Meksika, Gvatemala ir Kuba. 2015-ųjų lapkritis.

Grįžtam kitu taku, nei kad atėjom.





Visas didžiulis plotas mirusių medžių. Du dalykus man priminė. Multiką iš vaikystės "kaip asiliukas laimės ieškojo", tuos žodžius "kur stuobriai, tikri siaubūnai, kur visai kelių nebūna, laimę tik tenai surasit, galite keliauti drąsiai". Ir mano mylimiausią S.Dali paveikslą "Gulbės, atsispindinčios dramblių pavidalu":

Nusileidžiam dar žemiau. Vaikštom debesyse.





Drėgna ir ypatingai slidu. Apturėjau kelis slalomo epizodus. Laime, nukentėjo tik delnai.

Sutinkam grupę kopiančią viršun. Su palapinėm. Jie nakvos ant ugnikalnio. Žiūriu aš į juos - jau sukaitusius, suprakaitavusius - ir galvoju "jūs net neįsivaizduojat, kas jūsų laukia"

O čia jau tas takas, kuriuo ėjau ryte aklinoj tamsoj, apgraibom:





Čia dar kartą pavažiuoju ant delnų. Skauda.



Viskas. Nusileidau. Jaučiuosi nusipelnius tekilos

Už to namuko jau plentas, ant kurio turi manęs laukti mašina, parvešsianti į viešbutį:



Išeinam ant plento, o mašinos nėra. Vedlys rodo į laikrodį - 16 h turėtų atvažiuoti manęs paimt. O dabar vos tik antra
Telefono jis neturi. Stabdo pro šali važiuojančias mašinas. Susutojusios vairuotojo prašo paskambinti. Praneša vairuotojui, kad mes jau čia. Už pusvalandžuo privažiuoja autobusiukas su trim dideliais dėdėm. Nė vienas nekalba angliškai. Bet visi rodo į laikrodžius, tada į mane ir kelia nykščius į viršų. Suprask, puikus laikas

Veža mane atgal. Apie nieką kita nesvajoju, tik apie dušą ir lovą. Miegojau šiąnakt gi vos 3h, ir dar tokį žygį atlikau.

Tiesa, tada, ne tik kopdama aukštyn, bet ir besileisdama žemyn kartojau sau - daugiau tai jau niekada. O va dabar lyg žiūrinėjuosi kelionę šiems metams ir užmačius 12-os h kopimą į ugnikalnį Kosta Rikoj pagalvojau, kad reikia nusipirkti gerus haikingo batus
Tiesa, Acatenango kopimas yra pažymėtas kaip vienas pačių sunkiausių Centrinėj Amerikoj.

Vis dar XI-oji diena. Antigva.

Pargrįžtu į viešbutį apie 15:30. Iš darbuotojų pasiimu kambario raktą, o kartu gaunu ilgą, ranka rašytą laišką . Gidas gi visą romaną surašęs. Ir kaip man pasisekė, ir kaip už mane džiaugiasi, ir kaip dangų visą dieną stebėjo. Kaip miela
Pabaigoj primena, kad 8-ą vakaro renkamės vestibiulyje ir einam paskutinį kartą visi kartu vakarieniauti. (Jau šiąnakt kelios merginos išskris, mano pačios skrydis į Mechiką ryt 12h, mano kambariokė pasiliks porai dienų čia, o likusi grupės dalis po dienos išjudės į Belizą).
Kartu pridėtas ir Antigvos žemėlapis, kuriame papildomai ranka sužymėti man įdomūs lankytini objektai (netyčia paėmus kambariokės žemėlapį pamačiau, kad ranka ženklai buvo sudėti tik man ).

Įžengus į kambarį pirmiausia einu plauti sportbačių. Iš baltų jie tapę juodais, ir padidėję dvigubai

Dušas. Mmmmm, kaip gera....

Išėjus iš dušo į lovos pusę net nepažiūriu . Persirengiu, griebiu fotoaparatą (sunkenybę savo) ir keliauju apžiūrėti Antigvos.
Užbėgdama įvykiams už akių pasakysiu, kad tai yra gražiausias mano kada nors matytas miestas. Tiesiog kažkas nežemiško. Suprantu, kad kažkam gali atrodyti kitaip, bet mane ypatingai žavi griuvėsiai ir bažnyčios. O bažnyčių griuvėsiai tai iš viso kažkas tokio....

Vėl, kaip ir visos kelionės metu gyvenam pačiam senamiesty, tai iki visų grožybių tiesiog ranka paduot. Ir eilinį kartą pagirsiu Tripomatic - niekada niekur nepasiklydau su jų off line žemėlapiais.

Pirmoji mano prieita grožybė - Iglesia y convento de Nuestra Señora de Las Mercedes (kas tie mercedes - užmuškit, bet nežinau. Kažkokia katalikų vienuolių atmaina, bet kaip išversti net visagalis googlas nežino).

Kryžius ir akmuo atriume bei patalpos, esančios už pagrindinio altoriaus yra seniausi La Merced struktūros elementai menantys 17-ą amžių. 1749-aisiais Juan de Dios Estrada'i buvo patikėta prabangios šventyklos ir vienuolyno statyba. Jis suprojektavo
neaukštą pastatą, galintį atlaikyti čia labai dažnus žemės drebėjimus. Arkos ir kolonos dar išplatina statinį, tuo pačiu suteikdamos stabilumo požeminių smūgių metu. Statybos darbai buvo baigti 1767-aisiais.

Jėzaus Kristaus atvaizdą 1650-aisiais išraižė Alonzo de la Paz y Toledo.

Grožis ir didybė tiesiog pribloškia. O audros debesų fonas vaizdą padaro iš viso nerealų:

Kiek pastebėjau, šiuose kraštuose bažnyčių interjero puošyba gana kukli, lakoniška, visiška priešingybė Europoje vyraujančiai prabangiai puošybai.









Vos išėjus iš bažnyčios sutinku savo kambariokę. Į klausimą "na, kaip?" atsakau - "daugiau niekada" . Tarp kitko, po šito kopimo džinsus apsimoviau neatsegus užtrauktuko

Antigua Guatemala (dažniausiai minima kaip Antigua arba la Antigua) - miestas pietų Gvatemalos aukštikalnėse, Sakatepekeso departamente. 34,7 tūkst. gyventojų (2002 m.), visam pasauly žinomas dėl savo puikiai išsilaikiusios ispaniškosios-barokinės architektūros ir kolonijinių bažnyčių griuvėsių. Savo laiku Antigva buvo Gvatemalos karalystės sostinė. Miestas įtrauktas į UNESCO Pasaulio Paveldo Sąrašą.

Antigua Guatemala reiškia "Senovės Gvatemala".

Regioną nuolat krėtė žemės drebėjimai, todėl 1773-aisiais sostinė buvo iškelta į seismiškai ramesnę vietą, o Antigvoj gyvenimas praktiškai sustojo. Būtent dėl to dabar, po kelių šimtmečių galima pamatyti miestą tokį, koks jis buvo 18-am amžiuj. Tiesiog muziejus po atviru dangum.

Garsioji Santa Katalina arka (The Santa Catalina Arch). Pastatyta 17-am šimtmety. Jungė vienuolyną ir mokyklą ir sudarė sąlygas vienuolėms pereiti į kitą gatvės pusę neišeinant į viešumą. Laikrodis bokšto viršuje pritaisytas 1830-aisiais, Centrinės Amerikos Federacijos gyvavimo metais.

Šiuo metu ten įsikūręs paštas.

Santa Katalina arka, nors techniškai priklauso Gvatemalos vyriausybei, yra valdoma Santos šeimos. Ši šeima taip pat turi juvelyrinių dirbinių parduotuvę pavadinimu Reino del Jade ir viešbutį Hotel El Convento.

Mirusiųjų dienos atgarsiai:)

Bažnyčia ir vienuolynas Santa Teresa, stipriai nukentėjo 1773m žemės drebėjimo metu, tačiau neprarado savo žavesio:







Už nedidelį mokestį galima pasivaikščioti viduj.

Ačiū dar kartą. Palaima akims.

Kvailas klausimas-kodėl visur langai grotuoti ?