Senelių slaugosnamai. Už ar prieš?

Pasiskaitinejau tema apie uosvienes, kilo mintis atidaryti tokia tema, tuoi ir papasakosiu pradziai istorija:
Mano mociute pries septynis menesius istiko insultas, supalerizavo desine puse , negali kalbeti, judina tik sveikaja puse. Kai ji atsidure ligonineje, prie jos diena nakty pamainomis budejo vyriausioji dukra su anuke (sunaus dukra), gydytojai sake bet kuria akimirka laukite nelaimes, sveikata labai prasta, tai atsitiko kad aciu dievui gydytojai klydo , ji siai dienai gyva , bet atejo laikas, kai skyriaus vedeja pasake, jog negali jos laikyti daugiau kaip 4men , nes neprikauso, imkite ja namo arba veskite i seneliu namus. Vyresnioji dukra griestai atsisake vesti i seneliu namus, sake ji jos mama ir vaiku pareiga ja ziureti. Pacios dukros sveikata labai prasta ir paciai gresia insultas, geria pries insultinius vaistus. Turi begales problemu, nesiseka darbas, is skolu niekada neislenda, dar didelis rupestisatsirado, jog salyje kur gyvena jos dukra prasidejo karas (gal girdejote apie izraelio ir libano konflikta) zodziu visi evakuojasi, motina negali nei dasiskambinti nei laisko parasyti plaukus nuo galvos raunasi, po dienos darbu iskankinta ir nuo nervu nezmoniskai pervargusi jis slaugo savo mama, daznai ant jos barasi, kad per daug juda kad vis zyzia ir verkslena, kad nezino ko nori. Kita mociutes dukra atsisake ja slaugyti ir pasake, " tegu sluosto jai sikna tas kas is jos pinigus melze " neateina jos aplankyti nei skambina nei kalusia kaip ji. Taip pat yra sunus, kuris amzinai girtas kokia kalba gali buti apie tai kad jis ja slaugys... Trumpam nustojo gerti ir vel gryzo prie seno... Yra keturios anukes : viena, kuri siuo metu libane , tui du sunelius ir siaubingai pergyvena del savo vaiku ir savo gyvybes, aisku apie senele ji mazai pagalvoja, kai uz duru vyksta sprogimai, kita anuke gyvena taip pat uzsieny, turi du mazulelius dvynukus savu rupesciu per akis , turi darba taip pat ir mokosi, trecia anuke as, taip pat negyvenu lietuvoje, turiu sunu, smiky vyra ir neusisiakusia santuoka is kurios bandau isbristi ir pradeti gyvenima is naujo... ketvirta anuke lietuvoje, jauna mokosi ir dirba, dabar jai egzaminai, uzsiemusi. Dabar kai vyksta nesutarimai rytuose ir mociutes dukra pergyvena del savo dukros gyvybes, ji nori vaziuoti i libana kad butu salia dukros ja guostu ir visapusiskai palaikytu ir kuom galedama padetu, kilo klausimas kas turetu slaugyti sergancia mama ir mociute, vyresnioji dukra griestai pasake geriau susitarkit kas ja ziuresite nes neleisiu niekam jos kisti i seneliu namus! Kai mociute dar buvo sveika, daznai tai viena tai kita dukra vis siulydavo persikraustyti jai i pas kuria nors is ju, parduoti gyvulius, ir pasilseti senatvei, mociute miesto niekada nemego jai ten nemiela, dukros niekada nesutare nei tarpusavy nei su anukem, nei su paciu nuosavom dukrom (istorija be galo ilga...) Tai mociute visada iki pat paskutines dienos kol jos neistiko insultas sakydavo "man geriau svetimas sikna sluostys uz pinigus , negu savas nervus jes!" Kas karta kai kuri anuke ateidavo jos aplankyti ji vis pradedavo verksnoti, o kai paklausiama ar jai cia gerai pradedavo mykti ir sakydavo ne, (tik sita zody moka istarti)
Butu idomu isgirsti ir jusu nuomone ne tik konkreciai apie sita situacija, bet aplamai?
Norejau daug papasakoti, jai ka neaiskei parasiau klauskite.

aš esu už senelių namus...

As manau, kada tevai yra geruosia santykiuose su vaikais, o patys vaikai turi noro ir laiko senatveje priziureti savo tevus, manau kad tarp savu butu zymei lengviau, bet priklauso nuo sitacijos. Beje pamirsau pamineti kad dukra kuri slaugo savo mama, yra tvirtai apsisprendusi kad senatveje eis i seneliu namus , sako "nenoriu kabintis savo dukrai ant kaklo ir apsunkinti jai gyvenimo"

As ir uz bent jau zinosi kad tave priziures ir bus suteikta reikalinga pagalba.Kartais sakoma kad svetimi geresni nei savi....Ir nereiks tada ziuret i artimuju surauktus snukius,kai jie tavim tures pasirupinti visapusiskai.....
Papildyta:
Butent,nenoreciau buti nasta savo vaikams,kad kokie geri santykiai butu...

Už jau vien dėl to, kad būna, kai senatvėj apskritai nėra kam pasirūpint... Dėl situacijos... iš to, kas aprašyta, tai manau, kad tikriausiai pačiai močiutei būtų ramiau ir saugiau globos namuose Panašu, kad niekas nenori/negali ja tinkamai pasirūpint, nors giminių yra....

Pačiai būtų be proto sunku net svarstyti galimybę savo tėtį (nes mamos jau nebėra) atiduoti į senelių namus. Tai padaryčiau tik pačiu kraštutiniausiu atveju... Norėtųsi sakyt, kad niekada gyvenime to nepadaryčiau, bet gyvenime visko būna.

Aš irgi už senelių namus. Kai sirgo senelis, mano mama (jo dukra), o ir jis pats, turėjo tokią mintį. Nes jis buvo širdininkas ir jam buvo reikalinga nuolatinė medicininė priežiūra. Tačiau kai pradėjom domėtis, pasirodė, kad tokiu atveju mama turėtų atsisakyti jo kaip tėvo. Nežinau, kaip tai vadinasi teisiškai, bet manau mane supratot. Tai va tuomet ir buvo šitos minties atsisakyta, nes mama negalėjo žengti tokio žingsnio. O šiaip pats senelis sakydavo, kad ten bendrautų su tokiais kaip jis, ty tokio paties amžiaus, turėtų su kuo bendrauti, nesijaustų vienišas ir pan. Be to, nuolatinė medicininė priežiūra ir pan. Tačiau vat nežinau, kaip su tuo teisių atsisakymu. Šiaip senelis jau miręs, bet įdomu, ar galima apgyvendinti senolį senelių namuose, jei vaikai neatsisako teisių į savo tėvus

Galima bet uz tai reikia moketi

Labai liudna, kai gyvenimo pabaigoje, išauginęs vaikus, be senelių prieglaudos tau žemėje nėra vietos Juk ji dukrom daug ilgiau nei 7 mėn. užpakalius valė Įsivaizduokit, ta dukra kuri pas anūkę Libane nori važiuot, kad ją "palaikyt ir paguost" senatvei išgirs: "žinai, mama, aš geriau į Australija, Afriką, Ameriką... važiuosiu, pas mane ten dukra, o tu čia, senelių prieglaudoj pagyvensi..." Kaip galima paguost karo metu? Ką ji ten realiai nuvekt gali? Nei pinigų, nei darbo... Aišku, lengva teist, bet jei tos anūkės iš užsienio po 100$ per mėnesį susimestų, tai būtų reali pagalba. Šiais laikais nebūtina užpakalį pačiam valyt. Ir šeima iš skolų išbristų, ir senas žmogus nors ir slauges už pinigus prižiūrimas būtų savo namuose, tarp savų...

Aš esu už senelių namus. Ne dėl savo tėvų, o dėl savęs pačios. Savo tėvus prižiūrėsime mes patys, nes tos kartos žmonėms išvežimas į senelių namus būtų didžiausia bausmė. O aš pati, jei senatvėje liksiu viena ir jos sulauksiu, keliausiu į senelių namus. Taip sūnui ir pasakiau: " Nenoriu senatvėje kartis tau ant sprando ir tąsyti nervus senatviniais marazmais. Senelių namuose visi bus panašūs ir su panašiomis problemomis, tai bent turėsime apie ką pasišnekėti jei iki to laiko alzhaimeris neištiks, o jei ištiks - tai juo labiau man bus vienodai. Tik paieškok, kai ateis laikas, padoresnius namus, meldžiamasis, bo mėgstu gražią aplinką."

aš už senelių namus,ir pati norėčiau savo gyvenimą(ypač jei jį baigčiau tik vegetuodama ir nebus eutanazijos įstatymo) užbaigti senelių namuose,o ne tegu ir labaiusia mylinčiam sūnui ant sprando.Koks ypatingas skirtumas jam bus kur lankyti mamą?Būtent mamą,o ne senelių namus.
O dėl nenorėjimo,negalėjimo žiūrėti,tai gal pameni tą pasakėčią apie varną ir kaip jis vaikus per upę nešė,tai aš manau kad tas principas nėra pats blogiausias,priešingai manau vienas iš pačių geriausių.

Įvairiausių žmonių charakterių būna. O ką kalbėti apie senus. Mano močiutė, mamos mama, neaugino savo vaikų, nes buvo ištremta. Mano mamą, jos sesę ir brolį užaugino kita moteris, kuri net netekėjo, nes bijojo, kad kas neskriaustų tų trijų mažylių. Kai mamai buvo 17 metų grįžo motina. Santykiai buvo visai ne mamos ir dukros, o tiesiog svetimų žmonių. Močiutė taip ir neišmoko suprasti, kad ji turi vaikus, kuriuos galima ir reikia mylėti, o vaikai....labai mylėjo moterį juos išauginusią ir visai nenorėjo gyventi su šalta, nemotiniška, įnoringa ir labai kategoriška tikrąja mama.
Dabar toji motina gyvena pas mano mamą, aikštijasi kiek tik gali: pusryčiai jai turi būti iš kelių patiekalų, pietums būtinai jautiena, vaistai- minutės tikslumu, kakoja ir sysioja į pampersus ( tik juos kažkodėl nusiplėšia ir pridaro ant sienų, į lovą). Dabar paguldėme ( trumpam, nes mamai lūžo koja ) į ligoninę, gydytojams skundžiasi, kad mama ją badu marinusi, reikalauja, kad lankytume kasdien ( o kad ateinam jau kitą dieną pamiršta), į senelių namus atsisako kategoriškai . Nebežinau kaip mamai pagelbėti, mama mano jau 60-metė moteris, nebepakelia tokių krūvių, ginekologė jai uždraudė tampyti didesnį nei 4 kg svorį ( o močiutė juk sveria apie 70 kg). Mama prekiavo rūbais, nebegali išvažiuoti jų parsivežti, nes nėra kam prižiūrėti močiutės , porą kartų bandė susitarti, kad išvažiuos parai, maistą sudės šalia, puoduką šalia, vaistus, bet močiutei užėjo isterijos priepuoliai, alpo, viduriavo, pakilo temperatūra, mama nebegali dirbti.
Gal neilgam pasiimčiau močiutę pas save , bet ji nenori, šaukia, kad aš ją nužudysiu . Žodžiu, tuoj baigsis terminas kiek ji maximum gali gulėti ligoninėje ir mama ją vėl parsiveš pas save. Ką daryti? Kaip padėti mamai? Mama gyvena viena ( tėtis neseniai mirė nuo vėžio, slaugė jį, privargo ), augina du sesės paauglius ( sesė užsieniuose). Yra dar mamos sesuo, bet ji neima pas save močiutės, o ir močiutė pas ją nenori. Ir į senelių namus nenori . Ir pas mane nenori. Ką daryti su močiute teroriste?
Po tokios praktikos aš jau po truputėlį ieškausi geresnių senelių namų sau. Neduokdie, šitaip kankinti savo vaikus . Siaubas

O, labai užjaučiu... Mano močiutė labai panaši, ir problema ta pati: tikrai daug kas ją sutiktų žiūrėt ir pas save pasiimt, bet ji niekur nenori Daugiausiai ją rūpinasi mano mama, o aš "sunkioji artilerija ekstra atvejams": manęs ji kažkaip klauso labiau nei mamos...

O apie senelių namus ir vaikų kankinimą kalba, mano nuomone, tik labai jaunos ir sveikos. Kai bus jūms virš 70 abejoju kad taip mąstysit... Nebent kitos išeities nebus, niekas žiūrėt nesutiks, tai ir galesi aukštai iškėlės galvą į senelių namus šliaužt, nes "aš visada taip ir norėjau", o vyduje širdis kraujos... Kai buvau maža, kažkaip visada maniau kad jau aš tai tikrai vyro nerasiu ir niekam nepatiksiu, tai visiems sakiau, kad šeimos nenoriu, noriu būti laisva ir nepriklausoma. Ne visų, bet manau daugumos, žodžiai kad su džiaugsmu leis senatvę senelių prieglaudoj yra psichologinė apsauga nuo galimo nusivilimo ir tiek...