Senelių slaugosnamai. Už ar prieš?

Norejau rasyt issamu atsakyma, bet kam bus geriau, įrodinejant savo tiesą...
Dievas mato kiekvieno širdį, motyvus, aukos dydį ir tai, ką žmogus gali ir negali pakelt. Tokie dalykai daromi slaptoje, ne tam, kad pasigirtum savo stiprumu, ar pasiteisintum savo silpnumu.
O dėl nusižudimo... tai ne toks jau neįmanomas dalykas, ir ne toks jau retas deja.

Tiesiog žmonės yra skirtingi... nu yra.... ir nėra absoliučių taisyklių... apie ką mes čia ir kalbam.... Vieniems geresne išeitis vienokia, kitiems kitokia.

Viskas, tyliu, užeks. Visoms stiprybės savo pasirinkimuose.

Nu vienu zodziu paskutinis mano postas cia, nes ziuriu, kad kurtesnio ir aklesnio zmogaus, kaip Simense, nesu gyvenime sutikusi

Istisai pora metu skaiciau temuke ,,Tėvų karšinimas'', nerasiau ten nieko, tiesiog skaiciau, nes man to reikejo tuo metu. Ten tikrai daug stipriu merginu, moteru renkasi, bet nemaciau ten ne vienos, kuri esant galimybem nebutu pasisamdziusios ar priemusios is socialinio nemokama slaugytoja. Visos ieskosi kas padetu, kad pagelbetu, kai kurios bando gauti tas kelias savaites priklausancias, kad pasilsetu, kad ligoniukus galetu patalpinti kazkuriuose laikinuose globos namuose, kad nors kiek atsipusti savo bedeles susitvarkyti. Ne viena to nevadima savo "nastos" permetimu kazkam kitam. Ir is vis savo teveliu/seneliu gyvenime "nasta" nebuciau pavadinusi.
Simense, jei jums jusu mama buvo skola ir nasta, tai gal vis tik pergalvokit ar jus ta savo pareiga taip labai jau ivykdet, gal dar pergalvokit, gal vi tik toli toli iki svetosios tamstai?
Atsakyti nereikia, bet kaip sakoma, pries pas kita aki krislo ieskodama is savosios rastus issitraukit.
As is savo puses diskusija baigiu, nes tema man vis dar tebera artima ir skaudi.
Visoms kitoms linkiu nepaluzti ir bandyti rasti kuo geresne iseiti tiek sau , tiek savo artimiesiams

Vien meiles neuztenka. Valgyti irgi reikia. Vaikus maitinti - taip pat.

Matau tema vis dar gyvuoja ir niekas joje nepasikeite. Sha, tik nedriskite sakyti, kad jus uz slaugos, arba seneliu namus...Kadaise isdrysau ir baigesi kaip jums nuogastavimais, kad seneliai nera mylimi, kad seimoje problemos...
Tai stai, noriu pasidziaugti, kad musu mociute pagyjo, pati jau vaiksto, kuo be galo visi dziaugiasi. Teveliams deja labai sunku buvo priziureti, kai ji tik gulejo, nes visi dirba, namuose nera kaip vienos palikti. Manau nereikia bijoti pripazinti, jei dalia mums skirta yra per snuki. Zmogus zmogui nelygu. Jei vienas yra stiprus tiek fiziskai tiek psichologiskai, kad pasirupintu viskuo ir plius serganciuoju - puiku, sitai reikia gerbti. Taciau ne ka blogensi tie, kurie gali sau pripazinti: myliu, bet man per sunku vienai, man reikia pagalbos. O pagalbos buna ivairios, reikia tik surasti geriausia. Ir nesvarbu ar tai bus seneliu namai, ar kokia nors slaugytoja priziurinti artimaji, kol kiti darbe.
Visada atrodo, kad tai ka darome butent mes patys - teisingiausia. Taciau kiekvienam sava tiesa. Suprantu ir tuos, kurie slaugyma laiko nasta, ir tuos kurie tai laiko gyvenimo pamoka ir tuos kurie tai laiko prievole. Kiekvienas ju teisus, nes visi mato ir isgyvena situacija savaip.
Ir dar, kodel kai snekama apie Vakarus ir ten esancius slaugos namus i tai atsakoma, kad ne pinigai svarbiausi ir uz jos meiles nenupirksi? Ka tai is viso turi bendro? Jei tau slaugant reikalinga pagalba, kodel gi jos negalima priimti? Ar cia kokia geda? Ar is karto parodo, jog nemyli savo seneles, mamos, tecio? Juk slaugos ar seneliu namu darbuotojai diba savo darba, dar geriau, kai ji dirba profesionaliai o jau meile lieka artimiesiems. Tai jei privalo lankyti, kad ir kas diena, kalbetis, skambintis, leisti kartu savaitgalius.

Tai tada mes niekas negalėtume pasakyti, ką esame gyvenime darę ir kuo mes džiaugiamės, kuo mes silpni ir dėl ko liūdime.
O dėl nusižudymo, nors savižudybės mūsų šalyje neretos, nesu girdėjusi, kad savižudybės prižiūrint sunkiai sergančius artimuosius būtų taip labai jau paplitusios.

Ir taisyklės kažkokios vis dėlto yra. Nes, kad ir kaip būtų sunku, mes negyvename visiškame chaose, nebent laikinai.
Papildyta:

Nežinau, ką esate skaičiusi, ir kurios temos mintys jums sukėlė tokius prisiminimus, bet tai tikrai ne minėtoji tema. Dvejus metus tą temą ne tik skaičiau, bet ir aktyviai dalyvau, ir neblogai žinau tos temos dalyvių galimybes ir ketinimus. Žinau, kad slaugytojus mažai kas turėjo (arba neturėjo visiškai). Ir jei turėjo kas, tai tik tam, kad turėtų galimybę nueiti į darbą.
Gaila, kad ,,skolai'' ir ,,naštai'' jūs suteikiate kitokią reikšmę nei aš. Man skola tėvams, tai dovana, o našta - sunkumas, kurį reikia įveikti, pakelti. Todėl man šie žodžiai nekelia rūpesčių, kaip ir pareigos nėra nemalonios.
Papildyta:

Kai slaugiau mamą, tikrai rasdavau laiko ir pavalgyti, ir ne tik aš. Tiesa, ligonį jau reikėdavo maitinti, nors pietūs būdavo ruošiami bendri.

Jus apsimetate, ar isties turite suvokimo problemu? Zmogus raso, kad isgyvenimui uzsidirbti reikia, ne tik prie ligonio sedeti, o ne apie pavalgymui skirta laika

Panašu, kad jūs humoro nesuprantate. Ir šypsenėlių perskaityti taip pat.

Humoro nematau jusu pasisakymuose. Ir isvis dziaugiuosi, kad tokiu ribotu zmoniu, kuriuos is pradziu bandai suprasti, o paskui juokingi atrodo, gyvenime nesu sutikusi. Na ir nesutiksiu, tikiuosi.

Būtų gerai, kad išvis neatsakinėtumėte į mano komentarus. Nes jeigu jų nesuvokiate, tai naudos jums iš jų nėra.
Juk ne su manimi jūs kovojate, o... su savimi.

Pagal temos prasmę - turėtų būti kovojame tik su artimųjų liga... Ar čia kažkas dar su kažkuo privalo kovoti?

Kovoti su kažkuo nereikia. Reikia tik siekti išsiaiškinti, kurie veiksmai yra geriausi. Atsižvelgiant į sąlygas. Jei ir reikia su kuo nors kovoti, tai su lengvabūdiškumu ir pareigų vengimu.
Juk kažkodėl galvojama, kad pareigos vaikams yra, o jau pareigos tėvams nėra. Manoma, kad vaikais rūpinamasi tik iš meilės. Bet juk suprastoje pareigoje (tėvams) irgi yra meilė.

Ir su artimųjų liga kovoti nereikia. Ką čia bekovosi ir ką prikovosi. Reikia padėti jiems palengvinti jų naštą. O kas geriausiai gali padėti, jei ne artimieji? Kartais atrodo sunku, labai sunku. Bet net blogiausiai prižiūrintis artimasis yra geresnis už svetimą žmogų (kad ir kaip iš šalies tai atrodų). Mes saviesiems svarbūt vien tuo, kad esame šalia. Net tada, kai su mumis ir pasibarti tenka, ir tada, kai kokį griežtesnį žodį pasakyti noris.

Ką tai turi bendro? Ogi tai, kad kaip ne kaip, o pas mus dar žmogiškumo daugiau, nors ir gyvenama skurdžiau. Retas kol kas pas mus skuba ,,patalpinti'' tėvus į svetimus namus, galvodamas, kad ten tėvams bus geriau, nes... ,,priežiūra'', ,,procedūros'', ,,gera lova''...
Ligotam žmogui reikalingas artimas žmogus šalia. Netgi jei žmogus gyvenime buvęs valdingas, ligos atveju jis suminkštėja, nes jis tampa bejėgis. O jeigu jo sunkios charakterio savybės dar pastipėja, tai dėl to, kad žmogus labai kenčia ir yra sutrikęs. Retai sutrikęs žmogus pasielgia adekvačiai situacijai. Ir tai gali ištverti tik artimas žmogus, nes svetimam, kad ir samdomam už pinigus, jam vis tiek jūsų artimas žmogus mažiau rūpės, negu jums patiems.
Aišku, kai kurie technikos palengvinimai naudingi ir būnant namie. Bet kai pradedi jais rūpintis, kai ką įsigyji, o dėl kitų pamatai, kad be daugumos jų galima apsieiti. Kažkaip išsiverti kitaip.
O lankymų senoliui esant ,,valdiškuose'' namuose paprasčiausiai nebūna. Jei tikrai žinote situaciją, tai tikriausiai žinote, kad taip būna tik iš pradžių. Nes negali būti ilgai pasidalijęs tarp dviejų namų. Todėl didesnės meilės senoliams būnant slaugos namuose artimajam parodyti netenka. Lieka tik... pirkta priežiūra.