QUOTE(tinneorama @ 2009 04 20, 19:15)
as tai esu uz tai kad tevai butu namie su artimais zmonemis ,man net minciu nebuvo atiduoti mama, bet as turejau tam salygas ,o kas ju neturi deja skaudu ....
Daug žmonių turi sąlygas, bet tėvų nenori žiūrėti. Net padėti savo artimam prižiūrėti. Tik
padėti.
Žinau atvejį, kai septynis vaikus turinti moteris trejus paskutiniuosius gyvenimo metus praleido slaugos namuose, ir
nė vieno vaiko namuose jai
neatsirado vietos. O tarp tų vaikų buvo ir gydytojų!

Ta močiutė buvo tyli. Tik tiesdavo ranką kiekvienam atėjusiam, norėdama savojoje palaikyti...
Labai retai būna, kad žmonės tikrai neturi sąlygų (apie jas rašiau jau anksčiau šioje temoje), ir tai dažniausiai laikinai.
Papildyta:
QUOTE(jolita.martyna @ 2009 04 20, 18:01)
buvo sunku,tiesiogiai nesakydavo,bet suprasdavau,matydavau,jausdavau,anyta nepratusi skustis...tiesa,kai viskas pasibaige

atsikvepe....nors ir buvo liudna,bet jau galedavo nors i parduotuve laisvai iseiti,nezvilgciojant nuolat i laikrodi..galejo galu gale anuke jos namuose aplankyti
Tai natūralu. Ir kiekviena
mama lengviau
atsikvepia, kai užaugina vaikus.

O iki tol būna ir neperskaitytų knygų, ir neaplankytų draugių... O pabandykit jūs tai mamai pasakyti, kad vaikus galima atiduoti į ,,valdišką įstaigą'' arba apskritai... negimdyti...
Tiesiog yra savi gyvenimo tarpsniai - vaikystė ir senatvė. Ir joms abiem turi būti pakankamai vietos šeimos gyvenime.