Antra dalis.
Sekmadienis.
Ryte vėl toje pačioje kavinukėje su niūniuojančiu dainas gyvenimo džiaugsmu trykštančiu italu pa®davėju aptariame, ką norėtume nuveikti šią dieną. Ignas jau namie buvo pasiskaitęs apie Castello Sforza- karališki rūmai su juose veikiančiais 12 muziejų. Aš kiek skeptiškai žiūriu į didžiulius muziejus be gido. Man tie milijonai eksponatų, jei apie juos ne ką težinai kelia nuobodulį. Bet paauglystė yra toks metas, kai jeigu mama kažko nelabai nori, principo reikalas yra ją ten nusitįsti. "Koks tu paauglys, kad nori eiti į muziejų? Dar pasakyk, kad ir į operą norėtum??",- švelniai pabambu bet nusileidžiu. Negalima žlugdyti vaikų žingeidumo. Be to, neturėjau kito varianto. O mes šeimoje laikomės nuomonės nekritikuoti, jei neturi geriau, ko pasiūlyti.
Sforzų dinastijai priklausę raudonų plytų rūmai didžiuliai. Penkioliktame amžiuje Sforzos perėmė iš Viskonti giminės ir perstatė renesanso stiliumi. Čia saugomas paskutinis Mikelandželo kūrinys "Pieta Randonini". Pirmiausia ir einame jo pažiūrėti. Pakeliui išsiaiškiname, kad Pieta- tai Jėzaus nuėmimas nuo kryžiaus. Nelikome sužavėti. Nu nebaigtas tas kūrinys ir tiek. O gal mums meninio išprusimo tiesiog stinga.

Rūmuose dar yra žymus Leonardo da Vinči kambarys, bet jis buvo nudangstytas pastoliais, restauruojamas. Pavaikščiojome po sales su senoviniais muzikos instrumentais, gobelenais. Tada kiemelyje radome žydų kažkokios nacionalinės šventės proga koncertėlį, prisėdę paklausėme linksmos muzikos.

Viename pilies kiemelių aš vėl sutikau savąjį rūką, pasisveikinau su juo, persimetėm keliais žodžiais. Ans pažadėjo netrukus pasitraukti.

Dar radome modernaus meno ekspoziciją pavadinimu "Vanduo".

Kai jau pasijautėme pakankamai "pasikultūrinę", pasukome pasiimti daiktų iš savo butelio ( kirtis ant e ) ir metro nuvažiavome į centrinę stotį. Keliauti į Bergamą šįkart pasirinkome traukiniu. Traukinys yra gerai, nes nieko ten nepykina.
Papildyta:Bergamas mus sužavėjo savo jaukumu. Po didelio Milano su grandioziniais puošniais pastatais, Bergamas pasirodė toks intymiai žavus, kad mielai būtume pasilikę jame ilgiau, jei būtume galėję. Pirmiausia susiradome savo butą. Jis buvo šiltas, švarus ir erdvus. Ech, vis tik gaila, kad tik vienai nakvynei. Šeimininkė itališkai entuziastingai puolė mums rodyti Bergamo žemėlapyje, ką ji rekomenduotų mums pamatyti, kur pavalgyti, kaip išsivirti kavos ir t.t. Kalbėjo 90 % itališkai su keliais angliškais žodžiais. Tuo tarpu mes su vyru kalbėjome 90% angliškai su keliais itališkais žodžiais. Ir visi vienas kitą puikiai supratome. Gestai, emocinga pantomima, daininga italų kalba mus užbūrė.
Bergamas sudarytas iš Citta Bassa ( žemutinis miestas) ir Citta Alta ( Aukštutinis miestas). Mes apsigyvenome pastarajame, tai ir yra tikrasis Bergamo senamiestis. Citta Alta stūkso ant kalvos ir apjuostas beveik 6 km gynybine siena, turi 4 vartus. Su žemutiniu miestu jungia funikulieriai. Mes dėl laiko stokos į Žemutinį miestą nesileidome. Vaikštinėjome Aukštutinio miesto siauromis gatvelėmis. Užlipome į varpinę, kuri turi tradiciją mušti kas valandą 100 dūžių. Mes juos išklausėme itin iš arti, nes kai užlipome kaip tik buvo lyginė valanda. Gaudesys ausyse dar ilgai skambėjo. Viduramžiais tie varpo dūžiai pranešdavo, kad atėjo laikas grįžti į miestą, nes nakčiai miesto vartai būdavo rakinami. Vaizdai nuo varpinės į Katedros aikštę su keliomis puikiomis bažnyčiomis ( nebevarginsiu jūsų pavadinimais, kurie vis tiek užsimirš).





Pavakarieniaujame ir einame miegoti.

Bergame dar liko daug ką pamatyti, kažkaip galvoju, kad čia dar sugrįšime kada nors.
Kėlėmės 5 val.ryto, taksi nuvežė į už 4 km esantį oro uostą. 11 val.pirmadienio jau buvome namie. 14 val.jau buvau darbe. Savaitgalis prabėgo. Tegyvuoja ateinantis savaitgalis.