Bučki, baisu.

Jei vis dar didžiausia bėda yra darbas, nu ryžkis gi nuteikinėt save, kad jį reikia keist.

Iškart nieko čia nebus, žinau, nu bet bent paplanuotum kad.
Sorry, jei ne į temą, tikiu, kad ir taip nuo minčių apie tai baigi galvą nusilaužt. Žinai gi, tas noras lengvai išspręst kitų problemas...
Aš vakar daviau kraujo (nu, tipo, nors kokia nauda iš manęs, nors man paskui pasistojo klausimas, ar tikrai ten jau tokia nauda, kai dėl tų kraujų žmonės savaitgalį turi dirbt). Tai šiandien daug miegojau ir sapnavau košmarus. Vis dėlto, bažnyčia man atgaiva.
Ir, žinot, nebuvau mačius tų garsiųjų sakurų iš arti. Vakar, galvoju, nueisiu pažiūrėt, kas ten per stebuklas. Jei ką, tai čia buvo bandymas pamatyt/patirt kažką gero, nes psichologė vis sako, kad toks jausmas, kad už kažką save labai baudžiu ir neleidžiu malonumų. Kadangi kala tai į galvą, o jėgos turėjau, nuėjau stačia galva į tą numanomą malonumą. Tiesa, paeit reikėjo nedaug žingsnių, bet gi ne visad ir tuos nueinu malonumo vardan. Žinokit, nemoku papasakot, kaip kvailai pasijutau. Jausmas, kad lyg ir žinau, kad čia gražu, bet to nejaučiu. Aišku, gal taip dar nuteikė ir tai, kad man labai kvaila pasirodė masė žmonių su išmaniaisiais ir kita fotografuojančia technika. Ir jie tai darė dirbtinai atsistodami fotografuotis su tais medžiais. Kone prie kiekvieno medžio tas piaras. Negaliu sakyt, kad tie žmonės man trukdė. Veikiau gal aš jiems trukdžiau - papildomas dvikojis toj alėjoj visai nebuvo būtinas.
Ir šiaip. Lyg ir gražus visas tas žydintis miestas. Lyg ir pastebiu tai, ir žinau. Bet kodėl aš nejaučiu...