Sveikos,
Tikriausiai gvildensiu jau kiek apkalbėta temą, tačiau pas mane situacija yra truputį kiek kitokia, keblesnė.
Su draugu ka tik atšventėm dviejų metų draugystę,pažįstami dar seniau, metai kaip gyvenam kartu. Gyvename visai kitam mieste jei mūsų tėvai. Po pusantrų metų draugystės jis man pasipiršo. Jis mane tikrai myli, gerbia, saugoja. Mano jausmai jam irgi stiprūs. Tik nuo to laiko kai draugas man pasipiršo, tėvai niekaip nenurimsta ir su lik kiekviena diena vis labiau man "i akis" kalba, jog jis man visai netinka, jog mes tikėjomės kad susirasi geresnį žmogų. Tėvai buvo susidare gerą įspūdį apie draugą, iki piršlybų, tačiau po piršlybų, ir mums pradėjus kalbėti apie vestuves, jog norėtume susituokti po metų, situacija pavirto į košmarą. Tėvai tik man viską šneka, draugui bijo ką ir pasakyti. Gal bijo, jog jis užpyks, kadangi vis impulsyvus. Esmė, jog tėvai bijo, kad aš tokį prastą vyrą, sau nelygų susiradau. Įdomiausia, jog draugo mama mano, jog aš jam per gera, per tobula. Aš ir išsilavinus ir darbą turiu, ir susitaupau,
o jis nei mokslų nebaigęs, nors darbą turi, bet pinigus iššvaisto, jog praperka daug ant cigarečių, jog man mažai nuperka,
neduoda pinigų. Tame tiesos gal ir yra, bet aš puikiai ir ji galiu tame suprasti, tačiau nėra taip, jog nieko man nenupirktų. Dar labai užstrigo tėvams, jog mano draugas labai lėtų apsukų, jog kaimo darbams jis net nebūtų tinkamas. O mama tai iš viso pasakė, kad jis net vinies nemoka gal įkalt. Sakė, jog verksiu aš, jeigu nežiūrėsiu savęs ir nepadėsiu jo po padu. Taigi tėvai netiesiogiai draudžia man tuoktis su juo, ir pasakė jog nėra ko skubėt. Svarbiausia, jog tėvai mane lygina su seserim, kuriai draugas pasipiršo tik į penktus draugystės metus, ir jie abu gyvena su mano tėvais. Taip ,seseri draugas išlaiko netiesiogine ta žodžio prasme (komunalinių nemoka), ji nedirba ir nesuka dėl to galvos. Sesuo trim metais vyresnė. Skaudžiausia, jog iš manęs tėvai, toks įspūdis, nori visko, nori ir kad man gerai būtų, bet kad ir jiems gerai būtų, nes juk svrabiausia ka kiti žmonės pasakys... Jie labai daug trūkumų ieško ir randa pas mano draugą. Taip, jam yra kur pasistengti, bet su ydom, tokiom kaip rūkymas, manau juk galima susidoroti..?tačiau tėvai nori idealo..svarbiausia jog nuo to mano nervai tikrai stipriai kenčia. Suprantu, jog reikia tėvų irgi išklausyti, tačiau viską ir aš puikiai santykiuose matau, ir bandau spręsti, tikrai nesu užsidėjus rožinių akinių. Tik tėvai nori visko iš karto. Net pareiškė, jog mes visai kitokį vyrą tau išsivaizavome. Prisipažinsiu kartais net suabejoju ko as noriu iš savo santykių su juo. Mūsų draugystės pradžia buvo sunkoka,
draugas darbo ilgą laiką neturėjo, ir ilgą laiką man reikėjo mus išmaitinti ir net skolas padėt gražint, ir tai nebuvo gerai pradžiai, tačiau kažkaip mes išsilaikėm..gal lemta buvo, nezinau, tačiau man labai didelis galvosūkis ir dėl tėvų pasakymų, o ypač mamos tezių, kurios kartais net gasdina. Atrodo, jeigu imsiu ir nepadarysiu, taip kaip mama sako, verksiu kruvinom ašarom. Daug sykių sakė mama, jog aš atsimerkčiau, sako pasiklausyk ką kiti iš šono sako, koks jis neišprusęs...neįsivaizduoju, pasimetu kartais visai. Kol nėra tokio santykių pokalbio su tėvais, tol atrodo galiu ramiai su draugu ugdyti santykius. Lyg atrodo, kad jie auga, tik kartais labai sunku tai daryti, tai į ugnį vis kažkas pila vandenį... ar tėvai mums išskirt nori? patarkite ką nors..Ačiū Jums.
Būsite kvailė, jei tekėsite. Tėvai teisūs. Bet jūs tekėsite. ir po n metų verksite kruvinom ašarom vaikais apsikrovus. Taip jau būna.
nenorėčiau, kad mano dukra tokį laucių rinktųsi ir vėliau temptų viską ant savęs. Pasakyčiau tikrai ką manau.
