Senelių slaugosnamai. Už ar prieš?

#337
Siuo metu mano mama,rupinasi mano seneliais(savo tevais)tai pasakysiu pavyzdi:
Mano bobute po insulto puse metu buvo ant patalo,mama keite pampersus,masazavo,valgydino ir visaip rupinosi savo mama,bobute mano tiesiog akyse pakilo,buciuodavo mano mamai rankas,ir dekodavo uz ta prieziura,niekada nesiskunde, kad kazkas blogai,ir pan.Tuo tarpu senelis dabar baigia mano mama is proto isvaryt kaip viskas blogai jam ,kaip jis tuoj mirs,kas juo pasirupins ir pan.kiekviena ryta paskambina mamai ir sako atvaziuok,nes nerasi manes gyvo verysad.gif verysad.gif mamai jau paciai matau,kad blogai,nervai visai pakrike,verkia nebezino,kas daryt verysad.gif kiek kartu buvo pas psichatrus,sake kad jam depresija,ir kuo toliau tuo blogiau bus,pasigydyt ligonineje nenori,atsisako grieztai,atseit jis i durnyna nevaziuos,nu zodziu situacija sunki,begalo gaila man mamos verysad.gif
Papildyta:
QUOTE(daivinycia @ 2010 04 30, 17:18)
:Juk niekam nepaslaptis, kad seni zmones bunai ypatingai kaprizingi, reikalauja sau labai daug demesio, kuri namie slaugantys vaikai daznai buna nebepajegus parodyti. Del nuovargio, pastovios itampos.

drinks_cheers.gif
Atsakyti
#338
QUOTE(daivinycia @ 2010 04 30, 17:18)
Vokietijoj daznai nueinu i seneliu slaugos namus, jiems pagroju, kazkiek paivairinu monotoniska gyvenima. Nepasakyciau, kad jiems ten labai blogai. Bent jau toks ispudis is salies. Gal ir zmoniu poziuris cia truputi skiriasi. niekas neziuri tai tai kaip i "nusikratyma senais tevais". Gera, normali prieziura, ivairus laiko praleidimas(pagal galimybes). Ir vaikai lanko tevus labai daznai, kada tik nori, namo parsiveza. Susitikimai vyksta graziai ir labai noriai.Juk niekam nepaslaptis, kad seni zmones bunai ypatingai kaprizingi, reikalauja sau labai daug demesio

Tie, kurie būna namie labai kaprizingi, tie ir svetur nesulaukia dėmesio. sad.gif Pasakojo Vokietijoje dirbusi moteris tokiuose slaugos namuose. Ir ten prie tų, kurie kaprizingi, personalas prieidavo tik tada, kai atlikdavo nuo kitų, arba apskritai, kai būdavo nuotaika.
Ir vaikai tenai ne taip jau dažnai lankosi - juk kalbame ne apie įgallius, dar pajėgius, tik senstančius. Viena senutė puošdavosi kiekvieną dieną, prašydavo, kad jai vos ne šukuoseną padarytų, nes ,,šiandien ateis sūnus''. Ir taip kasdien. Trejus metus kasdien. Tas sūnus taip ir neatėjo. Nė karto.
Papildyta:
QUOTE(daivinycia @ 2010 04 30, 17:18)
seni zmones bunai ypatingai kaprizingi, reikalauja sau labai daug demesio, kuri namie slaugantys vaikai daznai buna nebepajegus parodyti. Del nuovargio, pastovios itampos.

Seni žmonės ne visada būna kaprizingi ir reikalauja nuolat dėmesio. Tai būna periodais, arba bent jau ne visą laiką. O nuovargis atsiranda tada, kai nėra kam pakeisti. Žinau ne vieną pavyzdį, kai žmonės ir išvažiuoja į sanatorijas, ir į koncertus nueina, nes perima naštą laikinai artimieji, o kartais net pamainomis (mėnesiais) keičiasi. Taigi apie požiūrį į nusenusį žmogų reikėtų kalbėti, o ne apie ,,nebūtinybę'' tokius žmones prižiūrėti.
Slaugos namai - tik laikinai, kol žmones būna ištikusi krizė, kol susireguliuoja tarpusavyje ir savyje. wub.gif
Atsakyti
#339
QUOTE(Simense @ 2010 04 30, 18:11)
Tie, kurie būna namie labai kaprizingi, tie ir svetur nesulaukia dėmesio. sad.gif Pasakojo Vokietijoje dirbusi moteris tokiuose slaugos namuose. Ir ten prie tų, kurie kaprizingi, personalas prieidavo tik tada, kai atlikdavo nuo kitų, arba apskritai, kai būdavo nuotaika.
Ir vaikai tenai ne taip jau dažnai lankosi - juk kalbame ne apie įgallius, dar pajėgius, tik senstančius. Viena senutė puošdavosi kiekvieną dieną, prašydavo, kad jai vos ne šukuoseną padarytų, nes ,,šiandien ateis sūnus''. Ir taip kasdien. Trejus metus kasdien. Tas sūnus taip ir neatėjo. Nė karto.
Papildyta:

Seni žmonės ne visada būna kaprizingi ir reikalauja nuolat dėmesio. Tai būna periodais, arba bent jau ne visą laiką. O nuovargis atsiranda tada, kai nėra kam pakeisti. Žinau ne vieną pavyzdį, kai žmonės ir išvažiuoja į sanatorijas, ir į koncertus nueina, nes perima naštą laikinai artimieji, o kartais net pamainomis (mėnesiais) keičiasi. Taigi apie požiūrį į nusenusį žmogų reikėtų kalbėti, o ne apie ,,nebūtinybę'' tokius žmones prižiūrėti.
Slaugos namai - tik laikinai, kol žmones būna ištikusi krizė, kol susireguliuoja tarpusavyje ir savyje.  wub.gif

Gerai, jeigu imanoma taip susitvarkyt, kad sau viska galetum leisti. O jeigu neiseina? Jeigu jokiu artimuju nera? Uz didziulius pinigus slauge samdyt, kuri prie ligonio apsigyventu? O jei ir tu pinigu ner?
Reiskia, mano mama isimtis. Jai amzina krize, kiek as ja beprisimenu.Ji buna nekaprizinga tik tada kai miega.
Niekas ir nekalba apie "nebutinybe"sena zmogu priziuret. Priziuret butina, ar namie, ar kitur.O tai kam tada slaugos namai? Jeigu visi be problemu iseitis rastu, susitvarkytu- tai ir slaugos namu nereiketu.
Mano atveju- sakykim kas nors mano seseriai atsitiktu- vat kazi ka as tada daryciau. I DE mama pasiimt be sansu. Man i LT parvaziuot viska cia metus- tikrai ne. Giminiu beveik neturim. Na, ir kaip reiketu susitvarkyt?
Atsakyti
#340
QUOTE(Simense @ 2010 04 30, 09:07)
Skolintis visada malonu (taip kaip ir pinigus). Bet atiduoti, tiesa, nelengva (juk reikia atiduoti savais  smile.gif )
Bet galima atiduoti ir to norint. Nes po to jautiesi iš tiesų laisvas.  4u.gif

Visų pirma, skolintis nėra malonu. Visų antra, gyvybė yra dovana, ne skola.

QUOTE(Simense @ 2010 04 30, 13:51)
Laikas padarys savo darbą.  wub.gif

liūdna, jei jau dabar savo vaikus ruošiate būti skolininkais, nors tiesiog suteikėte jiems gyvenimo DOVANĄ
Papildyta:
QUOTE(Simense @ 2010 04 30, 18:11)
Ir vaikai tenai ne taip jau dažnai lankosi - juk kalbame ne apie įgallius, dar pajėgius, tik senstančius. Viena senutė puošdavosi kiekvieną dieną, prašydavo, kad jai vos ne šukuoseną padarytų, nes ,,šiandien ateis sūnus''. Ir taip kasdien. Trejus metus kasdien. Tas sūnus taip ir neatėjo. Nė karto.


Nebūtina matyti vien tik juoda ir balta. Visiškas tėvų, senelių ignoravimas nėra gerai. Tačiau viena yra lankyti kasdien, kartu švęsti šventes, tiesiog rodyti jiems šilumą ir meilę, jais rūpintis. Visai kas kita paaukoti savo vaikų, sutuoktinio poreikius, taip pat ir savo vien dėl to, kad parodytum, jog labai aukojies. Toks kraštutinumas greičiau atrodo kaip kompleksas, kad anksčiau pakankamai dėmesio neskyrei, kad galbūt kiti šeimoje pasirodė sėkmingesni - tokiu atveju pasiaukosi ir tada niekas nieko negali prikišti?
Atsakyti
#341
As pritariu KIEKVIENAM Balta balta zodziui, KIEKVIENAM ! thumbup.gif
Tokiu ismintingu moteru reikia dar paieskot. oro_buckis.gif
Atsiprasau visu kitu.... blush2.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo daivinycia: 30 balandžio 2010 - 19:44
#342
QUOTE(Simense @ 2010 04 29, 02:55)
Ir kokia žmogaus gyvenimo prasmė? Nueiti į svečius, pasėdėti kavinėje, paiškylauti gamtoje?.. Bet juk visa tai laikina.


Tai ne gyvenimo prasme, tai - gyvenimas smile.gif Normalus normalaus zmogaus gyvenimas. Jums tie patys tevai, kuriems skola atidavinejote iki ju mirties (amzina atilsi) sake, kad sveciai, kavines, gamta yra blogis?

QUOTE(Simense @ 2010 04 30, 18:11)
Žinau ne vieną pavyzdį, kai žmonės ir išvažiuoja į sanatorijas, ir į koncertus nueina, nes perima naštą laikinai artimieji, o kartais net pamainomis (mėnesiais) keičiasi.


Tai visgi nasta? Vis maniau, kad jums tai malonumas. Arba buti kankine malonumas. Kad atidavinejate skola, taigi negalite niekam kitam laiko skirti, toks kaip pasiteisinimas. O gal tie zmones, kurie i sanatorijas vaziuoja ir koncertus lanko, gyvena neprasmingai? (pirmoji jusu citata).
Atsakyti
#343
QUOTE(Balta balta @ 2010 04 30, 19:39)
Visų pirma, skolintis nėra malonu. Visų antra, gyvybė yra dovana, ne skola.
liūdna, jei jau dabar savo vaikus ruošiate būti skolininkais, nors tiesiog suteikėte jiems gyvenimo DOVANĄ

Pati gyvybė yra gal ir dovana. Bet negi nemalonu ir tau tėvams dovanoti. Juk jie ne tik davė gyvybę, bet ir užaugino. 4u.gif
Atsakyti
#344
QUOTE(daivinycia @ 2010 04 30, 19:53)
Gerai, jeigu imanoma taip susitvarkyt, kad sau viska galetum leisti. O jeigu neiseina? Jeigu jokiu artimuju nera? Uz didziulius pinigus slauge samdyt, kuri prie ligonio apsigyventu? O jei ir tu pinigu ner?
Reiskia, mano mama isimtis. Jai amzina krize, kiek as ja beprisimenu.Ji buna nekaprizinga tik tada kai miega.
Niekas ir nekalba apie "nebutinybe"sena zmogu priziuret. Priziuret butina, ar namie, ar kitur.O tai kam tada slaugos namai? Jeigu visi be problemu iseitis rastu, susitvarkytu- tai ir slaugos namu nereiketu.
Mano atveju- sakykim kas nors mano seseriai atsitiktu- vat kazi ka as tada daryciau. I DE mama pasiimt be sansu. Man i LT parvaziuot viska cia metus- tikrai ne. Giminiu beveik neturim. Na, ir kaip reiketu susitvarkyt?

Patys seneliu namai nera blogis. Blogai, kad Lietuvoje ju salygos labai prastos. Kazkada buvau jeruzales gerentologijos kinikoje, ar panasiai. Ten salygos tikrai normalios, bet, deje, nevisiems prieinama del kainu.
Lietuvoje socialinei apsaugai neskiriamas demesys. Senas, neigalus zmogus atimamas orumas, nes nera normaliu salygu. Arba vaikai turi rupintis, bet nevisada jie tai gali, nes turi daug rupesci savo seimose, ar seneliu slaugos namuose, kuriu salygos tikrai prastos.
Dabar mano mama rupinasi serganciu tevu. Manau, kad jei mama liktu viena ir noretu gyventi su manimi, tai pasikviesciau ja. As irgi dabar ne Lt.
Nenoreciau savo senatves uzkrauti vaikams. Noreciau senti oriai. Turbut niekas nenori buti priklausomas, jaustis skolingas, varginantis kitus.
Atsakyti
#345
QUOTE(Balta balta @ 2010 04 30, 19:39)
Nebūtina matyti vien tik juoda ir balta. Visiškas tėvų, senelių ignoravimas nėra gerai. Tačiau viena yra lankyti kasdien, kartu švęsti šventes, tiesiog rodyti jiems šilumą ir meilę, jais rūpintis. Visai kas kita paaukoti savo vaikų, sutuoktinio poreikius, taip pat ir savo vien dėl to, kad parodytum, jog labai aukojies. Toks kraštutinumas greičiau atrodo kaip kompleksas, kad anksčiau pakankamai dėmesio neskyrei, kad galbūt kiti šeimoje pasirodė sėkmingesni - tokiu atveju pasiaukosi ir tada niekas nieko negali prikišti?

Suprantu, kad jums trūksta praktinės patirties šiems teoriniams dalykams pagrįsti. Nes būtent to ,,kasdien'' ir nebūna. Na, gal tik iš pradžių. O sėkmingumas paprastai pasimato iš to, kiek žmogus sugeba atlikti pareigas. Beje, tai pasimato pabaigoje tų pareigų. Tai pamato (ir pasako) ir kiti.
Galvokit, kad man tiesiog pasisekė. smile.gif
Atsakyti
#346
QUOTE(Simense @ 2010 04 30, 22:20)
Suprantu, kad jums trūksta praktinės patirties šiems teoriniams dalykams pagrįsti. Nes būtent to ,,kasdien'' ir nebūna. Na, gal tik iš pradžių. O sėkmingumas paprastai pasimato iš to, kiek žmogus sugeba atlikti pareigas. Beje, tai pasimato pabaigoje tų pareigų. Tai pamato (ir pasako) ir kiti.
Galvokit, kad man tiesiog pasisekė.  smile.gif

Simense, o jus gal vienuole ar sventoji? blush2.gif mirksiukas.gif
Atsakyti
#347
Nors, manau, čia, forume, daug tokių sėkmingų moterų yra. 4u.gif
Atsakyti
#348
QUOTE(Simense @ 2010 04 30, 16:29)
Natūralu, kad dabar sunku suprasti. Nes esate turbūt sveika, ir tėvai dar pajėgūs savimi pasirūpinti.
Bet ateina laikas, kai tėvai nusensta tiek (ar suserga tokia liga), kad reikia visapusiškos priežiūros. Kad jie patys ne tik kad negali savęs apsitarnauti, bet tampa visiškai priklausomi nuo jūsų tokie, kaip kūdikiai.  verysad.gif O ir mus pačius gali ištikti tokia bėda. sad.gif
Sakau taip ne todėl, kad norėčiau pagąsdinti ar pagraudenti (duok Dieve, jūsų tėvams ir jums pačiai sveikatos), bet juk visko gyvenime būna, o ir sunkios ligos dabar dažnėja. Anksčiau retam reikėdavo tokios prižiūros, dabar retam, kuriam nereikia.
Ir ar skolingi esame, kai tėvai tampa neįgalūs, sužinome dažniausiai tik tuomet, kai... jie tokie tampa. sad.gif

Jeigu mano mamai butu blogai-taip,savaime suprantama kad as ja rupinciaus.Bet tai nera skola,nera skolos atidavimas.As rupinciaus,nes noreciau ja rupintis.Lygiai taip pat rupinciaus,jei sakysim atsitiktu nelaime mano sesei,vyrui ar vaikui...Jiems skolos pripaisyti nesigauna niekaip.Tai tiesiog normalus zmogaus elgesys-pasirupinti artimu jei jam labai blogai.Jei suzinociau kad mano draugei labai blogai-irgi lekciau pas ja ir bandyciau kazkuo padeti.
Atsakyti