Auka tai gerai. Bet auka turi but priimtina tam, kam aukojama. Žmonės yra skirtingi. Tam tikra prasme visos išdėstytos nuomonės teisingos, tiesiog vieniems geriau vienaip, kitiem kitaip. Svarbu, kad motyvai butu tinkami, kad auka ir rūpestis butu is tyros ir mylinčios širdies, o ne iš baimės, godumo ir pan. Ir kad būtų daroma kaip geriau tam, kuris silpnesnis, - pvz. gal jis nenori visą laiką leisti su vaikais ir būti tik jų prižiūrimas?
Mano močiutė gyveno pas mano tėvus 20 metų. Jos protas buvo šivesus iki pat mirties. Fiziškai ja rūpinosi. Bet kai atsimenu požiūrį į ją, nuolatinį jos žeminimą, vienatvę

. Aš taip nenorėčiau. Geriau tegu vaikai aukoja pinigus, o savo laiko tiek, kad nepradėtų manęs nekęst. Norėčiau, kad pvz. šalia manęs didelę dalš laiko būtų svetimas žmogus, kuris tiesiog atliktų savo darbą be neigiamų emocijų.
Ačiū Dievui už visus mylinčius ir savo tėvus gerbiančius vaikus.

Ir tėvus, kurie per gyvenimą nesukaupia neapykantos savo vaikams.