Labas, moterys ir merginos. Užėjo ir man pasisakyt apie šventes, nors nieks už liežuvio netempia. Taip, man irgi per daug blizgučių visur aplinkui, ir eglės per daug pripuoštos ir pyška visur per garsiai viskas, kalėdinės dainos įkyrios groja... Bet jei visai to nebūtų, būtų liūdna. Dabar nors šitaip žmonės pasidžiaugia, o kad nemoka saikingai, tai bent tokia perdėta forma išsireiškia. Aš pati mielai saikingai pasipuoščiau namus kalėdiniu laikotarpiu, bet tingiu ir bijau, kad nemokėsiu. Pirkti kažko labai būtų gaila, o rankdarbiaut nepratus, o dar katinas šlaistosi... Eglutės, kurios man gražios (vazone, sidabrinė, mažytė), baisiai brangios, esam turėję tik per vienas Kalėdas. Tai taip ir tuščia namuose. Prekybos centruose buvau kelissyk gruodžio mėnesį, tai užteko tų garsų ir vaizdų, per daug man to triukšmo, jaučiaus kaip išgąsdintas žvėriukas. Na pas tėvus yra tų neskoningų eglučių, bet per daug nekreipiau dėmesio. Depresikai dažnai pasijunta dar labiau nesuprasti ir vieniši šventiniu laikotarpiu, nes dauguma intravertai ir jiems tas perdėtas bendravimas, triukšmas tik blogina savijautą. Bet kas su saiku, tai kaip tik padeda, nesėdi visą laiką užsidarę ir susisupę į kaldrą, su artimaisiais pabendrauja, aplanko juos. Tokia priverstinė socialinė reabilitacija.
Eis ir praeis tos šventės kaip ir kasmet, va ko labiausiai laukiu tai sniego, šaltuko, tada man taip gražu, nors ir šalta. Bet ir šviesos tuomet daugiau, nuo baltos spalvos ir depresija sergantiems palengvėja.
Eis ir praeis tos šventės kaip ir kasmet, va ko labiausiai laukiu tai sniego, šaltuko, tada man taip gražu, nors ir šalta. Bet ir šviesos tuomet daugiau, nuo baltos spalvos ir depresija sergantiems palengvėja.
Šventės yra tiek, kiek pats jos pasidarai sau. Ir kitiems padarai.
Nežinau ko čia burbu, dėl tų blizgučių. Gal kad jų kasmet vis daugėja. Ar man tik taip atrodo? Ačiūdie nei "namie", nei net darbe tų beskonių beprasmių blizgalų nėr. Retam taip pasiseka, turbūt. Pamenu, seniau, jei kas pasikabina ant durų vainiką būdavo oooo. Dabar kol nulipu žemyn, ooo kiek jų.
Ir šiaip laiptinės apiblizgintos blizgalais. Neina smailo dėt, nes man tai gryna bedvasė komercializacija. Nėr tame nei dūšios, nei krikščionybės, nei pagonybės. Yra tik blizgalai. Pastebėjau, kad pavargstu nuo to metai iš metų.
Neapsisprendžiu dėl naujų metų. Bet, turbūt, žinau ko noriu.
Nežinau ko čia burbu, dėl tų blizgučių. Gal kad jų kasmet vis daugėja. Ar man tik taip atrodo? Ačiūdie nei "namie", nei net darbe tų beskonių beprasmių blizgalų nėr. Retam taip pasiseka, turbūt. Pamenu, seniau, jei kas pasikabina ant durų vainiką būdavo oooo. Dabar kol nulipu žemyn, ooo kiek jų.
Ir šiaip laiptinės apiblizgintos blizgalais. Neina smailo dėt, nes man tai gryna bedvasė komercializacija. Nėr tame nei dūšios, nei krikščionybės, nei pagonybės. Yra tik blizgalai. Pastebėjau, kad pavargstu nuo to metai iš metų. Neapsisprendžiu dėl naujų metų. Bet, turbūt, žinau ko noriu.
QUOTE(Night13 @ 2015 12 24, 00:23)
O tikrovėj vis tiek beveik niekada pirmas įspūdis ir n-tieji vėlesnieji neapgauna. Žmonės empatiški padarai. Ir jeigu nemėgsta, ir jeigu mėgsta, rodo atitinkamus požymius, dėl ko ir padaromos vienokios ar kitokios išvados.
Ir šiaip, kuo labiau esi mėgiamas, tuo daugiau ir šiltesnio dėmesio gauni iš tų, kurie tave mėgsta (nes, greičiausiai, pati "išspinduliuoji" draugiškumą tų pačių žmonių atžvilgiu).
Ir šiaip, kuo labiau esi mėgiamas, tuo daugiau ir šiltesnio dėmesio gauni iš tų, kurie tave mėgsta (nes, greičiausiai, pati "išspinduliuoji" draugiškumą tų pačių žmonių atžvilgiu).
Sutinku, kad egzistuoja ir toks variantas. Kai labai aiškiai ir tradiciškai perduodama empatija arba vengimas, ir visiems viskas aišku, jokių povandeninių srovių. Bet yra ir kitų variantų. Pvz, kai to mėgimo ar nemėgimo išraiškos suvokiamos labai skirtingai, ir jie vieni kitų nesupranta, arba iš viso atvirkščiai supranta. Ne visi juk draugiškumą spinduliuoja vienodai, jis nebūtinai šiltas ir saldus. Arba kai iš vienos pusės išvis nėra jokio santykio, o iš kitos paranoja ir jis kažką vis "mato". Arba tie įspūdžiai kinta laike, nuo pirmojo iki n-tojo. Gal iš pirmo žvilgsnio žmogus visai nepatinka, o po kažkelinto nežinia kodėl o ima patikt. Arba atvirkščiai, žmogus būna artimas, o paskui nekenti, o dėl to buvusio artimumo - dar labiau. Bent jau aš turbūt įvairių variantų esu užčiuopusi gyvenime. Tuo ir įdomu tie santykiai, kad dažnai neaišku ir nenuspėjama.
QUOTE(deraramos @ 2015 12 27, 19:45)
Depresikai dažnai pasijunta dar labiau nesuprasti ir vieniši šventiniu laikotarpiu, nes dauguma intravertai ir jiems tas perdėtas bendravimas, triukšmas tik blogina savijautą. Bet kas su saiku, tai kaip tik padeda, nesėdi visą laiką užsidarę ir susisupę į kaldrą, su artimaisiais pabendrauja, aplanko juos. Tokia priverstinė socialinė reabilitacija.
Aš šiemet nesureikšminau Kalėdų, tai jos ir praėjo paprastai, be didelės tragedijos. Gan abejingai nulydėjau patį faktą, seniau kažkaip jautriau suveikdavo. Man baisiau nauji metai, va jų galėtų nebūt.
O blizgučiai man gražu. Apžiūrėjau eglutes ir papuošimus bent keturių miestų, spoksojau kaip gražiai blizga, uodžiau kaip kvepia vynu kioskai nameliai, o šiandien prisnigo, tai išvis faina. Ir dovanas dovanoju. Visada daug mąstau, vaikštau, išleidžiu pinigų daugiau negu kad išleisčiau kam nors sau. Bet turiu būtinai padovanot kiekvienam tą, ką sugalvoju kad jam tiktų ir patiktų. Mąstydama, perkratau mintyse apie tą žmogų, ką jis mėgsta, ko trūksta, ką apie ką nors yra sakęs. Paskui galvoju, ar mane kas nors taip krato, rinkdamas dovaną. Turbūt kad ne
man patinka blizgučiai, aš šarka 
bet labai išranki. kičiški ne, o su skoniu, labai. anksčiau puošdavau pati graikiškais riešutais, apelsinų skiltelėm, nertais ageliukais, šiaudukais. dabar norisi daugiau blizgučio. ir man iš visų kalėdų labiausiai patinka tas laikas laukimo, planavimo, galvojimo apie kitus, kuo pradžiuginti, ką dovanoti, kaip pasipuošti, rašyti šiemet sveikinimus ar ne, visiems 20 šeimų ar tik artimiausiems. ir visa nepikta kad tik va mėnesį žmnės būna tokie. nes tikrai manau kad daug ko mes nematom. matom išorę - blizgučius. nematom kad gal kažkas parašė laišką, kurio šiaip nerašo, kažkas bepuošdamas eglutę su kiekvienu žaisliuku kažką gal prisiminė, pagalvojo, labai stengiuosi pamatyti, o kas už tų blizgučių.
man nykiausias laikas po švenčių - vakuumas visiškas, tyla, zvimbimas. kažkoks nejaukus, atgrasus, plius prisnigs, pliurza, purvas po naujako man vidinis tuštumas didesnis. lyg nėra ko laukti. viskas nusipuošia, neblizga, užsidaro, sulenda visi į urvus ir skyles 
bet labai išranki. kičiški ne, o su skoniu, labai. anksčiau puošdavau pati graikiškais riešutais, apelsinų skiltelėm, nertais ageliukais, šiaudukais. dabar norisi daugiau blizgučio. ir man iš visų kalėdų labiausiai patinka tas laikas laukimo, planavimo, galvojimo apie kitus, kuo pradžiuginti, ką dovanoti, kaip pasipuošti, rašyti šiemet sveikinimus ar ne, visiems 20 šeimų ar tik artimiausiems. ir visa nepikta kad tik va mėnesį žmnės būna tokie. nes tikrai manau kad daug ko mes nematom. matom išorę - blizgučius. nematom kad gal kažkas parašė laišką, kurio šiaip nerašo, kažkas bepuošdamas eglutę su kiekvienu žaisliuku kažką gal prisiminė, pagalvojo, labai stengiuosi pamatyti, o kas už tų blizgučių. man nykiausias laikas po švenčių - vakuumas visiškas, tyla, zvimbimas. kažkoks nejaukus, atgrasus, plius prisnigs, pliurza, purvas
po naujako man vidinis tuštumas didesnis. lyg nėra ko laukti. viskas nusipuošia, neblizga, užsidaro, sulenda visi į urvus ir skyles
man ima atrodyti, kad turiu bedu su valgymu. istisa diena tarsi pamirstu pavalgyti (o gi tikrai nesu baisia uzimta 25val per para), nebent jau pradeda skaudeti skrandi, ir tai isimetu tik tiek, kad nebegurgtu. dazniausiai koks vaisius ar saldesis - tai kas po ranka ir kam nereikia pastangu. apie kokia mesa, troskinius ir kt normalesnius dalykus net pagalvoti nenotiu, toks jausmas, kad ten milijonas kaloriju, riebu nesveika ir isvis nuo minties pykina. nesportuoju nieko, svoris krenta krenta... nu kaip ir dziaugiaus pradzioj, bet jau pradeda kilt itarimaa del mano santykiu su maistu. o gal tai tik dar viena nemeiles sau ir savidestrukcijos israiska... vakar xanaxa uzgeriau brendziu... pirma karta mane istiko busena, kada as taip blogai jauciausi, kad jau bijojau buti viena... aciu dievui atsirado zmogus, kuris galejo vidury nakties atvaziuot ir pabut...nepasigyriau... israse AD. bet toks jausmas, kad varau visai i dugna...
QUOTE(VėjoVaikas @ 2015 12 28, 17:01)
vakar xanaxa uzgeriau brendziu...
O kam taip darei, specialiai ar nepagalvojai?
QUOTE(VėjoVaikas @ 2015 12 28, 17:01)
AD gerai,net jei nepades tai ir nepakenks.blogai alko ir vaistai,bet ne man tave mokyt...
Koma
VV ateivė, tai nedrįsčiau ir aš komentuot. Kuo toliau, tuo neaiškesnė ji. Žavinga ateivė, bet tikrai jos stadijos, elgesys tokie visai kitokie nei mano. Beje, manau, pakankamai teisingi. Aj, abstrakčiai aš čia, bet bent aš tai supratau, ką turėjau omeny.
Žinot, šiandien ėjau "namo" ir tarp tų visų blizgučių pakeliui UŽPUOLĖ tokia mintis. Net nžn., ar nesu verta būt išvadinta debile, bet neduoda ramybės iki šiol, tai pasisakysiu. Vnž. Vis skelbiuos esanti tikinti. Nu ir tikrai esu. Bet... Jeigu į Kalėdas žiūrėt, kaip į Išganytojo gimtadienio minėjimą, ar tai normalu, kad tai džiugi šventė? Juk gimė kančiai, pažeminimui. Ar dvikojai su manim priešaky verti tokios aukos? Net jei verti, žinant/tikint kas su tuo ŽMOGUM atsitiko, ką išgyveno (o tai lyg ir didele dalim buvo nulemta iš anksto, dar prieš gimstant), ar tai kaip tik tai nepanašiau į kokią tai susikaupimo dieną (nenoriu rašyt gedulo, nes gimus žmogui, gedulas, turbūt, nedera)? Žo, Žmogus pasmerktas dėl likusių, o valio valio valio švenčiamas linksmai jo atsiradimas.
Aš žinau, kad iš šono žiūrint čia gali atrodyt davatkiški kliedesiai. Protu lyg ir suvokiu, kad visuomenė taip manytų. Bet man net nlb gėda. Bandau užsiimt kuo kitu, bet vis tiek baigiu išgręžt smegenis nuo tos minties, kaip čia viskas skauda, o vadinas šventė.
Net neklausiu ar aš debilė... Turbūt, beprasmiška.
Žavinga ateivė, bet tikrai jos stadijos, elgesys tokie visai kitokie nei mano. Beje, manau, pakankamai teisingi. Aj, abstrakčiai aš čia, bet bent aš tai supratau, ką turėjau omeny. Žinot, šiandien ėjau "namo" ir tarp tų visų blizgučių pakeliui UŽPUOLĖ tokia mintis. Net nžn., ar nesu verta būt išvadinta debile, bet neduoda ramybės iki šiol, tai pasisakysiu. Vnž. Vis skelbiuos esanti tikinti. Nu ir tikrai esu. Bet... Jeigu į Kalėdas žiūrėt, kaip į Išganytojo gimtadienio minėjimą, ar tai normalu, kad tai džiugi šventė? Juk gimė kančiai, pažeminimui. Ar dvikojai su manim priešaky verti tokios aukos? Net jei verti, žinant/tikint kas su tuo ŽMOGUM atsitiko, ką išgyveno (o tai lyg ir didele dalim buvo nulemta iš anksto, dar prieš gimstant), ar tai kaip tik tai nepanašiau į kokią tai susikaupimo dieną (nenoriu rašyt gedulo, nes gimus žmogui, gedulas, turbūt, nedera)? Žo, Žmogus pasmerktas dėl likusių, o valio valio valio švenčiamas linksmai jo atsiradimas.
Aš žinau, kad iš šono žiūrint čia gali atrodyt davatkiški kliedesiai. Protu lyg ir suvokiu, kad visuomenė taip manytų. Bet man net nlb gėda. Bandau užsiimt kuo kitu, bet vis tiek baigiu išgręžt smegenis nuo tos minties, kaip čia viskas skauda, o vadinas šventė.
Net neklausiu ar aš debilė... Turbūt, beprasmiška.
Sudrėko akys nuo viso to... Žinau, ką pasakytų psichologė. Bet čia gal tikrai mano savastis. Ty., "neišgydoma"...
Night - labai normalus pasvarstymas. kaip ir kiekvieno žmogaus atveju-džiaugiamės kad atėjo kančių kentėt . bet tada žiūrėk kitaip, kad su Jėzaus atėjimu atėjo išganymas, religijos supratimas, suvokima,s atnešė šviesą ir tikėjimą - tai tas ir švenčiama tikiausiai. ne pat žmogaus gimimo faktas, o kas su tuo gimimu įvyko, nesigilinant į tai, ką dėl to turėjo jis iškentėt. nors taip gilinantis man išvis atrodo kaip galima savo sūnų siųsti kentėti, skaudėti, blogai jaustis - kokia čia tėviška meilė. tai tos mintys baisesnės nei tąvosios.
todėl man logiškiau švęsti tiesiog tamsiausios paros atsitraukimą ir šviesos grįžimą, derliaus šventes, padėką už jį, trumpiausią naktį, pavasario sugrįžimą ir pan.
. bet tada žiūrėk kitaip, kad su Jėzaus atėjimu atėjo išganymas, religijos supratimas, suvokima,s atnešė šviesą ir tikėjimą - tai tas ir švenčiama tikiausiai. ne pat žmogaus gimimo faktas, o kas su tuo gimimu įvyko, nesigilinant į tai, ką dėl to turėjo jis iškentėt. nors taip gilinantis man išvis atrodo kaip galima savo sūnų siųsti kentėti, skaudėti, blogai jaustis - kokia čia tėviška meilė. tai tos mintys baisesnės nei tąvosios. todėl man logiškiau švęsti tiesiog tamsiausios paros atsitraukimą ir šviesos grįžimą, derliaus šventes, padėką už jį, trumpiausią naktį, pavasario sugrįžimą ir pan.
