Meksika, Gvatemala ir Kuba. 2015-ųjų lapkritis.

Vėl sėdam į tuk tuką. Vairuotojas sustoja ant skardžio, kad galėčiau nuostabų saulėlydį nufotografuot.



Paskutinis žvilgsnis į Atitlan




Parvažiavus sužinau, kad į ugnikalnį kopsiu. Tačiau gidas vos ne žemę apverst turėjo, kad tai įvyktų. Ačiū jam.
Pirmiausia - dabar ne kopimo sezonas, todėl teko perskambint daugybę agentūrų, kol rado tą, kuri veiklą vykdo ir dabar. Ok, susitarė, kad mane paims iš viešbučio, ir kad aš tada susimokėsiu. Užsakė viešbutį. Sutikrino transportą - pasirodo, kad vos prieš tris mėnesius kas valandą iki vidurnakčio važiavęs autobusas dabar važinėja tik iki 18 h vakaro. O aš iš parko tik 19:30 parsiradau. Surado man mašiną. (Važiuoti tai reikia į Antigvą, kuri yra už 50km). Po vakarienės, 23h mane vairuotojas paims tiesiai iš vakarienės vietos ir nugabens į viešbutį. Po kiek laiko, 19h skambutis iš agentūros. Tam, kad kopčiau rytoj ryte, susimokėti reikia šiandien iki darbo pabaigos. T.y. per 30 minučių. Antigvoj. O gidas Panajachel, už 50km. Toks dalykas, kaip apmokėjimas internetu ten praktiškai neegzistuoja. Susiskambino su draugu, gyvenančiu Antigvoj. Tas nulėkė už mane sumokėt. (Paskui išsiaiškinau, kad tas draugas - vienas iš kelionių agentūros, organizavusios visą šitą mano kelionę, savininkų.).
Tai reiškia, kad turiu valandą išsimaudymui ir susipakavimui, nes po to važiuojam vakarieniaut - etnokultūrinis vakaras. Spėju. Vakarieniaut keliauju su visu lagaminu

Vakarieniauti einam į tradicinį vietinį restoraną. Savininko dukros groja marimba. Savininkas pasakoja šalies istoriją nuo mitų iki šiandieninės kultūros ypatumų.



Lipdom tortilijas





Rinakausi mėsišką patiekalą - gavau vištienos krūtinėlę kažkokiam įdomiam padaže.



Užkandžiui buvo nepaprastai skani guakamolė, dar kažkas, jau nebeatsimenu. Deserto nesulaukiau - atvažiavo mano mašiniukas. Atsisveikinu su visais iki ryt (jie nakvos Panajachel ir į Antigvą atvažiuos ryt apie pietus) ir išlekiu. Važiuojam ilgai - keliai labai vingiuoti, vietomis neasfaltuoti. Atvažiavęs į Antigvą vairuotojas dar pasiklysta, gerą pusvalandį suka ratus, kol pagaliau pristato mane į viešbutį.
Man buvo prisakyta nusipirkt ką nors pasiimt su savim valgyt, bet visos parduotuvės jau uždarytos. Prisimenu, kad turiu dar juodojo šokolado plytą. Užteks. Ir nešt sunkiai nereikės.
Rangausi į lovą miegot. Dar spėju pamatyt, kad viešbučio kambarys nepaprastai gražus. Sodriai mėlynos sienos, kalvio darbo staliukai, veidrodžių ir lovų rėmai.
Dabar 00:40. Žadintuvą nustatau 3:20.
Labanakt.

XI-oji diena. Antigva.

Suskamba žadintuvas. Toks jausmas, kad net nemiegojau. Nusiprausiu, atneša man iš vakaro užsakytą kavą. Siurbčioju pamažu ir rengiuosi. Hiking'o batų neturėjau pasiėmus, nusipirkti nebuvo kur, tai šoksiu į trasą apsiavus paprasčiausiais sportbačiais. Sako, kad viršuj labai šalta, tai ant marškinėlių velkuosi striukę ir dar pasiimu megztinį.
3:45 beldimas į duris. Atvažiavo manęs į kalnus išvežt . Griebiu buteliuką iced tea ir lekiu pro duris. Vairuotojas vos kalba angliškai. Bet ir nereikia. Apsimiegojus nemėgstu kalbėt.
Veža mane toli. Kažkur pakrūmėm, laukais, paskui miškais, vėl laukais. Nei namų aplinkui, nei šviesų kokių nors. Anei garsų. Galiausiai sustoja prie kažkokios lūšnos. Ten ant kelio laukia du vyriškiai. Abu su prožektoriais, vienas su mačete. Tas, su mačete, bus mano vedlys. Jis angliškai nė bum bum. Aš nė bum bum ispaniškai. Smagumėlis

Aplink tamsu, nors į akį durk. Matau tiek, kiek prožektorius apšviečia. Pamoja man, kad sekčiau įkandin. Dar girdžiu, kaip mane atvežusi mašina nuvažiuoja.

Einu kažkokiu rupiu drėgnu smėliu. Siauru taku tarsi tunelyje. Iš šonų aukštos sienos. Takas kyla aukštyn. Kojos klimpsta smėlyje. Kur pasitaiko kokia duobė, vedlys sustoja, pašviečia man, kad matyčiau kur einu.

Užkaistu per kelias minutes. Gerai, kad megztinį užsirišau ant liemens, o ne apsirengiau. Kvėpuoju jau per burną. Ir blauzdų raumenys jau dega. Dėkoju dievams už sunkias treniruotes sporto salėj - jos man čia labai padeda.

Galvoj tik viena mintis - "ir visos 5h bus tokios????

Po gero pusvalandžio kažkaip išspaudžiu va tokią nuotrauką, kurioje praktiškai nieko nesimato. Tiksliau pasakius, matosi tik tiek, kad mes jau pakilę gerokai:



Kas keliolika minučių sustoju atsikvėpt. Nors ir stoviniuot kažkaip nefaina. Kaip gi čia nuo pat pradžių silpna pasirodysiu

Dar 20 minučių praėjo:



Žiburiukai jau visai žemai. Ir dangus rausvėja.



Beveik valanda kopimo, ir čia vis dar dirbami laukai.

Nerealu

Akatenangas (isp. Acatenango) – ugnikalnis vakarinėje Gvatemaloje, Sakatepekeso ir Čimaltenango departamentuose, į pietvakarius nuo Antigvos. Tuoj į pietus nuo jo stūkso Fuegas (drauge šių ugnikalnių kompleksas vadinamas La Horketa), kiek toliau į rytus – Agva. Akatenangas turi dvi viršūnes – Piko Major'ą (3976 m) ir Jepokap'ą (3880 m).

Ugnikalnis iškilęs Centrinės Amerikos vulkaninėje ašyje. Senasis Akatenango kūgis susmego maždaug prieš 43 tūkst. metų. Jepokap'os viršūnė susidarė prieš 20 tūkst. metų, po jos ėmė formuotis Piko Major.

Kopiu į Piko Major.

Prašvinta galutinai. Keistoka čia matyti kalijas. Ir dar aiškiai žmogaus pasodintas.





Pats tikriausias atogrąžų miškas. Drėgna.





Jau nebeklausinėju savęs, ar visą laiką bus taip sunku. Susitaikiau. Dabar mane kankina kitas klausimas - kam aš tai darau?

Tolumos tolumos, platumos platumos....

Daugybė va tokių nudžiūvusių, skylėtų medžių. Kažkokie parazitai juos užpuola ir per gerus tris mėnesius medis žūva. Vienintelis būdas tuos parazitus išnaikinti - iškirsti užkrėstus medžius. O tam nėra nei lėšų, nei priėjimo....



Neregėto dydžio usnys - aukštesnės už mane



Fotografuoju viską aplink. Gi reikia vis ištaikyt akimirką atsikvėpt



Kopti sunku ir dėl vis retėjančio oro, ir dėl slystančių batų, ir dėl vargstančių raumenų. Mano vedlys išsitraukia mačetę, nukerta medžio šaką, aplygina nugenėdamas šakeles ir įteikia man. Dabar galėsiu eiti pasiremdama

Na bet vertas toks grožis pastangų, tikrai vertas

Va, kaip aš jau aukštai . Nuo kopimo pradžios praėjo 2h.







Ech, niekaip aš jo nepasiveju, kad ir kaip stengiuosi

Prasideda pats gražiausias, bet tuo pačiu ir pats sunkiausias etapas. Vaizdai nuostabūs, nerealūs, nepakartojami. Pakylam jau virš atogrąžų miško. Ten dar šiokie tolie takeliai buvo, o dabar vien tik vulkaniniai akmenukai. Aštrūs, lengvi ir nedideli, todėl klojos ypatingai lengvai klimpsta. Trys žingsniai aukštyn, tada du nuslystu žemyn, o tada vėl lipu iš naujo.
Pavėsio neliko jokio, saulė plieskia net ne į galvą, bet tiesiai į smegenis. Plius dar retesnis oras. Ir, žinoma, neįsivaizduojamas nuovargis. Kvėpuot sunku, kojų raumenys tiek nuvargę, kad aš jų jau praktiškai nejaučiu. Jei anksčiau klausinėjau savęs, kam ar už ką aš tai darau, tai dabar tas klausimas seniai pamirštas. Atsakymo į jį taip ir neradau. Užtat prisiminiau daug keiksmažodžių. Kartoju juos kaip mantrą. Nenutrūkstamai. Visom kalbom, kokias tik moku. Neįtikėtina, bet tai padeda man stumtis pirmyn.









Kas kartą atrodo, kad iki viršaus jau visai visai netoli. O užkopiu kiek daugiau, ir pasimato dar aukštesnė kalva. Užkopiu į tą - pasirodo dar viena. Pasaka (kopimas) be galo



Statumas čia koks?

O SIAU BE!!!

kiek reikėjo sportuot, kad TIEK užkopt, ir įtariu, dar bus užkopta!
Šaunuolė!

Made my day

Ačiū!

Sportuota buvo nemažai, bet niekada nesiruošiau kopimui. Čia jau būtų reikėję visai kitokio pobūdžio treniruočių, nei kad mano mylimas štangų tąsymas. Tačiau manau, kad svarbiausia yra ištreniruotas suvokimas, jog "aš galiu". Raumenys pasiduoda tik po to, kai pasiduoda valia.

Pažiūriu atgal ir vis pagalvoju, kad žemyn tai ridensiuosi . Bus greičiau.



O tuo tarpu mano grupė autobusu važiavo iš Panajachel į Antigvą. Kambariokė pasakojo, kad gidas visą rytą nenutilo - pažiūrėkit, kaip Terezzai pasisekė, dangus giedras (Nes yra taip, kad iš vakaro sumoki už kopimą, bet jei ryte lyja, kopimas nevyksta. Ir pinigai negrąžinami.). Pažiūrėkit, ji turėtų dabar būti maždaug tokiam aukšty . O dabar va ji greičiausiai eina tuo šlaitu . Ir t.t. Jis pats Acatenango yra įveikęs tris kartus.

Va, mane vejasi pora iš Kanados. Poilsio aikštelėse vis susitikdavom. Jie tik ateina, o aš jau pailsėjus išeinu tolyn. Kol ėjom mišku, tol vieni kitų nematėm. O va išėjus į finišo tiesiąją labai aiškiai matau konkrentus .



Vaidzai . Tiesiog kvapą gniaužia.



Gal jau pabaiga?

Ne, dar ne pabaiga. Nė velnio ne pabaiga. O oro trūksta. O kojos nebelaiko. O prakaitas žliaugia. Ir savo šokoladą pasiimti pamiršau. Teturėjau pusės litro Iced Tea buteliuką. Gurkšnoju jį labai pamažu, nes į krūmus lakstyt nesinori. O čia, viršuj, ir tų krūmų nelabai yra
Nelieka nieko kito, tik eiti į priekį. O nesieina. Tai sakau sau: "Tu, tingi karve, pabaik, ką pradėjai. JUDINKIS.". Pakartoju tai kelis kartus, ir einu. Ir dar žiūriu, kad manęs anie neaplenktų.









Vietom vos ne keturiom reikia kabarotis, taip smingu į tuos nelaimingus akmenukus



Nuotraukos niekaip neperteikia to gylio, koks yra iš tikro.