Senelių slaugosnamai. Už ar prieš?

#205
QUOTE(Simense @ 2009 04 20, 20:48)
Daug žmonių turi sąlygas, bet tėvų nenori žiūrėti. Net padėti savo artimam prižiūrėti. Tik padėti.  verysad.gif
Žinau atvejį, kai septynis vaikus turinti moteris trejus paskutiniuosius gyvenimo metus praleido slaugos namuose, ir nė vieno vaiko namuose jai neatsirado vietos. O tarp tų vaikų buvo ir gydytojų!  blink.gif Ta močiutė buvo tyli. Tik tiesdavo ranką kiekvienam atėjusiam, norėdama savojoje palaikyti...
Labai retai būna, kad žmonės tikrai neturi sąlygų (apie jas rašiau jau anksčiau šioje temoje), ir tai dažniausiai laikinai.
Papildyta:

Tai natūralu. Ir kiekviena mama lengviau atsikvepia, kai užaugina vaikus.  4u.gif O iki tol būna ir neperskaitytų knygų, ir neaplankytų draugių... O pabandykit jūs tai mamai pasakyti, kad vaikus galima atiduoti į ,,valdišką įstaigą'' arba apskritai... negimdyti...  g.gif

Tiesiog yra savi gyvenimo tarpsniai - vaikystė ir senatvė. Ir joms abiem turi būti pakankamai vietos šeimos gyvenime.


vaikai eina į darželį, paskui į mokyklą, kai kurie į internatus, kai kurie į savaitinius, kai kurie į sanatorines mokyklas ar darželius ir būna ten savaitėm. Ir ką?
Atsakyti
#206
Seneliu namai gerai, bet tik tuo atveju jei neturite galimybes priziureti senuku namie. Juk namie visai kitokia atmosfera, zymiai jaukiau.. seneliu namuose nieks ten ju neziuri ir be to brangu.
Mes savo mociute ziureti ir slaugyti samdome privacia slaugos namuose kompanija. kainos padorios, mociute atsakingai priziureta, pamaitinta, nuprausta. Ir psichologiskai geriau jaciasi, nei seneliu namuose.
Jei kam idomu galite apie ta kompanija pasiskaityti www.slauganamuose.lt

mes tai labai patenkinti likom 4u.gif
Atsakyti
#207
QUOTE(alfija @ 2009 04 20, 20:05)
vaikai eina (...)  kai kurie į internatus, kai kurie į savaitinius, kai kurie į sanatorines mokyklas ar darželius ir būna ten savaitėm. Ir ką?

Pratęsiu. Žmonės būna ir kalėjimuose. Ir ką?

Norėtumėt? g.gif


Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Simense: 20 balandžio 2009 - 21:33
#208
QUOTE(traktorina @ 2009 04 20, 20:29)
Seneliu namai gerai, bet tik tuo atveju jei neturite galimybes priziureti senuku namie. Juk namie visai kitokia atmosfera, zymiai jaukiau.. seneliu namuose nieks ten ju neziuri ir be to brangu.

Kiek mokėjot už valandą?
Atsakyti
#209
QUOTE(Simense @ 2009 04 20, 21:56)
Kiek mokėjot už valandą?

Simense, bet juk tu ziauriai pavargus, nes tu nori irodyt, kad geriausiai tevus ziureti namie, o i bet koki argumenta uz tai reaguoji. O privatus seneliu namai yra brangus, nes slaugant namie savo/savo seimos darbo neskaiciuoji, o kai reikia uz tai sumoketi susidaro didele suma. Paprasciausiai, norisi kad vertintu atsidavima, jauti kalte, kad skiri mazai laiko savo vaikui, jau nekalbant apie save.


Ir dar biski griztant, kad visada zmogui mirus jausiu, kad pabuvau kartu per mazai (labai tingiu blush2.gif ieskoti citatos). Dabar man atrodo, kad butu uzteke kelis kart per savaite isgert arbatos ir pakalbeti (aisku, buciau gerus ir kalbejus tik as, bet tai butu skirtas laikas bendravimui). O dabar buvo: 15:00 vaziuoju isleisti slauges, iki 18:30 pakeiciu pampersa, kas pusvalandi duodu kelis gurksniukus sriubos, isvalau kambari (arba isplaunu indus - kitas lieka mamai), kas pusvalandi perverciu, pakeiciu pampersa, vaziuoju namo. Tada valgyt, pamoku tikrinimas, kambariu tvarkymas.... As jau buvau ziauriai pavargus, o kaip jautesi mama neisivaizduoju. Todel man tos pasakos apie pasitenkinima, kad zmogus jauciasi geriau namie neveikia (zinoma, jei kalbam apie slaugyma, o ne apie daugmaz protaujanti zmogu, kuris gali atsisesti, sukramtyti ir pan.) - aplinkiniams tai yra per sunku.
Atsakyti
#210
Mano mociute (is mamos puses) mes slaugem patys ir dabar, po kurio laiko tarpo, vis dar manau, kad tai buvo geriausia iseitis. Situacija buvo nepavydetina, gyvenom 2 kambariu bute 4, ten ir parsivezem mociute, tuo metu tik tyrimams, bet paaiskejo, kad mociutei vezys ir reik operuot, geriau skubiai. Taigi pagulde i ligonine, kur mociutei buvo negerai, nors lankydavom kasdien. Po operacijos mociute gal 10 dienu gulejo reanimacijoj ir as issiterorizavau daktaru, kad galeciau but, kada noriu ir kiek noriu (dienos metu). Taigi gyvenau mazdaug tokiu ritmu ryte i mokykla, paskui pas mociute, tada i burelius, vel pas mociute ir tada jau namo. Kai mociute perkele i paprasta palata, jai reikejo prieziuros visa para, paeiliui visi budedavom (as, mama, sese, tetis ir mamos sesuo). Veliau parsivezem namo. Ismokom leisti vaistus ir t.t. Kai mociutei pablogedavo,kviesdavom greitaja ir jai buvo toks siaubas vaziuoti is namu, todel visalaik stengemes,kuo greiciau parsivezti namo. Pries mirti ji visus po viena pasikviete ir atsisveikino, neturejo jegu ji kazka daugiau pasakyti, tik palaike uz rankos, pasiziurejo, paskutini kart nusisypsojo ir pasake aciu. Tas atsisveikinimas manau irodo, kad mes mes pasielgem teisingai. Bet siaip buna situaciju, kai be seneliu namu neapsieinama ir neturiu as nieko pries.
Atsakyti
#211
QUOTE(Simense @ 2009 04 20, 22:30)
Pratęsiu. Žmonės būna ir kalėjimuose. Ir ką?

Norėtumėt?  g.gif


labai jau nevykęs palyginimas biggrin.gif nors kai kurie mokiniai sakytų jog kalėjime yra geriau nei mokykloj biggrin.gif . Tu nesupratai, brangioji net apie ką kalba- kalba apie internatus dėl kurių konkursai ir muštynės, apie spec. internatus, aklųjų, kurčiųjų, protinę negalią turinčiųjų. Kurių tėvai, labai juos mylėdami atiduoda ten, kad jie lavėtų, tobulėtųir jiems numirus išgyventų. Išmoktų skaityti, gestų kalbą ir dar daug daug dalykų kuriems reikalingas yra spec. ugdymas, bei speciali priežiūra- kurios tėvai negali nei duoti nei užtikrinti.
Papildyta:
QUOTE(*Meškutė* @ 2009 04 21, 10:12)
Mano mociute (is mamos puses) mes slaugem patys ir dabar, po kurio laiko tarpo, vis dar manau, kad tai buvo geriausia iseitis. Situacija buvo nepavydetina, gyvenom 2 kambariu bute 4, ten ir parsivezem mociute, tuo metu tik tyrimams, bet paaiskejo, kad mociutei vezys ir reik operuot, geriau skubiai. Taigi pagulde i ligonine, kur mociutei buvo negerai, nors lankydavom kasdien. Po operacijos mociute gal 10 dienu gulejo reanimacijoj ir as issiterorizavau daktaru, kad galeciau but, kada noriu ir kiek noriu (dienos metu). Taigi gyvenau mazdaug tokiu ritmu ryte i mokykla, paskui pas mociute, tada i burelius, vel pas mociute ir tada jau namo. Kai mociute perkele i paprasta palata, jai reikejo prieziuros visa para, paeiliui visi budedavom (as, mama, sese, tetis ir mamos sesuo).  Veliau parsivezem namo. Ismokom leisti vaistus ir t.t. Kai mociutei pablogedavo,kviesdavom greitaja ir jai buvo toks siaubas vaziuoti is namu, todel visalaik stengemes,kuo greiciau parsivezti namo. Pries mirti ji visus po viena pasikviete ir atsisveikino, neturejo jegu ji kazka daugiau pasakyti, tik palaike uz rankos, pasiziurejo, paskutini kart nusisypsojo ir pasake aciu. Tas atsisveikinimas manau irodo, kad mes mes pasielgem teisingai. Bet siaip buna situaciju, kai be seneliu namu neapsieinama ir neturiu as nieko pries.


kiek laiko užtruko tas slaugymas,t.y. liginimas namie?
Atsakyti
#212
QUOTE(alfija @ 2009 04 20, 21:05)
vaikai eina į darželį, paskui į mokyklą, kai kurie į internatus, kai kurie į savaitinius, kai kurie į sanatorines mokyklas ar darželius ir būna ten savaitėm. Ir ką?

Ir paskui turi "gerą" santykį su tėvais (kartais ir su visuomene) ir "moka" dalinti šilumą savo vaikams (panašią į karininko kareiviui).
QUOTE(#Mia# @ 2009 04 21, 08:58)
Simense, bet juk tu ziauriai pavargus, nes tu nori irodyt, kad geriausiai tevus ziureti namie, o i bet koki argumenta uz tai reaguoji.

Ir dar biski griztant, kad visada zmogui mirus jausiu, kad pabuvau kartu per mazai (labai tingiu  blush2.gif  ieskoti citatos). Dabar man atrodo, kad butu uzteke kelis kart per savaite isgert arbatos ir pakalbeti (aisku, buciau gerus ir kalbejus tik as, bet tai butu skirtas laikas bendravimui). O dabar buvo: 15:00 vaziuoju isleisti slauges, iki 18:30 pakeiciu pampersa, kas pusvalandi duodu kelis gurksniukus  sriubos, isvalau kambari (arba isplaunu indus - kitas lieka mamai), kas pusvalandi perverciu, pakeiciu pampersa, vaziuoju namo.

Simense, kaip ir mes visi, galvoje turi save ir savo artimuosius. Ji tikrai turi pagrindo sakyti, kad namuose geriau, nes praktiškai, o ne teoriškai su tuo susipažinus. Taip, yra nuovargio, bet tai nereiškia, kad slaugos namuose ligoniui geriau. Tai tik reiškia, kad mums lengviau permetus savo problemas valstybei...

O gal tavo artumas, rankų šiluma, tai, kad pampersą keitė žmogus, kurio ligonis nesigėdijo, buvo kur kas svarbiau už tuščią pokalbį (ką jau tokio reikšmingo sergančiąjam mes turim pasakyti, vargu ar jį sušildytų pokalbis "apie orą"...). Aš, beje, nejaučiu, kad pabuvau per mažai, nes dariau viską, kas buvo mano jėgoms (tas pojūtis gal tik asmeninės psichologinės būsenos, o ne realybės atspindys?).
Atsakyti
#213
QUOTE(Una Li @ 2009 04 21, 10:20)
Ir paskui turi "gerą" santykį su tėvais (kartais ir su visuomene) ir "moka" dalinti šilumą savo vaikams (panašią į karininko kareiviui).




ir kaip tau bebūtų keista, jie turi, dažniausia labai artimą santykį su tėvais, deja deja, bet mūsų visuomenė pati ne kiekvieną lengvai priima- ypač, jei jis neįgalusis.
Atsakyti
#214
QUOTE(alfija @ 2009 04 21, 10:26)
ir kaip tau bebūtų keista, jie turi, dažniausia labai artimą santykį su tėvais, deja deja, bet mūsų visuomenė pati ne kiekvieną lengvai priima- ypač, jei jis neįgalusis.

Apie neįgaliuosius kiek atskira kalba. Bet netgi ir aklumo, kurtumo atveju internatai yra iš bėdos, daug naudingiau būtų turėti galimybę visko išmokti neišvykstant iš namų (negyvenant internate). Vyro brolis dirbo sovietmety aklųjų kombinate, kursiokai gyveno pas kurčiuosius šeimininkus, turiu realių pavyzdžių, šneku ne iš kepurės. Deja, šie žmonės dažniausiai neturi pasirinkimo, ko nepasakysi apie sveikuosius.
Atsakyti
#215
QUOTE(Una Li @ 2009 04 21, 10:33)
Apie neįgaliuosius kiek atskira kalba. Bet netgi ir aklumo, kurtumo atveju internatai yra iš bėdos, daug naudingiau būtų turėti galimybę visko išmokti neišvykstant iš namų (negyvenant internate). Vyro brolis dirbo sovietmety aklųjų kombinate, kursiokai gyveno pas kurčiuosius šeimininkus, turiu realių pavyzdžių, šneku ne iš kepurės. Deja, šie žmonės dažniausiai neturi pasirinkimo, ko nepasakysi apie sveikuosius.


nelabai įsivaizduoju kaip būtų galima kiekvienam neįgaliam namuose pravesti pilnaverčius mokymus užtikrinančius kiek lygiavertį išsilavinimą, tiek profesine prasme. Primenu, kad seniai ne sovietmetis, ir kalbos apie tas kas buvo iš esmės yra tuščios,dabar reikia kalbėti apie tai kaip yra dabar.
Kalba yra visai neatskira, aš kaip tik ir gretinu tai ką galima sugretinti bent kiek, jei jau Siemensė pradėjo. Neįgalius senelius ir neįgalius vaikus. O ne sveikus vaikus ir neįgalius senukus.
Atsakyti
#216
QUOTE(alfija @ 2009 04 21, 10:49)
Primenu, kad seniai ne sovietmetis, ir kalbos apie tas kas buvo iš esmės yra tuščios,dabar reikia kalbėti apie tai kaip yra dabar.
Kalba yra visai neatskira, aš kaip tik ir gretinu tai ką galima sugretinti bent kiek, jei jau Siemensė pradėjo. Neįgalius senelius ir neįgalius vaikus. O ne sveikus vaikus ir neįgalius senukus.

Manai kažkas toje srityje labai pasikeitė į gerąją pusę? Šiaip negaliu plačiai šia tema diskutuot, nes patirtį turiu labai ribotą, o teorinių galimybių aptarinėt neverta.
Neįgalumas būna labai skirtingas tiek vaikų tiek senelių. Kaip suprantu, tu už tai, kad žmonėmis su visiška negalia privalo rūpintis valstybė (o gal netgi pritaikyti jiems eutanaziją), nes jie yra našta savo šeimoms. Aš lieku prie nuomonės, kad savo artimaisiais kiek gali ir pajėgia turi rūpintis šeima, nes taip yra žmoniška, šito norime tikėtis ir sau įvykus nelaimei, kad liksime mylimi ir svarbūs savo artimiesiems. O kad netaptume nepakeliama našta, jau dabar derėtų pasirūpinti savo charakteriu, nes didžiausia problema dažniausiai ne fizinis neįgalumas, o charakterio sunkumas...
Atsakyti