Depresija

Sveikos merginos,

kas yra Dikulis? Iveskite i Google "Valentinas Dikulis" ir Vikipedijoje rasite visa istorija apie ji ir jo fantastiska isgijima.
As itikejau i jo metoda ir pats sau ji taikiau. Man tai nebuvo sunku daryti, kadangi iki stuburo luzio labai aktyviai sportavau, bei turejau specialiu ziniu, patirties apie nugaros treniravima.
As suprantu - yra labai sunku save priversti, nuolatos lankyti vienokias ar kitokias treniruotes, taciau reikia suprasti, kad tai vienas is puikiu profilaktikos priemoniu pries depresija, pries saves susinaikinima.

Dar kaip patarimas - as pvz., neturiu TV, todel neturiu nei galimybes, nei noro semti i save ziniasklaidos tiekiama purva.
Facebooke priimu tik pozityve info, kitka - blokuoju.
Beveik kiekviena diena einu i gamta, prie ezeriuko, klausausi gamtos garsu, maudausi, vaikstau basas po akmenukais dengtais keliukais. Padai, po to tiesiog dega, taciau po to miegu kaip kudikis .

Mokausi save myleti, saugoti nuo negatyvu, atsiriboti nuo ju ir zinokit, kad tai labai padeda, atsiranda laabai vezantis jausmas.

Aišku, ateis. Tikriausiai.
"Paprastu", turiu omeny, Lietuvos paštu, nesvarbu, ar pirmenybiniu, ar registruotu, ar ne. Gal per mažai naudojuos paštu, bet toks jausmas, kad greiti jie niekada nebūna.


Kassavaitinė draugė vis sako, kad nemoku išreikšt pykčio (čia apie gyvą bendravimą), kuris yra 1 iš 5 primityvių emocijų, kurias turi visi homo sapiens. Tai yra, nereiškia, kad niekada nepykstu, bet slopinu tą savo pykt, o anas gi niekur nepasideda, tik kaupiasi ir prasimuša agresija, nukreipta į save. Pvz., užknisa darbe, bet gi netvosiu tam užknistuvui plaktuku per makaulę, ir nebaubsiu, nes būsiu greit nusodinta. Be to man tai atrodo labai kvaila. Todėl tvardausi ir man tai atrodo normalu.
Užrekomendavo knygą ta tema su patarimais ką tokiu atveju daryt. Seniai nemėgstu tų visokių psichologinių, bet reiktų padaryt "namų darbą".
Gal dar kam aktualu bus: knyga

paskolinsi? as irgi ne visada moku reiksti pykti tam tikru zmoniu atzvilgiu

ir as nemoku..su artimiausiai moku. bet darbe nuleidziu viska o po to viena sau siuntu. labai negerai pacios sveikatai. bet pykti, konfliktuoti,gincytis nemoku. tai vestu i susipykima. o tai man atrodo blogiau nei vienai uzsidarius pasiusti. o butu gerai visada issiaiskinti is kart ir neuzsiimti pykcio kaupimu

o as kaip tik per daug pykstu ant visu.. reikia nereikia, - labai isiskaudinu greitai ir ta labai parodau... negerai istikro

Paskolinsiu, tik dar pati neįsigijau. Paskaitinėjau ištraukas, jau matau, kad man bus kančia skaityt tokią literatūrą. Nors, kad į naudą, tikiu.
Iš esmės man tik dėl darbo ir reik.

o as jau biski aosiraminau del darbo. nors tam tikros frazes dar privercia vartyt akis is nepasitenkinimo, didesnis bendravimas darbo klausimais isejo i nauda.

Mano darbe tas užknistuvas beveik niekam nepaveikus. Vakar ryte auklėjo savo mamą. Moteriai nuotaika susikniso visai dienai. Aišku, aš šoke būčiau slankiojus n dienų. Ir viskas ten dėl visiško nieko.
Despotu vadint būtų per skambus perdėtas žodis. Bet su juo dažnai man komunikuot nesveikai sunku... O komunikuot darbo klausimais tenka daug. Jei sėdėsiu tame darbe, nieko gero ten nebus...

Jau ir nuo savininko gavau pastabą, kad lėtai dirbu. Dar niekada man nėra išreiškęs TOKIO nepasitenkinimo. Tiesiog tas lėtumas tapo per akivaizdus, kai vis slankioju apakus nuo šoko dėl užknistuvo.

Letai dirbi nes tas uzknistuvas per daznai tave pertraukineja. Taip sefui ir pasakyk.

Žmonės (t.y., jo tėvai, o, ypač tėvas) nesupranta, kaip galima vaikščiot apakus nuo šoko ne 1 dieną dėl tokių dalykų. Jie apsisuka, ir vėl viskas gerai.
Nedepresuotiems žmonėms tai tiesiog nesuvokiama ir nepaaiškinama, štai kame esmė. Jis net nekreipia dėmesio į tokius nusiskundimus, nes neatrodo "kažkas tokio".

Žodžiu, man liūdna dėl to.
Fsio. Prisižadu forume, kad užsirašysiu pas gyd. dėl nuovargio. Vakar anksti užmigau, berods, pabudau gal po 10 ryto, bet netempiau nei poros val., kai vėl nulūžau. Pabudau 15, verčiau save keltis, šiaip būčiau dar miegojus.

Man taip buvo, kai buvo labai blogai žiemą, pavasarį: baisus nerimas, PA kasdien, ligų baimė, depresija. Matyt, taip išvargino, kad po trijų mėn aš kojom vos paėjau. Bijodavau kur eiti, žiauriai pavargdavau jau po poros valandų, vos kojas vilkdavau, sukildavo nerimas nuo visko. Negalėdavau bendraut, nes ilgiau pakalbėjus nerimas užeidavo stiprus, imdavo skaudėt galvą ir t.t. Kai pasiprašiau paroxetino ir po 1.5 men man pradejo gerėt, organizmas atsigavo nuo nerimo, pradėjau pakelti gyvenimą, galiu visą dieną buti mieste, bendrauti ilgai.O tada jau kapai buvo.bijojau visko, saves, nes buvau kaip kudikis.

Manau, kad, Night, tavo organizmas taip ginasi nuo itampos darbe. Spresk problema, kol nenualino tavo psichikos. Tokioms jautruolems kaip mes ilgai buti nerima keliancioj atmosferoj nieko gero. Beda, kad as visad pasprunku is minu lauko per velai sveikatos saskaita.

Man makaule sopa jau gal 5 dienos.

Ir vel gastritas. Prisipirkau vaistu. Geriau. Bet ar iseitis pusmeciais gerti juos.

Isimkit nervu sistema-dings ligos visos.

Ponas plačia nugara praleido mintį, kad aš ir pati sportavau gan intensyviai ir netrumpai.. Man skausmai užeidavo net treniruotės metu, net kai lankiau spec. nugaros mankštas poliklinikoje..

Man nugarą ir visas kitas vietas (galvą, pilvą) skauda grynai nuo nervų. Pas kokius gydytojus beeičiau, kokius tyrimus man bedarytų, ilgainiui paaiškėja, kad visi skausmai yra nervinio pobūdžio ir aš jau ir pati tą suprantu ir nebesigilinu.

Viena vertus gerai, kad fiziškai esu sveika, kita vertus - šikna, nes pasigydyti neįmanoma ir jokie vaistai, slopinantys simptomus, nepadės. Tik psichotropiniai, deja.

Paskutiniu metu esu žiauriai suirzusi, pykstu ant nežinia ko ir ant visų. Psichologė ne kartą sakė grįžti prie šaknų, prie tėvo, atleisti jam, bet aš to nesugebu. Tada gavau lengvesnę užduotį - mylėti ir vertinti savo vyrą, bet net ir to nedarau. Išsilieju ant jo, visaip piktai šneku ir kabinėjuos.. Mat darbinėj aplinkoj ar su kokia drauge dar tvardausi vardan viešo gražesnio įvaizdžio, o jau namie, su pačiu svarbiausiu ir artimiausiu žmogum tai juk viskas galima..

Ir kartais tokia meilė ir gailestis visiems aplinkui užpuola, mamai, kuriai per retai skambinu, vyrui, kuriam net valgyt nesugebu paruošt, kolegoms, kurie man dažnai tik gero nori, o aš būnu nemaloni ir nedėkinga..

Bet kita vertus - išmokau labai pajausti kitą žmogų, atrodo visiškai suprantu kodėl jis toks ir kodėl taip elgiasi, reaguoja į ką nors.. Nesvarbu, kad padėti ar pakeisti negaliu, bet tas supratimas yra labai stiprus. Nors gal tik fantazuoju.

Ir TAIP - sportas, fizinė veikla, tvarkymasis, maisto gaminimas, buvimas gamtoje, bendravimas - PADEDA. Tik padėti sau yra kartais labai labai sunku, kartais atrodo, kad net neįmanoma. Net jei ir žinai, kad to nedarydamas tik bloginsi savo padėtį ir fiziškai realiai tikrai pajėgtum prisiversti ir net ir tas būtų geriau nei nieko. Bet tai vis vien kartais yra per daug sunku ir nieko negali padaryti.