Senelių slaugosnamai. Už ar prieš?

Simense jeigu jums patinka aukotis ir to paties is kitu reikalaut- prasom, jusu valia. Tik nereikia cia tada skelbti savo nuomones kaip vieninteles ir absoliucios tiesos. Ir bandyt irodinet, kad visos kitos klysta.Tai is karto rodo, kad neturite pakantumo kitai nuomonei, vadinasi, ir apie tobulas meiles nera ko kalbeti. Pati sau priestaraujate.
Pastebejau, yra SM forume keli zmogai, kuriems svarbu gincytis, ir visai nesvarbu del ko. Eina jie per temas, ta pati per ta pati kalbedami, nieko naujo nepasakydami ir kitiems trukdydami. O kokias tobulas tiesas skelbia! Tik gaila, kad budami tokie tobuli nesupranta, kad zodziai nuo darbu turetu nesiskirt.

Taigi.

Galite kam norit sakyti, kad žodžiai nuo darbų turėtų nesiskirt, bet tik ne Simensei. Savo Mamytę ji prižiūrėjo būtent pagal savo moralinius principus (žr. temą "Tėvų karšinimas"). Jos Mamytė visai neseniai išėjo...

Sorry, bet as visai ne apie tai. Zmones, spinduliuojantys meile visai zmonijai neturetu visiems kitiems primetineti savo nuomones. Butent tai ir turejau omeny, o ne tevu slaugyma.

Sveikos. Man irgi aktuali si tema. Tiksliau, gal daugiau mano mamai. Turiu silpna mociute. Kai pries pora metu netekome senelio, mociute suzlugo psichologiskai. Is buvusios stiprios, valdingos, savarankiskos moters, per pora menesiu pasidare silpna senute. Beda ta, kad ji pagerejimo NENORI PATI. Visi, tiek gydytojai, tiek artimieji sako, kad ji be reikalo pati save pasisendino. Ji nieko nenori. Nenori keltis is lovos, nenori vaikscioti su lazda (pacituosiu jos zodzius: as ne kokia sene, kad vaiksciociau su lazda (jai 82 metai)). Neseniai jai dare skrandzio operacija. Tai mano mama, mamos sesuo ir brolis, budejo ligonineje ir naktimis. Kai pradejo sveikti, tada lankydavo kiekviena diena. Pasipildavo priekaistai, kad tik lanko - turejo budeti visa para. Tiek mama, tiek ta sesuo ir brolis turi darbus, savo seimas. Gydytojai jai liepia miklinti kojas po operacijos - vaikscioti, kad paskui visai ant lovos neatsigultu. Tai per didziausius pykcius, rietenas, pagaliau pradejo truputi vaikscioti. Ir svarbiausia kad ji pati sako, kad negali, o kai prisivercia tai dar ir kaip gali. Dabar, kai paleis is ligonines, mano mama zada ja pasiimti pas save. Man labai gaila, kad negaliu mamai padeti, gyvenu uzsienyje. Be galo myliu savo mociute, bet net man parvaziavus pas mama, baisu darosi. Isvedu jai arbatos - per karsta, duodu sausainiu - per kieti, isvedame cepelinu - per surus, sriuba per skysta. Is namu eiti neleidzia nei man, nei mamai. Mes vis tiek iseiname (juk namie nesedesi visa diena), tai paskui supykusi sedi ir priekaistauja, kad vel visa diena namie viena (max 3 valandas). Pries man isvaziuojant, norejau atsisveikinti su savo kaimyne (su kuria labai gerai sutariu), abi su mama nuejome pas ja arbatos atsigerti pusei valandos. Mociute nekalbejo su mumis visa likusi vakara. Savo proanukiu ji nemyli, varo juos salin. Is anuku myli tik mane, kitu pakesti negali. Jos idealiam pasaulyje butu taip, kad mano mama, mamos sesuo, brolis ir as, anuke, butume salia jos visa laika, neatsitraukiant.
Nezinau ka daryti. Didziausias kruvis mano mamai. Man jos labai gaila. Jai jau truputi virs 50, galetu gyventi savo gyvenima, bet dabar turi visa para klausytis savo mamos priekaistu, atsiskaitineti uz kiekviena karta kai kur nors iseina (net i darba). Viena karta is darbo grizo 20 minuciu veliau, tai buvo mociutes apsaukta.
Nezinau ka daryti, net apie tuos slaugos namus su mama kalbejom. Zinoma, kad niekas i tuos slaugos namus jos neatiduos. Ta prieziura nebutu tokia jau ir sunki, jeigu nebutu to bambejimo, priekaistavimo, draudimu visa laika. Dar pykstu ir ant mamos seses ir brolio, kad ir jie negali kartais mociutes pas save pasiimt. Pas juos mat nera vietos.
Tai tiek, issiliejau cia, atsiprasau uz tokias neigiamas mintis. Tiesiog gaila savo mamos. Ir mociutes gaila, bet jeigu ji tik truputi pati bandytu siek tiek kitaip i viska ziureti, pati del saves kazko pasistengti, tai visai kitokia ir ta gyvenimo kokybe butu. O dabar tai zinoma, kaip gyventi zmogui, kuris beveik nieko nemyli, niekuo nesidomi, nieko nenori ir neklauso...

Tada kiekviena nuomonė, kuri yra kitokia, nei mūsų, yra primetinėjimas.

Čia yra tema apie slaugos namus. Kalbame remdamiesi savo patirtimi. Aš turiu tokią patirtį.
Jūs esate prižiūrėjusi savo mamą, dabar ją prižiūri jūsų sesuo. Esate dabar toli nuo mamos. Nesuprantu priežasties, kodėl jums taip reikalingi slaugos namai. Šiuo metu jūs ,,turite atostogų'' (nes esate toli). Taigi problemos kaip ir nebėra. Galbūt kai jūsų sesuo labai pervargs, bus pasikeitusios jūsų sąlygos, jau būsite pailsėjusi, ir perimsite. Ir viskas susitvarkys. Tik neskubėkite spręsti šiandien. Stenkitės pažinti mamos ligą. Juk daug ką jūs nurašote jos charakteriui, o tai, kaip suprantu, yra sunki senatvės liga.

Labai užjaučiu tave, Pieniu pieva, ir labai suprantu. Manau, kad tau reikėtų apsilankyti temoje ,,Tėvų karšinimas''. Nes ten buriasi moterys, kurios turi panašių bėdų ir gali viena kitai patarti.
Ką galėčiau patarti dabar, tai, kad net būdama toli, tu irgi gali palengvinti mamai. Kaip ir tu pati sakai, tavo mama neturi pagalbos iš kitų artimųjų, kuriems irgi priklausytų prižiūrėti. Tai liūdna. Bet esi tu. Nors ir esi toli, bet gali ją moraliai palaikyti, nuraminti. Vienas praktiškas (ir gana svarbus dalykas) - galbūt gali mamą kiek paremti materialiai? Galbūt, būdama ne Lietuvoje, dėl kainų skirtumo gali padėti jai pasamdyti slaugę, kuriai, suprantama reikia ir pamokėti. Gal ta slaugė ateitų nors kokiai valandai kitai, bet tai būtų rimta pagalba mamai atsikvėpti.
Pykti ant mamos brolio ir sesers beveik beprasmiškas dalykas, nes tie giminaičiai turi savų problemų, iš kurių neišsikapsto, ir jie galvoti apie kitus šiuo metu negali, tik apie save.
Beje, tavo močiutės ,,kaprizai'' yra ligos padarinys, ir mes (prižiūrėjusieji ir prižiūrintieji) esame ne vienas per tą perėję. Kai tai supranti, pasidaro lengviau. O kartais reikia tiesiog apsišarvuoti kantrybe, žinant, kad visa tai amžinai netruks.
Stiprybės tau!

Mudvi nesusikalbam. Man asmeniskai slaugos namu nereikia, as tik isreiskiau savo nuomone del ju, kad esu UZ. Kodel jus bandote mane itikinti, kad ju nereikia? O gal prireiks? Kaip minejau, gryzt i Lietuva visam tikrai nezadu. Cia yra mano seima, darbai, pareigos. Apie sergancio seno zmogaus pervezima i svetima sali negali buti nei kalbos, tai yra tiesiog nerealu.Todel ir sakau visa laika, kad kiekvienas atvejis yra labai INDIVIDUALUS. Ir seneliu ar slaugos namai tam tikrais atvejais yra issigelbejimas.
Ka tik skambinau mamai pasveikint su Motinos diena. Verkia ji, guodziasi, sako noriu i seneliu namus. Viena palikta, seimyna isvaziavus kazkur. Ir taip pastoviai pastaruoju laiku.Butu tokiuose namuose, kur panasus zmones aplink, jaustusi tikrai geriau. Nesijaustu vienisa ir visu apleista, nors pas sese turi puikiausias salygas.
Apsiverkiau ir as, bet negaliu tuoj pat sest i lektuva ar sluota apsizergus nuskrist, kad ir kaip noreciau.
....sunki tema aplamai ir skausminga..............

O pareigos - tai kas?
Papildyta:

Jeigu ji taip nori, leiskit jai pabandyt. O dabar, juk nebandžius, galima kalbėti valandų valandas, kaip ten gerai senelių namuos...
Papildyta:

Man ta tema jau seniai neskausminga. Mama buvo dar gyva, bet jau nebuvo skausminga. Gal tikrai padariau viską?

Linkiu jums sėkmės, kad rastumėt geriausią išeitį kiekvieną minutę.

Ar jums seima, vaikai ir darbas tai ne pareigos?

Bene eksperimentuot siulot su zmogum, kuriam virs 80 ?? Klausykit, ji ne bandymu triusis.
Niekur ir nesakiau, kad seneliu namai- rojus. Skaitykit tai ka rasau, neisvartykit zodziu.
O ar labai gera senam zmogui dienu dienas vienam po buta slankiot, su savim kalbetis ir zvirblius pro langa skaiciuot?

Nelabai suprantu jūsų nepasitenkinimo priežasties. Jeigu esate UŽ (pati parašėte didžiosiomis) senelių namus, tai (nors ir ne rojus), tai gal ir ,,neeksperimentas''? Tiesiog galimybė, kuri jums tinkama pasinaudoti (kaip kitaip įmanoma suprasti jūsų žodžius?).

Šiaip pareigos yra taip: šeima, vaikai, darbas ir... mama... Ką jūs ir pati jaučiate, nes nuoširdžiai išgyvenate dėl jos.

aha, reiskia patalpint seneliu namuose, paskui po kiek laiko vel atgal (jei nepatiks). Po kiek laiko nusibos namie, ir vel i seneliu namus, ir taip pasaka be galo? Ir cia ne eksperimentas? Idomiai mastote.....
Kaip pasielgtumete pati, budama mano vietoje? Situacija mazdaug zinote.....
Idomu butu isgirst.