As manau, kad labai priklauso nuo tos mociutes ar senelio, kuri vezate i slaugos namus. Vieni zmones ten jauciasi puikiai, jiems patinka kitu senuku draugija ir jie ten laimingi. Kiti gi yra grynai "naminukai", jiems kad ir blogai, bet kad jau labai norisi savuos namuciuose buti.
Paziurekit gi kaip Jusu vaikuciai - vieni noriai eina i darziuka, o kiti ten visa diena ir praverkia, ir nepripranta. Ir su senukais taip.
Aisku, kartais nelabai yra iseitis - seimos nariai dirba, o prieziura reikalinga nuolat. Tokiu atveju galbut butu galima daznai lankyti, jei sveikesnis zmogus - atostogoms ji pasiimti, sventems, savaitgaliams. Svarbiausia - neuzmirsti...
QUOTE(Kudle @ 2010 04 09, 00:47)
jei norit kuo greiciau atsikratyt savo senais zmonemis tai vezkit i Vilkpedes ligonine i nemokama skyriu ,kad gautumet geresne lova ,daktarei pakisuka duokit , bet priestai gali tekti paguleti bendroje palatoje , o tada gal ir nebereikes geresnes lovos ar vietos - geresnes vietos jau jieskosit kapinese
Tikiu, kad žinot, ką rašot. Bet labai baisu - lyg ir nėra jokios išeities?
QUOTE(jurgacka @ 2010 04 09, 08:25)
Paziurekit gi kaip Jusu vaikuciai - vieni noriai eina i darziuka, o kiti ten visa diena ir praverkia, ir nepripranta. Ir su senukais taip.
o tai kaip, senukai ir vaikuiciai viename lygyje?
kas liecia seneliu slaugos namus. jei zmogus tam nieko pries- kodel gi ne. bet jei grieztai atsisako- nederetu eiti pries zmogaus nora.
QUOTE(rikki-tikki-tavi @ 2010 04 09, 12:30)
o tai kaip, senukai ir vaikuiciai viename lygyje?
Juokingai skamba, bet taip.
Skirtumas tas, kad maziuka visi myli, cackina, pampersus keicia, valgydina ir dziaugiasi. Su senukais kitaip. Bet tam tikra prasme gyvenimo pradzia ir pabaiga panasios - tiek prieziuros ir tiems ir aniems vienodai reikia, tiek ir protelis daznai panasus buna. As kartais galvoju, kad turbut del to vaikai kartais labai moka graziai bendraut su senais senuteliais.
QUOTE(Kudle @ 2010 04 08, 23:47)
jei norit kuo greiciau atsikratyt savo senais zmonemis tai vezkit i Vilkpedes ligonine i nemokama skyriu ,kad gautumet geresne lova ,daktarei pakisuka duokit , bet priestai gali tekti paguleti bendroje palatoje , o tada gal ir nebereikes geresnes lovos ar vietos - geresnes vietos jau jieskosit kapinese
cia geras
Jei senatvė ori ir graži tuose namuose - aš už juos. Jei seneliai nužmoginami ("farširuojami" migdomaisiais, kad nekliūtų, kad nematytų savo sustrirusių rūbų ir nekeistų patalynių, džiaugtųsi maistu ir t.t.), geriau tada nereikia tokių slaugos namu, nes net ir moderni įranga, nupirkta už ES lėšas, neatstos normalių žmogiškų santykių, kuriuos galėtų kurti, bet kol kas vangiai tą daro seno sukirpimo ir užsistovėjusio mąstymo darbuotojai...
Aš esu labai už tokius namus. Gyvenu vienoje Skandinavijos šalių ir čia nėra tokio komplekso, kad senelių namai yra kažkoks baubas, tėvų nemylėjimas, netgi žiaurumas, kaip teko girdėti LT išsireiškiant. Kaip tik atvirkščiai - kaip apsidaro sunku savim rūpintis, pagyvenę žmonės čia PATYS išsikrausto į senelių namus. Ten jie ne tik kad jaučias aprūpinti, nereikia patiems valytis buto, virtis valgyt ir t.t., bet jaučias saugesni (neuždus vieni naktį, visada yra mediciną išmanančių žmonių šalia), socialinis gyvenimas pagerėja - visada aplink daug žmonių su panašiais interesais, panašaus amžiaus ir būklės.
O meilė tėvams išreiškiama ne nuolatiniu budėjimu prie jų, net dviem minutėms negalint nulėkti kur nors, ne visišku savo gyvenimo, savo sutuoktinio (o kaip gi kitaip, jei visą parą šokinėji apie kažką kitą) apleidimo, netgi savo vaikų, kurie negauna pakankamai dėmesio ir paramos, nes visa energija, laikas, gera nuotaika ir pozityvumas išnaudojama kažkam kitam. Ar ir savo vaikus auginate vien tik tam, kad ateityje jie atsisakytų savo gyvenimo vien dėl jūsų? Pavadinčiau tai siaubingu egoistiškumu.
Padėti, rūpintis, bendrauti ir duoti pakankamai dėmesio ir šilumos be abejo būtina. Aukotis? Mano nuomone beprasmiška. Aš gyvenimo prasmę matau ne kaip "duoklės atidavimą" ar "kryželio nešimą". Ir ateity pati noriu gyventi senelių namuose, kur galėčiau gauti pakankamai bendravimo su panašiais į mane ir rūpinimosi, bet kartu garantuočiau, kad mano vaikai neuždaryti tarp keturių sienų su žmogumi, kuriam tik "Atiduoda duoklę".
O meilė tėvams išreiškiama ne nuolatiniu budėjimu prie jų, net dviem minutėms negalint nulėkti kur nors, ne visišku savo gyvenimo, savo sutuoktinio (o kaip gi kitaip, jei visą parą šokinėji apie kažką kitą) apleidimo, netgi savo vaikų, kurie negauna pakankamai dėmesio ir paramos, nes visa energija, laikas, gera nuotaika ir pozityvumas išnaudojama kažkam kitam. Ar ir savo vaikus auginate vien tik tam, kad ateityje jie atsisakytų savo gyvenimo vien dėl jūsų? Pavadinčiau tai siaubingu egoistiškumu.
Padėti, rūpintis, bendrauti ir duoti pakankamai dėmesio ir šilumos be abejo būtina. Aukotis? Mano nuomone beprasmiška. Aš gyvenimo prasmę matau ne kaip "duoklės atidavimą" ar "kryželio nešimą". Ir ateity pati noriu gyventi senelių namuose, kur galėčiau gauti pakankamai bendravimo su panašiais į mane ir rūpinimosi, bet kartu garantuočiau, kad mano vaikai neuždaryti tarp keturių sienų su žmogumi, kuriam tik "Atiduoda duoklę".
QUOTE(Balta balta @ 2010 04 28, 15:07)
Aš esu labai už tokius namus. Gyvenu vienoje Skandinavijos šalių ir čia nėra tokio komplekso, kad senelių namai yra kažkoks baubas, tėvų nemylėjimas, netgi žiaurumas, kaip teko girdėti LT išsireiškiant. Kaip tik atvirkščiai - kaip apsidaro sunku savim rūpintis, pagyvenę žmonės čia PATYS išsikrausto į senelių namus. Ten jie ne tik kad jaučias aprūpinti, nereikia patiems valytis buto, virtis valgyt ir t.t., bet jaučias saugesni (neuždus vieni naktį, visada yra mediciną išmanančių žmonių šalia), socialinis gyvenimas pagerėja - visada aplink daug žmonių su panašiais interesais, panašaus amžiaus ir būklės.
O meilė tėvams išreiškiama ne nuolatiniu budėjimu prie jų, net dviem minutėms negalint nulėkti kur nors, ne visišku savo gyvenimo, savo sutuoktinio (o kaip gi kitaip, jei visą parą šokinėji apie kažką kitą) apleidimo, netgi savo vaikų, kurie negauna pakankamai dėmesio ir paramos, nes visa energija, laikas, gera nuotaika ir pozityvumas išnaudojama kažkam kitam. Ar ir savo vaikus auginate vien tik tam, kad ateityje jie atsisakytų savo gyvenimo vien dėl jūsų? Pavadinčiau tai siaubingu egoistiškumu.
Padėti, rūpintis, bendrauti ir duoti pakankamai dėmesio ir šilumos be abejo būtina. Aukotis? Mano nuomone beprasmiška. Aš gyvenimo prasmę matau ne kaip "duoklės atidavimą" ar "kryželio nešimą". Ir ateity pati noriu gyventi senelių namuose, kur galėčiau gauti pakankamai bendravimo su panašiais į mane ir rūpinimosi, bet kartu garantuočiau, kad mano vaikai neuždaryti tarp keturių sienų su žmogumi, kuriam tik "Atiduoda duoklę".
O meilė tėvams išreiškiama ne nuolatiniu budėjimu prie jų, net dviem minutėms negalint nulėkti kur nors, ne visišku savo gyvenimo, savo sutuoktinio (o kaip gi kitaip, jei visą parą šokinėji apie kažką kitą) apleidimo, netgi savo vaikų, kurie negauna pakankamai dėmesio ir paramos, nes visa energija, laikas, gera nuotaika ir pozityvumas išnaudojama kažkam kitam. Ar ir savo vaikus auginate vien tik tam, kad ateityje jie atsisakytų savo gyvenimo vien dėl jūsų? Pavadinčiau tai siaubingu egoistiškumu.
Padėti, rūpintis, bendrauti ir duoti pakankamai dėmesio ir šilumos be abejo būtina. Aukotis? Mano nuomone beprasmiška. Aš gyvenimo prasmę matau ne kaip "duoklės atidavimą" ar "kryželio nešimą". Ir ateity pati noriu gyventi senelių namuose, kur galėčiau gauti pakankamai bendravimo su panašiais į mane ir rūpinimosi, bet kartu garantuočiau, kad mano vaikai neuždaryti tarp keturių sienų su žmogumi, kuriam tik "Atiduoda duoklę".
Esu prižiūrėjusi savo mamą, sergančią labai sunkia liga, iki pat mirties. Buvome išbandę ir tuos ,,valdiškus'' ir privačius slaugos namus. Na taip - tik tiek, kad ,,ne gatvėj''. Išgyvena žmonės ir visokiose pažiūrėse, ypač jeigu kas valgyt duoda ir sauskelnes pakeičia. Bet sugrįžusi namo mama net negalėjo pagalvoti apie grįžimą į kažkokius svetimus namus, ne pas artimuosius. Tiesa, buvo nelengva, kartais net labai. Ir iš tiesų laiko sau beveik nebuvo. Bet ilgainiui prisitaikydavom ir rasdavom minutėlę kitą ir sau - liga juk kinta. Bet būtent per šią ligą pamačiau, kokius nuostabius turiu artimuosius, kurie kantriai padėjo nešti naštą (tegul labiau emociškai, ne tiek fiziškai), kad išlydėjome mamą gražiai, tyliai, su meile...
Galbūt Jums su artimaisiais ,,nepasisekė''? Tada kas kita. Bet žinau, kad jeigu pats apsispręsi palengvinti savo artimo sunkaus ligonio naštą, jei pats tame matysi prasmę, tai ir artimi sveikieji prisitaikys ir tau padės.
Sakote ,,duoklės atidavimas'', ,,kryželio nešimas''? Bet juk net pirkdama parduotuvėje mokate už darbą ir produktą. O juk jūsų artimas žmogus ne tik jus užaugino (darbas), bet ir iš suteikė jums kažkokius turtus (produktas). Ar už tai dėkoti nereikia? Juk esame skolingi. Už tai, kad esame.
O didžiausias egoizmas yra ne ligonio, kuris jau nebepajėgus dažnai savimi pasirūpinti, bent laikinai), bet to, šalia esančiojo - nes mes viską norime šiame gyvenime tik gauti, o ne duoti (taigi ir aukotis). Aukos nėra beprasmės. Nes ilgainiui pamatai, kad duodamas daugiau gauni, negu prarandi - įgauni stiprybės (juk gali kitu pasirūpinti), pasitikėjimo (jautiesi reikalingas), pajunti, kad gali iš tiesų grąžinti ,,skolą'' (dovanoti juk irgi yra malonus jausmas)...
Ir kokia žmogaus gyvenimo prasmė? Nueiti į svečius, pasėdėti kavinėje, paiškylauti gamtoje?.. Bet juk visa tai laikina. Kaip ir liga laikina. Kad ir kiek ilgai ji truktų.
Ir už, ir prieš slaugos namus, bet kaip rast idealią išeitį? Kaip prižiūrėt garbaus amžiaus žmogų ir pačiai spėt į darbą, aptvarkyt namus, pagamint valgyti... Iš patirties žinau - vyresniem žmonėms labiausiai trūksta bendravimo. Gali užknist su tom savo kalbom, bet juk tai ilgos vienatvės padarinys... 
QUOTE(Simense @ 2010 04 29, 02:55)
Esu prižiūrėjusi savo mamą, sergančią labai sunkia liga, iki pat mirties. Buvome išbandę ir tuos ,,valdiškus'' ir privačius slaugos namus. Na taip - tik tiek, kad ,,ne gatvėj''. Išgyvena žmonės ir visokiose pažiūrėse, ypač jeigu kas valgyt duoda ir sauskelnes pakeičia. Bet sugrįžusi namo mama net negalėjo pagalvoti apie grįžimą į kažkokius svetimus namus, ne pas artimuosius. Tiesa, buvo nelengva, kartais net labai. Ir iš tiesų laiko sau beveik nebuvo. Bet ilgainiui prisitaikydavom ir rasdavom minutėlę kitą ir sau - liga juk kinta. Bet būtent per šią ligą pamačiau, kokius nuostabius turiu artimuosius, kurie kantriai padėjo nešti naštą (tegul labiau emociškai, ne tiek fiziškai), kad išlydėjome mamą gražiai, tyliai, su meile...
Galbūt Jums su artimaisiais ,,nepasisekė''? Tada kas kita. Bet žinau, kad jeigu pats apsispręsi palengvinti savo artimo sunkaus ligonio naštą, jei pats tame matysi prasmę, tai ir artimi sveikieji prisitaikys ir tau padės.
Sakote ,,duoklės atidavimas'', ,,kryželio nešimas''? Bet juk net pirkdama parduotuvėje mokate už darbą ir produktą. O juk jūsų artimas žmogus ne tik jus užaugino (darbas), bet ir iš suteikė jums kažkokius turtus (produktas). Ar už tai dėkoti nereikia? Juk esame skolingi. Už tai, kad esame.
O didžiausias egoizmas yra ne ligonio, kuris jau nebepajėgus dažnai savimi pasirūpinti, bent laikinai), bet to, šalia esančiojo - nes mes viską norime šiame gyvenime tik gauti, o ne duoti (taigi ir aukotis). Aukos nėra beprasmės. Nes ilgainiui pamatai, kad duodamas daugiau gauni, negu prarandi - įgauni stiprybės (juk gali kitu pasirūpinti), pasitikėjimo (jautiesi reikalingas), pajunti, kad gali iš tiesų grąžinti ,,skolą'' (dovanoti juk irgi yra malonus jausmas)...
Ir kokia žmogaus gyvenimo prasmė? Nueiti į svečius, pasėdėti kavinėje, paiškylauti gamtoje?.. Bet juk visa tai laikina. Kaip ir liga laikina. Kad ir kiek ilgai ji truktų.
Galbūt Jums su artimaisiais ,,nepasisekė''? Tada kas kita. Bet žinau, kad jeigu pats apsispręsi palengvinti savo artimo sunkaus ligonio naštą, jei pats tame matysi prasmę, tai ir artimi sveikieji prisitaikys ir tau padės.
Sakote ,,duoklės atidavimas'', ,,kryželio nešimas''? Bet juk net pirkdama parduotuvėje mokate už darbą ir produktą. O juk jūsų artimas žmogus ne tik jus užaugino (darbas), bet ir iš suteikė jums kažkokius turtus (produktas). Ar už tai dėkoti nereikia? Juk esame skolingi. Už tai, kad esame.
O didžiausias egoizmas yra ne ligonio, kuris jau nebepajėgus dažnai savimi pasirūpinti, bent laikinai), bet to, šalia esančiojo - nes mes viską norime šiame gyvenime tik gauti, o ne duoti (taigi ir aukotis). Aukos nėra beprasmės. Nes ilgainiui pamatai, kad duodamas daugiau gauni, negu prarandi - įgauni stiprybės (juk gali kitu pasirūpinti), pasitikėjimo (jautiesi reikalingas), pajunti, kad gali iš tiesų grąžinti ,,skolą'' (dovanoti juk irgi yra malonus jausmas)...
Ir kokia žmogaus gyvenimo prasmė? Nueiti į svečius, pasėdėti kavinėje, paiškylauti gamtoje?.. Bet juk visa tai laikina. Kaip ir liga laikina. Kad ir kiek ilgai ji truktų.
Žinojau, kad bus tokių, kurie manęs nesupras.
Nesijaučiu skolinga, kad mane tėvai užaugino. Gamtoje taip viskas sutvarkyta, kad atsisveikiname su savo tėvais ir nuo tada mūsų gyvenimo prasme tampa mūsų vaikų auginimas. Kaip jau minėjau, davimą artimam žmogui aš suprantu kaip bendravimą, rūpinimąsi, buvimą su juo, bet NE aukojimąsi. Aukojimasis reiškia savęs atidavimas, kuriame aš nematau prasmės, kad ir kas nutiktų. Niekada nelyginčiau artimųjų ir produktų perkamų parduotuvėje. Vaikų auginimas yra neatlyginamas darbas, negalima už jį tikėtis, tuo labiau reikalauti užmokesčio. Pagimdžius vaiką jau reikia nusiteikti vieną dieną su juo išsiskirti - nes natūralu, kad jis iešis iš namų, sukurs savo šeimą ir augins savo vaikus, į kuriuos bus nukreiptas visas dėmesys - ne į jus. Ir aš jausiuos labai laiminga, jei mano vaikai mane lankys, bendraus, rūpinsis, bet juos auklėdama niekada nesistengsiu įbrukti to jausmo, kad jie man skolingi.
QUOTE(Balta balta @ 2010 04 29, 14:30)
Žinojau, kad bus tokių, kurie manęs nesupras.
Nesijaučiu skolinga, kad mane tėvai užaugino. Gamtoje taip viskas sutvarkyta, kad atsisveikiname su savo tėvais ir nuo tada mūsų gyvenimo prasme tampa mūsų vaikų auginimas. Kaip jau minėjau, davimą artimam žmogui aš suprantu kaip bendravimą, rūpinimąsi, buvimą su juo, bet NE aukojimąsi. Aukojimasis reiškia savęs atidavimas, kuriame aš nematau prasmės, kad ir kas nutiktų. Niekada nelyginčiau artimųjų ir produktų perkamų parduotuvėje. Vaikų auginimas yra neatlyginamas darbas, negalima už jį tikėtis, tuo labiau reikalauti užmokesčio. Pagimdžius vaiką jau reikia nusiteikti vieną dieną su juo išsiskirti - nes natūralu, kad jis iešis iš namų, sukurs savo šeimą ir augins savo vaikus, į kuriuos bus nukreiptas visas dėmesys - ne į jus. Ir aš jausiuos labai laiminga, jei mano vaikai mane lankys, bendraus, rūpinsis, bet juos auklėdama niekada nesistengsiu įbrukti to jausmo, kad jie man skolingi.
Nesijaučiu skolinga, kad mane tėvai užaugino. Gamtoje taip viskas sutvarkyta, kad atsisveikiname su savo tėvais ir nuo tada mūsų gyvenimo prasme tampa mūsų vaikų auginimas. Kaip jau minėjau, davimą artimam žmogui aš suprantu kaip bendravimą, rūpinimąsi, buvimą su juo, bet NE aukojimąsi. Aukojimasis reiškia savęs atidavimas, kuriame aš nematau prasmės, kad ir kas nutiktų. Niekada nelyginčiau artimųjų ir produktų perkamų parduotuvėje. Vaikų auginimas yra neatlyginamas darbas, negalima už jį tikėtis, tuo labiau reikalauti užmokesčio. Pagimdžius vaiką jau reikia nusiteikti vieną dieną su juo išsiskirti - nes natūralu, kad jis iešis iš namų, sukurs savo šeimą ir augins savo vaikus, į kuriuos bus nukreiptas visas dėmesys - ne į jus. Ir aš jausiuos labai laiminga, jei mano vaikai mane lankys, bendraus, rūpinsis, bet juos auklėdama niekada nesistengsiu įbrukti to jausmo, kad jie man skolingi.
Kai gyvenimas paverčiamas į skolos davimą, o po to jos susigrąžinimą, tai virsta į sandėrį su kankinių veidais. Ir nuoširdumo tame nė kvapo. Neskolingi mes tėvams, neskolingi vaikai mums. Tik tai priėmę, suprasime, kas yra gyvenimas.
