QUOTE(PRANAITE @ 2016 07 07, 12:04)
Kaip jaučiate, ar kai visuomeniniame transporte yra laisvų vietų žmonės sėda prie jūsų ar kitų?
Man atrodo, kad jie renkasi vietas ne šalia manęs. Matyt turiu kažką atstumiančio.
Džiaukis tik neprisigalvojus.

Man būna atvirkščiai, jei kas prisėda, atrodo, hrrrr, nu kodėl prie manęęęęęs. Tas toks nusivylimas labai trumpalaikis, žinoma.
Gali būt tiesiog atsitiktinumas, čia kaip vieniems labiau sekas, kitiems mažiau. Turėjau pažįstamą, kuris, kai stovėdavo parduotuvėj eilėj prie kasos, amžinai baigdavos čekių popierius.

Kaip koks prakeikimas.
Kadais klausiau tokią kaip psichologinę paskaitą, kad mūsų kraštuose žmonės, jei yra laisvų sėdynių, sėdas į laisvą, ne tą, kur jau kažkas užsėdęs pusę. Kituose kraštuose (čia tie, kurie mums gan egzotiški, berods, arabai, kai kurie azijiečiai). Tai čia nulemta kultūriškai.
Pas mus, ko gero, įtakoje ir "jaunystės kultas".
Tik neprisitaikyk sau, - pati sėdu kur atrodo patraukliau, jei yra pasirinkimo (tai, turbūt, normalu visiems). Lytis įtakos neturi, kaip tik nesėsčiau prie kokio besimuistančio keleivio, garsiai kalbančio telefonu ir pan. Savisauga liepia vengt sėstis šalia bendros grupės draugų - bernų, ypač, jei anie leidžia garsesnius garsus. Senas, ligotas žmogus irgi, reik pripažint, mažiau patrauklus šalia sėdėt. Man regis nei į vieną šitų grupių nepatenki.

Kad esi kažkokia labai netvarkinga, tai irgi netikiu.
Lankiau dienos stacionarą su tokiu jaunu bernu vienu metu, kuriam irgi tai atrodė problema, kad šalia jo nesisėda žmonės. Iš pažiūros, tai tikrai jis normalus.

Ne koks mekekenas, gal nesimpatiškais akiniais, bet ir tikrai ne koks baisuoklis, toks tikrai neatkreipiantis dėmesio į save išoriškai.
Marginu paklodes SM, kad nereikėtų tvarkytis.
Papildyta:
QUOTE(meja82meja @ 2016 07 09, 10:34)
Man nesvarbu salia katinas kitas ar suo,juk kambariai tai atskiri butu.
Man svarbu, nes katinui šuns kvapas nepatiks. Galimai, ir šuniui katino.
Be to, šuo bute betn man per daug triukšminga.
Esu gyvenus, kai atsikrausčiau į Vilnių su sesėm, kurios laikė šuniuką. Tada kato neturėjau. Nesakau, kad kėlė didelį diskomfortą, bet kartais erzindavo. Šiaip anas mane mėgdavo, aš irgi paskui visai pamėgau. Man patinka šunys, bet ne tiek, kad norėčiau su jais gyvent.
To urvo pliusas, kad į darbą tereikėjo per gatvę pereit.
Man, tiesą sakant, išvis šuo bute išvis nelabai dera (ne ta prasme, kad būtinai turi miegot kažkur lauke, bet erdvės prasme).
Papildyta:
Turiu minty, kad gyvenom ne vienam kambary, žinoma, bet viename bute.