Alfija, ačiū Tau už stiprybę papasakoti tokius savo gyvenimo dalykus. Dieve, kiek jėgų reikėjo tai išgyventi, begalinė Tavo dvasios stiprybė. O kaip Tavo tėvai?..........
QUOTE(alfija @ 2006 07 26, 21:43)
o dėl nestandartinės situacijos,tai pasitaiko gi taip,ir ne taip jau retai.Ačiū už tokius tokius nestandartus.
Man labiausiai tavęs dėl to vaikučio gaila
Ir brolio tavo gaila, ni jo majo, kaip durniškai likimas pajuokavo... Neįsivaizduoju, ką turėjo sakyt tavo tėvai ir ką jie dabar sako...Bet jau argumentai už įvaikinimo neįslaptinimą tai daugiau negu geležiniai
QUOTE(Andro @ 2006 07 26, 23:22)
Alfija, ačiū Tau už stiprybę papasakoti tokius savo gyvenimo dalykus. Dieve, kiek jėgų reikėjo tai išgyventi, begalinė Tavo dvasios stiprybė. O kaip Tavo tėvai?..........
tada kai gyvenau,negalvojau nė apie stiprybę,nei apie dar ką nors,tuo kart man nebuvo taip svarbu ir tėvai ir ką jie bando paaiškinti,ar pateisinti,man viskas sukosi ,nu tokiu auto pilotu,namai,mažulis visas nuo manęs priklausantis,,tais metais ordinatūra,mokslas-darbas,ir vėl viskas iš naujo.Bet kokias mintis,kurios lietė ne darbą ir ne pagalbą vaikeliui vijau ir neprisileidau,dabar galvoju,kad visus tuos aštuonis metus.O po to,po visko labai daug kas buvo iesiog praradę prasmę,tėvų atgaila- ji man kam,tai kas liečia mane aš jiems atleidau,o ar patys jie sau atleido,ar svarstė toliau aš nežinau ir net nenoriu žinoti.
Papildyta:
QUOTE(Noa @ 2006 07 26, 23:29)
Man labiausiai tavęs dėl to vaikučio gaila Ir brolio tavo gaila, ni jo majo, kaip durniškai likimas pajuokavo... Neįsivaizduoju, ką turėjo sakyt tavo tėvai ir ką jie dabar sako...
Bet jau argumentai už įvaikinimo neįslaptinimą tai daugiau negu geležiniai
Ir brolio tavo gaila, ni jo majo, kaip durniškai likimas pajuokavo... Neįsivaizduoju, ką turėjo sakyt tavo tėvai ir ką jie dabar sako...Bet jau argumentai už įvaikinimo neįslaptinimą tai daugiau negu geležiniai
va va ir aš dažnai ir šiandien klausiu,o Jokūbui už ką,už ką jam teko išpirkti senelių nuodėmes.Atsakymo neturiu...
Visi jus sakot, reikia pasakyt reikia pasakyt - aš irgi taip manau, bet širdis taip drąskosi ir tą žingsnį atidedu vis kitai dienai. Beprotiškai sunku ir svarbiausia kaip tai padaryti teiseingai.
QUOTE(Zuika1 @ 2006 07 27, 09:53)
Visi jus sakot, reikia pasakyt reikia pasakyt - aš irgi taip manau, bet širdis taip drąskosi ir tą žingsnį atidedu vis kitai dienai. Beprotiškai sunku ir svarbiausia kaip tai padaryti teiseingai.
nebijok to pasakoti,kai ateis laikas ir vaikutis klaus iš kur jis atsirado ir pasakoti,kaip jis užaugo kitos moters pilvuke ,nu ir toliau kaip ten buvo,kaip jis atsirado globos namuose,kaip tu jį radai,kokie buvo ir esat laimingi susitikę ,atradę vienas kitą.
Kuo tas momentas artyn tuo baimės akys didesnės. Kol mažius buvo dar kūdikėlis -viskas atrodė taip paprasta ir akivaizdu.
QUOTE(Zuika1 @ 2006 07 27, 09:53)
Visi jus sakot, reikia pasakyt reikia pasakyt - aš irgi taip manau, bet širdis taip drąskosi ir tą žingsnį atidedu vis kitai dienai. Beprotiškai sunku ir svarbiausia kaip tai padaryti teiseingai.
Tai o ką tu trijų metų spirgeliui paaiškinsi? Kai pats pradės klausinėt, iš kur atsirado, tai bus labai teisingas paaiškinimas - ligoninėj buvai ir mama tave parsivežė ir dabar turi, nu
Kai vėliau kada nors išeis kalba apie mamas ir gimdymus, na tai taip ir aiškink, kaip aš saviškiams - mama yra artimiausias vaiko žmogus, kuris juo rūpinasi ir jį myli, dažnai mamos savo vaikus net ir pagimdo, bet būna, kad ir negali, nu visaip būna, mama gali ir nepagimdyt savo vaikučio, o tik pasiimti iš ligoninės, tas nėr svarbu, svarbu yra mylėjimas
Ir kur neteisybė? Net meluot nereikia... Ką, ne taip yra? Ne ta motina, kuri pagimdė...
Ne veltui sakoma, kad vaikai moka už tėvų klaidas. tik ar ne per didelė kaina
QUOTE(Zuika1 @ 2006 07 27, 10:31)
Kuo tas momentas artyn tuo baimės akys didesnės. Kol mažius buvo dar kūdikėlis -viskas atrodė taip paprasta ir akivaizdu.
suprantu tave puikiai,aš irgi galvojau kaip Duksiui reiks pasakyti,kad jis globojamas,ir viskas gavosi savaime ir gerai,ir labai palengvėjo.Pats pats pirmas kartas kada aiškinomės iš kur aš jį gavau,buvo toks,nu jam buvo gal 2,5 grįžau aš iš Maxima Bazės,pilnom tašėm,krausčiau,jam rodžiau,ir jis klausia,o šitą Duksį iš kur tu gavai,Pirkai?Jam atsakiau,ne iš globos namų atsivežiau.Toliau jam visai neįdomu buvo aiškintis,o man palengvėjo,pats tas momentas,kad -apie tai kabėti nesunku.Paskui jau aš susirūpinau,kad tokio amžiaus nu 4m. vaikai klausinėja iš kur jie ir kaip jie atsirado,tik mano kažkoks nesusipratėlis.Tai aš klausiau iš kur jis?Jis atsakė,ko aš čia dabar nežinau-jis iš miško.Nu tada jau pasikalbėjom plačiau,kaip jis tetos pilvuke augo,kaip gimė,kaip aš sužinojau apie jį ir pas jį atskubėjau,tada seka toks ritualas(nu dabar jis dažnai prašo papasakoti),jis mane apsikabina bučiuoja,o paskui sako kaip gerai,kad mašina nesugedo kai tu skubėjai.Net nežinau,ar reikės dar aiškintis su juo ką ar ne,gal dar aiškinsimės kodėl jis globotinis ,o ne įvaikintas.Bet čia nežinau,nebijok,vaikutis tikrai viską supras,o kaip palengvės tau,pamatysi.
Alfija, o kodėl tu su broliu nebendrauji? Pyktį ant tėvų aš pateisinu, bet brolis? Jei sunku neatsakinėk 
Ir dar ta sąvoka-iš miško, kaip ji atsirado?Suprantu, kad tai ne tavo žodžiai, bet įdomu ar tai yra aplinkinių įtaka ar tiesiog vaiko galvelėje susiformavo?
Ir dar ta sąvoka-iš miško, kaip ji atsirado?Suprantu, kad tai ne tavo žodžiai, bet įdomu ar tai yra aplinkinių įtaka ar tiesiog vaiko galvelėje susiformavo?
QUOTE(NERA @ 2006 07 27, 16:27)
Alfija, o kodėl tu su broliu nebendrauji? Pyktį ant tėvų aš pateisinu, bet brolis? Jei sunku neatsakinėk
Ir dar ta sąvoka-iš miško, kaip ji atsirado?Suprantu, kad tai ne tavo žodžiai, bet įdomu ar tai yra aplinkinių įtaka ar tiesiog vaiko galvelėje susiformavo?
Ir dar ta sąvoka-iš miško, kaip ji atsirado?Suprantu, kad tai ne tavo žodžiai, bet įdomu ar tai yra aplinkinių įtaka ar tiesiog vaiko galvelėje susiformavo?
kodėl nebendrauju?Nugi iki tos žinios jis buvo mano mylimas,mylimiausias vyras,o aš jam buvau jo moterismjo vaiko motina,jo žmona.O paskui viskas vertėsi griuvo,neviką galėjau tada suvokti,o gal ir nesistengiau,bet bet kokiu atveju broliu,jis man netapo,nu tik juridiškai aišku,o jausmų plotmėj,ar aš jį mylėjau toliau ,tikriausia ne,aš dygėjausi visu tuo,matyt jis kažkaip panašiai.Santuoką anuliavo mums nedalyvaujant,esant objektyviom aplinkybėm
.Gal visą tai kas negatyvu,nes pekėlėm vienas ant kito tuo metu.Nežinau.O Džiugas,nugi reikia žinoti,kad jis vaikinas toks su nuomone apie viską,ir viską žino iš anksto,be to dar su gilia logika ir jo filosofija.Nu jei grybai,uogos iš miško,kur mes parsinešam,gėlės,tai ko dabar vaikai negalėtų ten išaugt?Čia jo sumąstymas.Toks gana juokingas.Nėr klausimo į kurį jis neturėtų atsakymo,gaila bet tas periodas jau baigiasi po truputį,dabar jau jis daugiau klausia,negu visiems atsakymus dalina.Jis yra labai mylimas ir mėgiamas vaikas,ir dabartinėj grupėj,ir ant kiemo,ir vaikų ir bobučių,nu jis prisėda su jom pasikalbėt,aš netrukdau jam bendrauti.
Aciu, Alfija, uz atviruma... Visiems yra apie ka pamastyt, tokia istorija isgirdus... O pasakyti vaikui, kad jis ivaikintas butina, ir ne tik kad isvengtu tokiu skaudziu nesusipratimu. As tikiu, kad iteviai savo meile gydo mamos palikto vaikiuko sirdele, bet deja ne viskas musu valioje yra 
Sako, kad yra ne tik iprastine, bet ir kuno atmintis - ivaikintas vaikas savo kunu jaucia, kad kazkas yra ne taip. Ir tas pojutis ji lydes visa gyvenima - toks jau to zmogaus likimas. Tik nezinodamas savo likimo, zmogus kankinsis, bet pats nesupras kodel. Mano artima giminaite yra ivaikinta - paeme ja jau ne visai kudiki, bet dar labai mazyte, augo be galo mylima, dabar pati suaugusi sauni moteris, tik vis kazkoks keistas jausmas ja kamuoja - lyg seselyje nuolat salia jos tuno depresija, baimes ir pan. O tevai, kurie nuo jos nuslepe ivaikinimo fakta, ateme is jos galimybe suprasti savo kanciu priezasti ir susitaikyti su skirtu likimu - nebekankinti saves ir kitu del nezinia ko. Ziuriu i ja ir verkt norisi, bet paslapti laikyti privalau 
Sako, kad yra ne tik iprastine, bet ir kuno atmintis - ivaikintas vaikas savo kunu jaucia, kad kazkas yra ne taip. Ir tas pojutis ji lydes visa gyvenima - toks jau to zmogaus likimas. Tik nezinodamas savo likimo, zmogus kankinsis, bet pats nesupras kodel. Mano artima giminaite yra ivaikinta - paeme ja jau ne visai kudiki, bet dar labai mazyte, augo be galo mylima, dabar pati suaugusi sauni moteris, tik vis kazkoks keistas jausmas ja kamuoja - lyg seselyje nuolat salia jos tuno depresija, baimes ir pan. O tevai, kurie nuo jos nuslepe ivaikinimo fakta, ateme is jos galimybe suprasti savo kanciu priezasti ir susitaikyti su skirtu likimu - nebekankinti saves ir kitu del nezinia ko. Ziuriu i ja ir verkt norisi, bet paslapti laikyti privalau
