QUOTE(bučkis @ 2016 08 28, 22:27)
o darbe tenka daug vazineti?
Niekas man neduoda po ano stulpo pabučiavimo. Su vadovu šnektelėjau (aišku, nuskaičiavo frančizę), sako, kai nusiraminsi, bandysim vėl. Bet nebesiūlo, o aš ir bijočiau siūlytis. Be to, įsidarbino trečias šeimos narys, kuris su ta auto daugiausia ir važinėja, tai, pvz., namo važiuot jau šiaip ar taip nebegaučiau, nebent retkarčiais. Be to ten mato maršrutus kur važinėji ir brangu, jei savo reikmėm, ne darbinėm noriėčiau.
Jau praėjo beveik 3mėn. nuo to įvykio.
Darbe kol kas nesakysiu, kad turiu savą, ir, jei jau važiuosiu į darbą su sava (norėsiu važiuosiu, norėsiu nevažiuosiu, ta mintis mane ramina), statysiuos kiek tolėliau. Jei dar viena nesėkmė (neduokdie), bent mažiau gėdos patirsiu, kai mažiau žmonių žinos.
Man ne 1 žmogus sakė džiaukis, kaip gerai, nereikės savos drožt, išmoksi, viskas bus gerai, kai darbe įklijavo man auto. Ir va. Liko tik baimė ir gėda. Manau, laimė, kad baimė nėra tokia, kad nebenorėčiau vairuot. Darbinės tikrai nenoriu. Bet sava man atrodo kas kita. Pvz., jei atsitiktų, kaip su tuo stulpu, nebūtų nei baisu, nei gėda.
Kol kas tikiu ir noriu tikėt, kad iš klaidų pasimokiau, kad būsiu pramokus atsargumo, kad "prasilaušiu" ir man pačiai bus lengviau, ir mamai kažkiek naudos.