Visu pirma nesutinku su jusu, Simense, teiginiu, jog blogiausiai priziurintis artimas yra geresnis nei geriau priziurintis svetimas. Matyt neteko jums matyti zmoniu, kuriais blogai rupinosi ju artimieji, tiek vaiku, tiek senyvu tevu. Man teko. Todel zinau, kad nelaimei istikus neretai svetimas padeda ir rupinasi labiau, nei tas tavo pat artimiausias. Siuo atveju isdestete grazia teorija, kuri praktikoje pasitaiko retai.
Dabar del Vakaru. Ne viskas taip baisu vakaruose, kaip rasote ir isivaizduojate. Matyt nes nei buvote nei matete. Yra ir cia seimu, kurios pasiima pas save tevelius, yra tokiu, kurie patys nori gauti vieta pensionate. Dar kiti darbo dienomis yra spec. namuose o savaitgaliais grizta namo. Buna ir tokiu, kurie sensta kartu, grazios seneliu poros, kurios eina susikibusios uz ranku, tokie daznai turi soc. darbuotoja, kuris padeda viska ka reikia. Tik todel, kad jums tai atrodo svetima ir nesuprantama kultura, nereiskia, jog ji kazkuo bloga ir kad zmones nuo to kencia. Kaip jau sakiau nenorekite kad jusu tiesa, butu teisesne, nes ji nera. Jus atlikote savo pareiga, duok Dieve jums uz tai sveikatos ir laimes. Bet nebutina aiskinti, kad zmones pasielge kitaip nejaucia savo artimiems meiles, "patalpina" ir nesirupina ir kad jiems pinigai svarbiausi. Atleiskite, bet taip sakydama esate visiskai neteisi.
Gal galėtumėt, Shania, papasakoti apie savo patirtį slaugant tėvus? Tada būtų lengviau pagrįsti jūsų teiginius. Nes apie tai, ką parašėte, aš iš savo ir daugelio artimai pažįstamų žmonių kadieninės tėvų priežiūros patirties galėčiau į tai atsakyti labai plačiai. Bet kad nebūtų labai daug ir gal konkrečiau, aiškiau, būtų geriau pasiremti jums pačiai ir man gerai žinomais pavyzdžiais (toli gražu ne pavieniais). Juk kasdienybė nebūtinai turi būti negraži. 
O kalbetis kokia nors tema ir kokia nors tema tureti savo nuomone galima tik tai isgyvenus asmeniskai? Gyvenimo pavyzdziai salia tai jau temai netinka?
Ar jus jauciates turinti daugiau teisiu kalbeti sia tema, nes slaugete asmeniskai?
Mano asmenine patirtis: esu slaugiusi artimuosius - ne tevelius. Ir senyvus, sunkios bukles, nevaikstancius ir kiek jaunesnius po operacijus. Esu dariusi masazus, maitinusi, dariusi perrisimus, visokias kitas proceduras ir ne vienerius metus, bet ne nuolatos, nes buvau vaikas, veliau paaugle, turejau mokytis. Sunku ligoni teko slaugyti pusantro menesio. Is patirties suprantu, kaip daug reikia kantrybes. Dirbantiems zmonems ir kartu slaugantiems artimuosius jos neterai truksta. Ir tai galima suprasti, keliesi anksti, ruosi valgyti, kad ligoni turetu pusrycius ir pietus, vaziuoji darban ir jo issiprasai valandai, grizti pamaininti, veliau atgal i darba, tada is darbo, i parduotuve, tada valgyt ruosti, tada tvarkytis ir se tau jau naktis. Kazkaip pokalbimas ir paverkimams kartu su liginiu ar slaugomu tiesiog nebelieka. Jei vienintelis uzsiemimas yra slaugymas ir tvarkymasis namuose, ka ir dariau ta trumpa laika, tuomet viskas gerai. Turi laiko pasikalbeti, kartu ka nors nuveikti, isklausyti, viska paruosti.
Del to artimasis geriau nei svetimas: nejudantis senyvo amziaus zmogus, diabetikas buvo paimtas is artimuju globos (konkreciai dukros ir anukiu): nusilpes, nepraustas, su utelem, pragulom. Pasieme marti ir priziurejo iki kol zmogus mire. Istorija ne is fantastikos sritis, o artimos seimos.
Ar jus jauciates turinti daugiau teisiu kalbeti sia tema, nes slaugete asmeniskai?
Mano asmenine patirtis: esu slaugiusi artimuosius - ne tevelius. Ir senyvus, sunkios bukles, nevaikstancius ir kiek jaunesnius po operacijus. Esu dariusi masazus, maitinusi, dariusi perrisimus, visokias kitas proceduras ir ne vienerius metus, bet ne nuolatos, nes buvau vaikas, veliau paaugle, turejau mokytis. Sunku ligoni teko slaugyti pusantro menesio. Is patirties suprantu, kaip daug reikia kantrybes. Dirbantiems zmonems ir kartu slaugantiems artimuosius jos neterai truksta. Ir tai galima suprasti, keliesi anksti, ruosi valgyti, kad ligoni turetu pusrycius ir pietus, vaziuoji darban ir jo issiprasai valandai, grizti pamaininti, veliau atgal i darba, tada is darbo, i parduotuve, tada valgyt ruosti, tada tvarkytis ir se tau jau naktis. Kazkaip pokalbimas ir paverkimams kartu su liginiu ar slaugomu tiesiog nebelieka. Jei vienintelis uzsiemimas yra slaugymas ir tvarkymasis namuose, ka ir dariau ta trumpa laika, tuomet viskas gerai. Turi laiko pasikalbeti, kartu ka nors nuveikti, isklausyti, viska paruosti.
Del to artimasis geriau nei svetimas: nejudantis senyvo amziaus zmogus, diabetikas buvo paimtas is artimuju globos (konkreciai dukros ir anukiu): nusilpes, nepraustas, su utelem, pragulom. Pasieme marti ir priziurejo iki kol zmogus mire. Istorija ne is fantastikos sritis, o artimos seimos.
Mano tolima giminaite po insulto isgulejo 6 ar 8 metus "ant lovos".Ja priziurejo sunus alkoholikas, vienintelis artimasis. Kaip mama pasakojo, kai nuvaziavo aplankyt, ji buvo soke. "Priziuretojas" pastoviai girtas ir dazniausiai ne namie. ligone palikta likimo valiai. Jei ne gera kaimyne, kuri atnesdavo pavalgyt ir vystyklus pakeisdavo (pampersu tais laikasi nebuvo) tai butu ir is bado numirus. Jau nekalbant apie higiena ir kitokia svara. Pragulos, didziausios zaizdos, skausmai, smarve. zodziu, zmogus puvo gyvas budamas.
Tai apie ka kalbam? Geriau artimasis tave supudys, bet tik jokiu budu ne i slaugos namus?
Tai apie ka kalbam? Geriau artimasis tave supudys, bet tik jokiu budu ne i slaugos namus?
QUOTE(Simense @ 2010 05 02, 00:37)
Tik mylėdamas žmogus sugeba aukotis.
as vienodai myliu savo mama ir savo vaikus. kaip pasiaukoti visiems po lygiai ?
QUOTE(Simense @ 2010 05 02, 21:50)
jus daugiau nei naivi. todel kad jei as skirciau visa demesi mamai, kuri guli ant patalo septyni metai ir nesamdyciau svetimu zmoniu jai priziureti, mano demesys vaikams butu arba nakti kai jie miega arba jo nebutu visiskai. taip garsiai deklaruojate kad slaugete ir zinote -turetumete mane suprasti
esu uz seneliu slaugos namus. kol neteko susidurti su mamos liga, buvau tikrai pries. po slaugymo kuris tesiasi seniai ir atrodo tesis dar daug laiko -galiu pasakyti kad as tik uz. savo vaikams pasakiau kad jei susirgsiu taip kad bus reikalinga nuolatine prieziura- mane butina atiduoti i seneliu namus. ir net i testamenta tai irasysiu.
slaugant zmogu tu suteiki jam maksimalu demesi ir laika, o tada lieka nuskriausti kiti.
Papildyta:
QUOTE(Simense @ 2010 05 05, 08:03)
Gal galėtumėt, Shania, papasakoti apie savo patirtį slaugant tėvus? Tada būtų lengviau pagrįsti jūsų teiginius. Nes apie tai, ką parašėte, aš iš savo ir daugelio artimai pažįstamų žmonių kadieninės tėvų priežiūros patirties galėčiau į tai atsakyti labai plačiai. Bet kad nebūtų labai daug ir gal konkrečiau, aiškiau, būtų geriau pasiremti jums pačiai ir man gerai žinomais pavyzdžiais (toli gražu ne pavieniais). Juk kasdienybė nebūtinai turi būti negraži.
jus taip mojuojate ta savo patirtimi kad nori nenori kazkokia atmetimo reakcija gaunasi beskaitant. man kazkaip susidaro nuomone kad jus labai didziuojates kad "nesete sita kryziu"
nebutina viska isbandyti norint tureti savo nuomone..
QUOTE(wit @ 2010 05 05, 11:44)
....jus taip mojuojate ta savo patirtimi kad nori nenori kazkokia atmetimo reakcija gaunasi beskaitant. man kazkaip susidaro nuomone kad jus labai didziuojates kad "nesete sita kryziu"
....
....
O aš manau - kad iš tikrųjų ji jaučiasi pati labai blogai (pilna abejonių ir prieštaravimų, turinti daug emocinių išgyvenimų - tai labai jaučiasi skaitant visas ankstesnes jos temas ir žinutes), todėl susikūrė SAU iliuzinį pasaulį, kuriame jaučiasi turinti save paaukoti, kuriame yra vienintelė teisioji ir išganyta... Bet kas, kas bando kėsintis į tą jos pasaulio vientisumą - yra nemylintis, neteisus, nepareigingas ir visoks kitos ne-... Jos gyvenimo tikslas AUKOJIMASIS, saviplaka, žema savivertė...
Ir tuo pačiu - rašydama čia forumuose, bando įrodyti SAU, kad visi kiti, besirūpinantys savo sergančiais artimaisiais, savo VAIKAIS ne tik mama - tai daro neteisingai, nes pati nėra įsitikinusi, kad pati tai darė ir daro teisingai...
Bet kokia diskusija patvirtina jai, kad ji yra saugi tik savo pasaulyje, nes aplinkui žmonės gyvena kitaip, ir - kaip nebūtų keista - sugeba išgyventi, bei būti laimingi...
Užjaučiu ją, nes ji - nėra laiminga, dar neišmoko tokia būti...
Linkiu jai pasimokyti tolerancijos, meilės SAU.
Linkiu jai prisiminti krikščionišką priesaką "mylėk artimą savo kaip pats save", jį suprantant tiesiogiai -- kaip sugebėsi mylėti save, taip sugebėsi mylėti ir artimą savo, jei nemyli savęs, tu negali sugebėti mylėti ir kito...
QUOTE(Shania @ 2010 05 05, 10:57)
O kalbetis kokia nors tema ir kokia nors tema tureti savo nuomone galima tik tai isgyvenus asmeniskai? Gyvenimo pavyzdziai salia tai jau temai netinka?
Ar jus jauciates turinti daugiau teisiu kalbeti sia tema, nes slaugete asmeniskai?
Ar jus jauciates turinti daugiau teisiu kalbeti sia tema, nes slaugete asmeniskai?
Kalbėti, pavyzdžiui, kad ir apie apie gimdymą galima ir su negimdžiusia moterimi. Bet nežinia, kiek ta informacija bus vertinga.
Tikri patyrimai tik tada yra tikri, kai žmogus pats tai yra išgyvenęs.
Aišku, galima kalbėtis bet kuria tema su bet kuriuo žmogumi, bet visada reikia atsižvelgti į jo suvokimo lygį. Gali būti, kad žmogus buvęs šalia tokių, apie kuriuos kalbame, gal daug bendravęs. Bet, žinote, svetima patirtis ir yra svetima, kol pats to paties nesi išgyvenęs.
Be to, pasakysiu, kad prižiūrėti net savo senelius (ar tik prisidėti prižiūrint), tai ne tas pats, ką prižiūrėti savus tėvus. Tai sužinai tik tai patyręs.
Aš nesijaučiu turinti daugiau teisių šnekėti šia tema, jau vien dėl to, kad šiame forume yra ir daugiau moterų, prižiūrinčių ir prižiūrėjusių sunkai sergančius tėvus. Bet kai šnekuosi su kuo nors šia tema, stengiuosi pajusti, kiek tas žmogus pajėgus suvokti. Skirtingi požiūriai dažnai rodo, kad patirtis skirtinga. Aišku, ne visuomet nepatyrusiojo naudai. Bet juk nieko tokio. Svarbu, kad norima suprasti, o nebūtinai paneigti (net ir šiurkčiais būdais) turimą patirtį.
QUOTE(wit @ 2010 05 05, 11:44)
as vienodai myliu savo mama ir savo vaikus. kaip pasiaukoti visiems po lygiai ?
O taip, kaip mamos dažnai sako: ,,Kurį pirštą susižeidi, tą labiau skauda, tuo labiau ir rūpiniesi''. Taigi nepamiršti, kad yra kiti ,,pirštai'' (artimieji), bet rūpiniesi labiausia tuo, kuriam tuo metu pagalbos labiausiai reikia.
Papildyta:
QUOTE(wit @ 2010 05 05, 11:44)
garsiai deklaruojate kad slaugete
Aš ne deklaruoju, bet neketinu slėpti elementarių dalykų. Ar aš turėčiau išsiginti, kad slaugiau, ir moterims nepatarti, kad tai yra įmanoma?
Papildyta:
QUOTE(wit @ 2010 05 05, 11:44)
kad jei as skirciau visa demesi mamai, kuri guli ant patalo septyni metai ir nesamdyciau svetimu zmoniu jai priziureti, mano demesys vaikams butu arba nakti kai jie miega arba jo nebutu visiskai.
slaugete ir zinote -turetumete mane suprasti
esu uz seneliu slaugos namus. kol neteko susidurti su mamos liga, buvau tikrai pries. po slaugymo kuris tesiasi seniai ir atrodo tesis dar daug laiko -galiu pasakyti kad as tik uz.
savo vaikams pasakiau kad jei susirgsiu taip kad bus reikalinga nuolatine prieziura- mane butina atiduoti i seneliu namus. ir net i testamenta tai irasysiu.
slaugete ir zinote -turetumete mane suprasti
esu uz seneliu slaugos namus. kol neteko susidurti su mamos liga, buvau tikrai pries. po slaugymo kuris tesiasi seniai ir atrodo tesis dar daug laiko -galiu pasakyti kad as tik uz.
savo vaikams pasakiau kad jei susirgsiu taip kad bus reikalinga nuolatine prieziura- mane butina atiduoti i seneliu namus. ir net i testamenta tai irasysiu.
Jei atidžiau skaitytumėt mano paisakymus (ne žūtbūtinai norėdama paneigti), tai rastumėt mano atsakymą ir į šį savo klausimą (berods, pats pirmasis šioje temoje).
O savo vaikams geriau neprimeskite nenatūralių dalykų. Neslopinkite jų meilės. Iš kur jūs žinote, kiek jie jos turi ir kokios bus jų galimybės (be to, supratau, turite jų ne vieną).
QUOTE(Simense @ 2010 05 05, 23:42)
Be to, pasakysiu, kad prižiūrėti net savo senelius (ar tik prisidėti prižiūrint), tai ne tas pats, ką prižiūrėti savus tėvus. Tai sužinai tik tai patyręs.
Sudominot? Ir kuom gi tai skiriasi? Ar reiks palaukti, patirti ir tuomet galesiu cia aptarti savo patyrima? Nezinau kaip ten jusu seimoje, bet man vienodai svarbus ir mano tevai ir mano tevu tevai, su kuriais beje ilgai laika kartu gyvenom, ir vienus ir kitus myliu vienodai stipriai ir kiekvienu rupinausi ir rupinciausi taip pat. Ne todel, kad jauciu, kad tai prievole, o todel kad myliu. Bet...kaip jau sakyta ne karta, jei atvejis nera analogiskas jusu patyrimui, tai sioje temoje jis netinka. Pagarbiai
QUOTE(Shania @ 2010 05 06, 08:21)
Ir kuom gi tai skiriasi? Ar reiks palaukti, patirti
Bet juk pati ir atsakėte į savo klausima.
Gaila, kad kiekvienas jūsų komentaras lydimas atviros paniekos (formaliai ,,bandomos'' slėpti) pašnekovui.
Tokiu atveju tikrai sudėtinga dalintis patirtimi. 
Papildyta:
Nors, vertinant jūsų turimą patirtį, jūsų bendravimas šiek tiek šiltesnis negu kitų pašnekovių (kurios neturi patirties). Tai dar sykį rodo, kad sudėtingus dalykus aptarinėti naudingiau su tais, kurie iš tiesų žino, apie ką kalbama.
QUOTE(Simense @ 2010 05 06, 00:42)
Kalbėti, pavyzdžiui, kad ir apie apie gimdymą galima ir su negimdžiusia moterimi. Bet nežinia, kiek ta informacija bus vertinga.
Tikri patyrimai tik tada yra tikri, kai žmogus pats tai yra išgyvenęs.
Aišku, galima kalbėtis bet kuria tema su bet kuriuo žmogumi, bet visada reikia atsižvelgti į jo suvokimo lygį. Gali būti, kad žmogus buvęs šalia tokių, apie kuriuos kalbame, gal daug bendravęs. Bet, žinote, svetima patirtis ir yra svetima, kol pats to paties nesi išgyvenęs.
Be to, pasakysiu, kad prižiūrėti net savo senelius (ar tik prisidėti prižiūrint), tai ne tas pats, ką prižiūrėti savus tėvus. Tai sužinai tik tai patyręs.
Aš nesijaučiu turinti daugiau teisių šnekėti šia tema, jau vien dėl to, kad šiame forume yra ir daugiau moterų, prižiūrinčių ir prižiūrėjusių sunkai sergančius tėvus. Bet kai šnekuosi su kuo nors šia tema, stengiuosi pajusti, kiek tas žmogus pajėgus suvokti. Skirtingi požiūriai dažnai rodo, kad patirtis skirtinga. Aišku, ne visuomet nepatyrusiojo naudai. Bet juk nieko tokio. Svarbu, kad norima suprasti, o nebūtinai paneigti (net ir šiurkčiais būdais) turimą patirtį.
Tikri patyrimai tik tada yra tikri, kai žmogus pats tai yra išgyvenęs.
Aišku, galima kalbėtis bet kuria tema su bet kuriuo žmogumi, bet visada reikia atsižvelgti į jo suvokimo lygį. Gali būti, kad žmogus buvęs šalia tokių, apie kuriuos kalbame, gal daug bendravęs. Bet, žinote, svetima patirtis ir yra svetima, kol pats to paties nesi išgyvenęs.
Be to, pasakysiu, kad prižiūrėti net savo senelius (ar tik prisidėti prižiūrint), tai ne tas pats, ką prižiūrėti savus tėvus. Tai sužinai tik tai patyręs.
Aš nesijaučiu turinti daugiau teisių šnekėti šia tema, jau vien dėl to, kad šiame forume yra ir daugiau moterų, prižiūrinčių ir prižiūrėjusių sunkai sergančius tėvus. Bet kai šnekuosi su kuo nors šia tema, stengiuosi pajusti, kiek tas žmogus pajėgus suvokti. Skirtingi požiūriai dažnai rodo, kad patirtis skirtinga. Aišku, ne visuomet nepatyrusiojo naudai. Bet juk nieko tokio. Svarbu, kad norima suprasti, o nebūtinai paneigti (net ir šiurkčiais būdais) turimą patirtį.
QUOTE(Simense @ 2010 05 06, 09:42)
Bet juk pati ir atsakėte į savo klausima.
Gaila, kad kiekvienas jūsų komentaras lydimas atviros paniekos (formaliai ,,bandomos'' slėpti) pašnekovui. Tokiu atveju tikrai sudėtinga dalintis patirtimi.
Papildyta:
Nors, vertinant jūsų turimą patirtį, jūsų bendravimas šiek tiek šiltesnis negu kitų pašnekovių (kurios neturi patirties). Tai dar sykį rodo, kad sudėtingus dalykus aptarinėti naudingiau su tais, kurie iš tiesų žino, apie ką kalbama.
Gaila, kad kiekvienas jūsų komentaras lydimas atviros paniekos (formaliai ,,bandomos'' slėpti) pašnekovui.
Tokiu atveju tikrai sudėtinga dalintis patirtimi. Papildyta:
Nors, vertinant jūsų turimą patirtį, jūsų bendravimas šiek tiek šiltesnis negu kitų pašnekovių (kurios neturi patirties). Tai dar sykį rodo, kad sudėtingus dalykus aptarinėti naudingiau su tais, kurie iš tiesų žino, apie ką kalbama.
gal visgi galite pasakyti kuo tai skiriasi?
QUOTE(Simense @ 2010 05 06, 08:42)
Nors, vertinant jūsų turimą patirtį, jūsų bendravimas šiek tiek šiltesnis negu kitų pašnekovių (kurios neturi patirties). Tai dar sykį rodo, kad sudėtingus dalykus aptarinėti naudingiau su tais, kurie iš tiesų žino, apie ką kalbama.
Cia apklausa: uz ar pries slaugos namus. Karsinancios savo artimuosius renkasi atitinkamoje temoje, jei uzsimirsote netycia...
O gal jus cia pasijutote indikatorius "gyvenimo patyrimo" bei galite leisti arba neleisti diskutuoti?
