nebelieka bendrų interesų, nėra apie ką kalbėtis, tada negerai.
Jei jis išties "neišprusęs" ir tamsuolis, tuomet po kokių 10 metų arba turėsite nusileisti iki jo lygio, arba jums pasidarys gėda su juo rodytis "savo lygio" kompanijose.

Aišku, tai galioja, jei tarp jūsų yra tikrai DIDELIS skirtumas erudicijos, išsilavinimo, kultūros srityje.

Ar mokausi magistrą, jis nebaigė universiteto, bet nusprendė tęsti studijas kolegijoje, jau įstojo mokintis, specialybė kiek kitokia nei buvo, tačiau susijusi su dabartiniu darbu, mokslas mokamas, bet tikrai įmanoma susimokėti. Jis nori net baigt mokslus.

Aš ne apie diplomus. Apie bendrą išsilavinimą.
Diplomai neretai neparodo realaus žmogaus išprusimo - pažįstu tipelių su magistro diplomais, neperskaičiusių nė vienos knygos per gyvenimą, visiškai bukų, bet pažįstu ir baigusių kolegiją, apsišvietusių bei apsiskaičiusių, puikiai besijaučiančių intelektualiose kompanijose.

Ar jūsų pasaulėžiūra, vertybės, "išprusimo" lygis sutampa?

Kas liečia vertybes, tai jos pas mus sutampa. Požiūris į gyvenimą jo pusėje kartais būna kiek pesimistiškas, tačiau bando nepasiduoti neigiamoms emocijoms. Visada bando gyventi ne kaip tėvai liepia bet kaip pats nori, ko pats siekia. Nors jo mama labai bando kištis, tačiau jam tai tikrai ne prie širdies. Jis kartais nemažai keikiasi, ypač draugų ar mano tėvų akivaizdoje, ir tai nepatinka tėvams (patys mano tėvai keikiasi) bet dalykinėje aplinkoje ar viešumoje jis tikrai susitvarko be priekaištų ir tvarkingai.

Dažnai vyresni žmonės mato jaunuose tai, ko jie patys nemato. Tėvai jau būna daug druskos suvalgę kad galėtų patart ir apgailestaut, kai mato vaiką darant klaidą ir visi normalūs tėvai savo vaikus nori nuo to apsaugot. Linkiu neprisidaryt vaikų kol tokia situacija.

Teip, teip, gerai, kad dar ne visi tėvai renka vaikam antras puses pagal veidą: ausų, nosies dydį, šnervių plotį ir t.t, kaip čia per kažkokią laidą rodė fenotipologų šeima dukrai vyro taip ieškojo iš nuotraukų atrinko tinkamą tai čia irgi vyresni žmonės mato kiaurai kaip ekstrasensai, a gers bus jaunikis a nelabai net jei atrodo gers, vis tiek, jie mato kitiem nematomus dalykus ir gali nuspėt ateitįįį... ūūūū... šiurpu..

O ko tie tėvai jau tokio neįmanomo iš jo nori Ir ką jau jis pasiekęs

Sitas geras. Man toks jausmas, kad kaip is jo tau labai netiketa, kad net nori mokslus baigti. Butu siaip normalu tiketis, kad zmogus istojes, nori ir baigti. Savaime suprantamas dalykas.
O kas uz jo mokslus moka?