Senelių slaugosnamai. Už ar prieš?

Mano pasisakymas nera kategoriskas, tiesiog galvoju taip, kaip jauciu. Gyvenime nera grynu spalvu - jis pilkas. Juodziausiame galima rasti baltu demiu, o ir visiskoje baltumoje matomas juodas siulas. Kiekvienam savo atspalvis.

Jausmai turi polinkį atbukti slaugant itin sunkius ligonius. Turbūt pati gamta taip tvarkosi, kad slaugantieji neišprotėtų.

p.s. Gyvenimas nėra pilkas - jis yra spalvotas, tik mūsų pačių požiūris ir išgyvenimai tam tikrą filtrą uždeda.

Ačiū už jūsų nuomones. Labai sunku apsispręsti kaip elgtis su artimu žmogumi, kuris staiga tapo visiškai priklausomu nuo tavęs. Iš pradžių net minčių nebuvo apie slaugos ligonines ar senelių namus. Parsivežėm pas mus į Vilnių (gyveno Kauno rajone), mama išėjo į kitą darbą pusei etato, aš ėmiau neapmokamas atostogas kad padėti sutvarkyti visus dokumentus dėl invalidumo nustatymo, perregistravimo į Vilniaus įstaigas ir t.t.
Gruodžio mėn mama visai išėjo iš darbo, nes priežiūra reikalinga visą dieną. Kelis kartus per dieną reikia ligonį apversti ant kito šono, masažuoti nuo pragulų, pasodinti pamaitinti, paguldyti, pakeisti pampersus, o žmogus sveria virš 80 kg, rankos dreba nuo tokio krūvio. O dar apiprausti žmogų reikia, patalinę pakeisti. Kvietėm slauges namo kad padėtų įkelti į vonią, bet močiutė rėkė nesavu balsu, kad norime išmesti ją. Ir naktimis nelabai išsimiegosi kai gretimame kambaryje dejuoja artimas žmogus.
O slaugos ligoninė, kaip įsivaizduoju, pritaikyta tokių žmonių priežiūrai, gal dušai specialūs, lovos masažuojančios, pakeliamos ir t.t. Ir daktaras vietoj jei ko prireiks. Lankytis planuojam kasdien, kaip ir ligoninėse lankomės, tad pamaitinti ar pakeisti pampersus galim.
Mama pati apsileido, kiaurais batais visą žiemą išvaikščiojo, neturi noro apsipirkti. Tėvas nuo viso to pavargo, darbe jam ramiau nei namie.
O iš kitos pusės tai mano močiutė, mamos mama, artimas žmogus. Kol buvo sveika, viskas buvo gerai.
Žodžiu depresija užpuolė. Kaip pasielgti? Aukoti savo sveikatą, šeimos ramybę artimam žmogui ar spjauti į viską ir atiduoti į bent trumpam laikotarpiui į slaugos įstaigą ir pasirūpinti savimi, savo vaikais, galų gale išeiti susitikti su drauge ir atpalaiduoti smegenis.

Na va kiek daug prirašiau.

Slaugos ligoninėje yra vonios su pakėlimo mechanizmu (bent jau tuose, kuriuose teko kurį laiką "gyventi"), lovos nemasažuojančios, tačiau kai kurios - tikrai pakeliamos, o daktaras ar bent jau seselė netoliese. Į palatas užsukantys bendravimo norintys bendraamžiai - taip pat.

Mes prie ligonio - a.a.Močiutės - būdavome nuolat: tiesą sakant, nebūdavome tik tada, kai į darbus ir mokslus išeidavome, o vėlai vakare mus tiesiog išprašydavo, kad patys pailsėtume.

Depresija yra neišvengiama. Jeigu ne dabar, tai artimajam išėjus, ji vis tiek užgriūna kartu su kaltės jausmu. Mano Mama save kaltino kelerius metus dėl to, kad Močiutės gulėjimo slaugos ligoninėje laikotarpiu sirgo sunkia plaučių uždegimo forma ir negalėjo pati visą laiką savo mamos slaugyti. Aš kaltinau save dėl to, kad neišsaugojau Močiutės nepaisant mano apsigyvenimo ligoninėje ir ją suėdė žaibiška vėžio forma (per porą mėnesių žmogaus nebeliko), etc. Tiesiog reikia susitaikyti su tuo, kad slaugant artimąjį reikia papildomai investuoti į savo sveikatą...

Tai, kad jūs paguldytumėte artimąjį į slaugos ligoninę, nereiškia nusispjovimo: juk nuolat lankytumėte, prižiūrėtumėte, etc. Tik sprendimą apie paguldymą turite vieningai priimti visa šeima - atsakomybę už ligonio priežiūrą slaugos ligoninėje taip pat.

Beje, kai "apsigyveni" dėl slaugymo slaugos ligoninėje, galiausiai prižiūri ne tik savo ligonį, bet dar keletą, kurių niekas nelanko - visose ligoninėse yra tokių niekam nereikalingų žmonių. Man tai buvo bene didžiausia bendražmogiškumo pamoka.

Na, ziurint pro rozinius akinius, jis atrodo visas "ruzavas" ir saldus...Is sirdies pavydziu tiems, kurie nenusiima ju kas benutiktu. Nesu daltonike, bet pasilieku prie savo nuomones.

bet kas per kompleksas lietuviams del slaugos namu?
juk cia nieko nera nenormalaus ar smerktino. jei zmogui nuolat reikalinga prieziura, kas cia blogo atiduoti ji i profesionalu rankas? kodel jauni zmones turi mesti darbus ir "aukotis"? ar nuo to nenukencia tu jaunu zmoniu vaikai, ar nuo to serganciam zmogui geriau? ar jam gera jaustis nashta? aisku, yra ir tokiu, kuriems gera (Sopranus prisiminiau ) bet ar tada verta del ju aukotis?

Jusu mintis man labai patiko
Turim mociute su senatvine dimensija, kad ir stipri, kad mylim ja, bet truksta jai bendravimo su bendraamziais, nebedaro nieko ji namuose, tik degraduoja...Tarsi filme apie zmogu, kuris ne seno, bet jaunejo, kol senatveje virto kudikiu...

aš ir už ir prieš pati savo tėvų palikti tikriausiai negalėčiau,bet iš kitos pusės jug vaikams reikia dirbti rūpintis namais ir vaikais,o jei tėveliai ant patalo tai nemanau,kad galima rasti laiko darbui,jug galų gale pinigėlių ir patiems ir vaistukams reikia

pritariu, musu seima irgi susidure su sunkiais ligoniais - is pradziu aisku gaila atiduoti i slaugos namus, sazine grauzia, bet kadangi tai ne vienos savaites ir ne vieno menesio dalykas, tada jau pradedi suprasti, kad slaugos namai is tikruju gelbsti - is valstybiniai ir pusiau privatus, nes nu neturi zmogus tiek galimybiu, kad visa laika uzsiimti slauga, na nebent finansai leidzia pasamdyti pastovia sesele, kitaip galiu pasakyt, jeigu viena zmogu priziuri tik pora ar tris suauge vis tiek labai sunku ir atsiliepia sveikatai, nes turejom ir dabar turim ligoni, kuris nevaiksto, pats nieko negali daryt... tai patikekik tai alinamas darbas 24h per para, ir as kuo puikiausiai suprantu zmones, kurie naudojasi slaugos namais...o tie, kad kategoriskai pasisako pries - siulau patiems pabandyt dirbti toki alinama darba..kai zmogus reikia pakelti, pakeisti jam pampersa, pamaitinti, apversti, perrengti, o jeigu jis dar sunkiai orientuojasi ? o jeigu jis pats nori keltis ir nukrenta kol esat prie puodu?? kas tada ??? manau slaugos namai tam ir yra skirti, kad butu uztikrinta ligoniu prieziura..

Pasisakysiu ir aš. Manau, kad patį savimi nesugebantį pasirūpinti žmogų reikėtų atiduoti į slaugos ar senelių namus. Pati ilgą laiką praleidau senelių namuose (leidau laisvalaikį), mačiau kaip ten verda gyvenimas ir kaip ten kas. Aš kiekvieną kartą ten nuvykdama skaidrindavau senelių kasdienybę, o jie mano. Keista buvo tai, kad kiti seneliai patys pajėgūs gyventi ir savimi pasirūpinti, bet patys nusprendė nebūti kažkam našta. Dabar prisiminus ten praleistą laiką užima kvapą.. Dar dabar matau senelę mezgančią man kojines, aklą senučiuką mokantį mane groti pianinu, prisimenu šimtametės močiutės pasakojimus apie karą ir jos gyvenimą.. O kokie jie ten visi draugiški, vieni kitais rūpinasi. Jei vienas senelis neįgalus, tai įgalusis padeda jam viskuo kuo tik gali, net ir tą patį pampersą pakeičia. Aš už tokias vietas, ten ne koks kalėjimas, jau greičiau maža senelių valstybė. P.S. Truputį ir ne į temą pavariau

ne visur...

Esu UZ slaugos namus. Senatveje planuoju gyventi butu blokuose seneliams su profesionalia prieziura - slauges, maistas, tvarkymas (gyvenam ir mokam mokescius ne LT), veliau globos namuose, jei prireiktu. Vaikai turi savo gyvenimus ir turi juos gyventi, karsinimas kartais issitesia labai ilgai ir artimasis tampa savotisku stabdziu kelionems / draugams, elementariam poilsiui, darbui.

Salyje, kurioje gyvenam, naturalu gyventi slaugos namuose, kai pasirupinti savimi tampa sunku. Net vienas is sutuoktiniu gyvena, o kitas lanko, kiek pajegia. Man is pradziu tai atrode keistoka (gal po lietuvisko senejimo tradiciju suvokimo), bet dabar pilnai pateisinu, senatveje sunku priziureti sutuoktini, kai jau ir pats esi netoli prieziuros reikalingos busenos. Ypac jei kamuoja Alzheimeris, ar ant patalo zmogus, neigalus - tada esu tik uz slauga institucijoje.

Aš nesakiau, kad visur. Tik ten kur buvau, tai ir mačiau