Toms, kurioms nepavyko daug kartų

Aš irgi

Rugsėjo 11.

Kada krikštynos?
Ne, nebeviltiška, normali, kaip ir visos Tu ką, galvoji aš neprisidavinėju todėl, kad labai svorį metu?

Man labai požiūris pakito būnant 20-21 metų po labai sunkios ligos, kuri manęs per plauką nenusiuntė Anapilin...ir kaip pasikeitė, taip ir liko turbūt visam amželiui
Iki 20-21 m. aš mąsčiau ir gyvenau kitaip, buvau susikoncentravusi į save, į ateitį, į kasdienybę, į rūpesčius..tiesiog kaip pastebiu tą darant dabar labai daug žmonių.
O dabar man labai svarbus nuoširdus bendravimas, žmonės, svarbi kasdienė laimė (tiesiog pasitenkinimas gyvenimu čia ir dabar) neprisirišant prie nieko materialaus..
Aš labiau pastebiu aplinką, visuose niekniekiuose matau "kaip man pasisekė!". Ir svarbiausia - nieko nereikėjo daryti, tik reikėjo išgyventi tą patirtį "o juk aš mirštu".

Mergikės, kas įdomiausia aš visad paniškai bijojau mirties, o tuo momentu, kai suvokiau, kad niekas man nepriklauso ir niekas nepajėgus padėti daugiau nei padėjo, kad dabar tiesiog balansuoju ar likti, ar išeiti, tai atėjo tokia ramybė, toks susitaikymas. Aplink mane tvyrojo artimųjų skausmas, baimė, šurmulys, mane gelbėjo, man kažką darė, o aš staiga tarsi išgyvenau kažką savo gyvenime ypatingo. Bet ne ta fizine prasme, perversmas įvyko sieloj..garbės žodis, nežinau net kaip įvardint kitaip. Dingo visos baimės, gyvenimas įgavo kitą prasmę. Aš staiga suvokiau koks vis dėl to stebuklas yra tiesiog gyventi. Neįmanoma nupasakoti žodžiais to jausmo ir tos ramybės. Ir vienintelio ko paprašiau (sau pačiai netikėtai) tik pakviesti man kunigą. Kai išgyvenau, tai po kurio laiko ta baimė mirti vėl grįžo, paradoksas vėl paniškai bijau Bet to jausmo ir naujo požiūrio į gyvenimą jau niekas neištrins. Tai kažkas neišdildomo. Kartais net pagalvoju, kad norėčiau, jog kuo daugiau žmonių tą jausmą patirtų. Bet kitąvertus, tai neduokdie ligų ir kančių tam..


Jeigu tuo būtų galima pasidalinti, tai visas apdalinčiau Labai geras jausmas.
Bet aplinkinius erzina, nes daugeliui atrodo, kad mano požiūris į gyvenimą "paviršutiniškas", t.y. negalvoju apie ateitį, nenumatau visokių "kas būtų, jeigu būtų", kad tiesiog "plaukiu per gyvenimą", praleidžiu geras progas, neišnaudoju visų galimybių ir pan.
Labai dažnai bando sugadint tą jausmą klausimais, o jei liksiu viena su vaikais, o jei tas ar anas bus, kaip aš tada gyvensiu? Ir t.t.
Aš labai mėgstu tą Skarletės iš "Vėjo nublokšti" frazę, ji mane nusako visą - apie tai aš pagalvosiu rytoj. O gyvenu čia ir dabar. Ir labai daug kas išsisprendžia savaime


Tai va, vieną radau Su Tavo pagalba

O Tave "kankina" savirealizacijos poreikis. ir tai šaunu, ir to reikia!
Aš dirbu tokį darbą, kuris man labai tinka, aš jaučiuosi jame save atradusi. Man įdomu, daug iššūkių, daug galimybių.
Yra sritis, kur aš nerčiau stačia galva, bet apie tai nesvajoju, nekuriu tam planų, bet jei Dievas duos, likimas lems, gal kada ir įvyks, kas čia žino. Mėgstu siurprizus O gyvenimas jų kupinas, čia jau tikrai...

Rasma tau atėjo jaunystėje,o man jau antrame pusšimtyje metų. tai jau reikia tikrai kiekviena diena mėgautis.Laiko dėl kažko graužtis nebėra. Svarbbiausia truputį sveikatos ir viskas gražu.

Labas rytas,


Mano vyras taip pat. Man sunku dalintis savo svajonėmis, nes jis toks realistas, ir tos svajonės atrodo kaip kokia paikystė. Net vyresnioji dukra tokia pragmatiška - turi svajonių, bet čia pat pasako, kad jos neišisipildys (pvz. svajoja turėti mažytę tikrą fėją-draugę, bet paskui nutaria, kad juk tokių nebūna...).

[

Gal perdegei nuo emocijų - juk sprendėsi svarbus klausimas. Aš pati labai išsikraunu fiziškai, kai emocijos kunkuliuoja kelias dienas (geros ar blogos).


Na, tu esi tiesiog iš tiesų laimingo žmogaus pavyzdys. Turėti laisvę daryti tai, ką mėgsti, nepulti daryti kažko dėl prestižo, dėl pinigų, dėl savirealizacijos, yra siekiamybė daug kam. Mus dažnai užvaldo godumas, garbės, pripažinimo troškimas, todėl dažnai gyvename itampoje, planavime, strese, dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, baimėje viską prarasti.


Mano pačios požiūris į dalykus, kurių nepastebime, labai pasikeitė po 4 metų praleistų Afrikoje. Aš taip džiaugiausi tiesiog eidama gatve, kvėpuodama gaiviu oru, netrukdoma gerdama kava lauko kavinėje. Man per šlapdribą klampoti pažliugusiomis gatvėmis buvo palaima, nes gyvenimas čia - rojus. Aišku, euforija ilgainiui blėso, bet vis dar sau primenu, kaip gera būti laisvam bei nedūsti nuo karščio

Ne primą kartą skaitant Tavo patirtis man šiurpuliukai per kūną bėgioja.. Kiek Tau teko visko išgyvent..



Gali būti. Tiesiog viskas labai greitai su tuo namu įvyko, dar ir dabar sunku patikėt.. Mes rimtai apie gyvenamosios vietos keitimą dar net negalvojom, maždaug metus laiko pasižiūrėdavom parduodamų namų skelbimus ir tiek. Penktadienį įdėjo naują skelbimą, patiko, antradienį nuvažiavom pažiūrėt, trečiadienį jau gėrėm šampaną su dabartiniais namo savininkais. Tai ir tos emocijos tokios..


Labas rytas

Einu lentelės gamint

LENTELĖ





airv

Giedrute25

Panterajuodoji

Aš žaviuosi Rasmutės gyvenimo patirtimi, protu ir mokėjimu į gyvenima žvelgti taip, kaip ji moka. Žaviuosi ir pavydžiu. Aš pati į gyvenimą žvelgiu labai rezervuotai ir pragmatiškai, jaučiu gal perdėtą pareigos jausmą tiek būdama mama, tiek savo pareigose ir įsipareigojimuose vaikams, namams, darbui, aplinkai, orui - todėl leidžiu pati sau klausti, kodėl ji sau LEIDŽIA taip protingai į gyvenimą žiūrėti? matyt todėl, kad yra išmintinga, bet iš kitos pusės - jei neturėtų tiek gyvenimiškos (ir sveikatos) patirties ir proto, saugaus gyvenimo aplinkui, gero darbo, sveikų vaikų, uždirbančio ir namus statančio vyro........... - gal ir neleistum, Rasmut, sau būti tokia rami ir džiaugtis kiekviena diena?
Netaikau asmeniškai ir tik svarstau, ar nuo to gali priklausyti toks požiūris...nes jei gyventu moteris su trim vaikais kur kaime, viena, be darbo - ar ji sugebėtų būti tokia užtikrinta šia diena, paleisti viską pasroviui ir LEISTI sau apie problemas pagalvoti "rytoj"?...

Nors čia matyt viskas visų pirma priklauso nuo žmogaus asmeninių savybių....

Turiu namie susirašius, vakare įdėsiu.
Vakar neprisidaviau kažkaip... Svoris vėl lygiai toks pat, nors maisto sumažinau perpus, atsivežiau daug daržovių. Ir dar į vienus džinsus įlindau, kurie neužsisegdavo. Neabejotinai judėjimo stoka. Pritariu, atsilenkimai, ėjimas ar kas, ir ne kitaip. Šiaip tai jaučiuosi bjauriai - visa minkšta tokia. Gal vanduo taukų vietą užėmė

Rasma, Dievulėliau, kiek Jums teko patirti... Ir dabar iš postų matau, kad vis tai tokios, tai kitokios problemos ar problemėlės... Kur nebus išminties...

Aš žiaurią mirties baimę jaučiau tarp 35 ir 38 metų, po to kažkaip priėmiau tai, kad jei nėra pasaulyje amžinai gyvenančio žmogaus, tai kodėl čia man bijoti. Ir ta baimė atsitraukė ir daugiau nei 20 metų gyvenimo negadina (Bijau tik sunkių ligų, labiausiai Alzhaimerio). Bet kadangi esu viena, o ir šeimoje gyvendama buvau ta, ant kurios pečių visas ūkis ir bitės, turiu gyventi rūpestingai, planuoti, kai ką remti tiek materialiai, tiek morališkai ir t. t.

Aš apie 40-us metus negalėjau atsikratyti minčių, kad laikas labai greitai kapsi ir man jau nieko nebeliko vienintelis noras - spėti užauginti vaikus. Bet mirties baimės neturiu - labiau bijau ligų ir skausmo, "bejėgystės" ir ligos patalo.........

Su šituo sutinku
Kalbant apskritai, turint stabilų pagrindą po kojom, kai nereikia galvoti, ką rytoj reiks padėti ant stalo, už nupirkti vaikams drabužių ir t.t. daug lengviau gyventi šia diena..


Kaip tas posakis, ne piniguose laimė, bet verkti mersedese daug patogiau negu ant dviračio..

Bet svarbu, kad atėjo, ar ne?

Aukso vertės žodžiai


Kad ir asmeniškai Tie patys įsipareigojimai, šeima, buitis, darbas. Kaip eilinė moteris varau Kaip kiekviena iš jūsų. 5,45 val. ryte keliuos, 23 val. guluos. Neturiu nei tarnaičių, nei namų šeimininkių (net nuosavų namų neturim), nei pagalbos iš šalies, vaikai man ypatingi, bet ir išdaiginininkai, ir serga, ir su savom vaikiškom bėdom, sėkmėm/nesėkmėm. Ir verdu, ir šveičiu, ir buityje kuičiuos. Su vyru paskutinįkart vienudu du buvom tik 1-ose laidotuvėse. Per gerus 15 m. suskaičiuoju renginius kur buvom kartu ant vienos rankos pirštų ir tai dar reiktų porą pirštų nukirst Pavieniui dar nueinam į darbo naujakus
Kol buvo gyvas, tai dar a.a. Tėtis padėdavo su vaikų 'logistika', bet jau metai kaip nebėra, tai ir tos pagalbos nelikę. Abu su vyru turim 8-o dešimtmečio sulaukusias Mamas, kurios pavargusios ir sergančios, tad pagalba jau ne mums, o mūsų joms svarbesnė.
Turtų absoliučiai jokių neturiu, santaupų irgi, gyvenam sename ankštame bute, važinėju pagyvenusiu opeliuku (darbe pastoviai dėl to traukia per dantį ).
Taip, vyras pradėjo statyt namą, bet tai pagalvojus juk žmogus tuoj įžengs į 6-ą dešimtį (aš jau viena koja 5-oje). Dabar jaunos šeimos nuosavuose būstuose/namuose jau gyvena, o čia jau į gyvenimo antrą pusę tikiuosi spės pagyvent (nes vyrus Ta Moteris myli labiau ir pasiima anksčiau). Ar aš spėsiu, tai tuo labiau nežinau Dar pastatyt turi, to namo metras nuo pamatų..
Sveikatos man ryškiai nė viena nepavydit : ačiū Dievui (ir tai be ironijos) tik 4 operacijos, 3 pastovios ligos (aortos vožtuvo nesandarumas, širdies stimuliatorius ir nepagydoma glaukoma), bet yra įtariamų, tik kad iki galo neieškau. Kaip kūdikystėje reanimavo sustojus kvėpavimui, taip viskas ir užsisuko. Su tėvais kažkada paskaičiavom, kad gyvenu 5 gyvenimą (tikiuosi, kad rezerve dar jų likę )
Atvirai pasakius nežinau kaip būtų, jeigu būtų, bet pažadu, kad tikrai apie tai pagalvočiau vėliau Toks charakteris jau mano. Būtų visai blogai, tai kapstyčiaus iš visai blogai, kai reikia, tai išgyvenu viską.
Svarbu turiu rankas, kojas, galvą (be rankų ir kojų žmonės irgi gyvena, tad ir jų neturint dar nereikia iškart pasiduot, galima bandyt ) ir dėl to esu labai labai laiminga. Jei tik Dievulis dar tos sveikatos duos, tai uch pagyvensiu Neduos tos sveikatos kiek noriu, tai irgi gyvensiu.
O ką kaime moteriai su trim vaikais? Mano atveju, tai aš jokio darbo nebijau, esu abstinentė, turiu žemišką profesiją (labai tinka kaimui), tai rankoves pasiraitojai, guminius nusipirkai ir pirmyn. Namai, daržai, gyvuliai. Kas beliktų?
Va taip reikia (šitas pas mane tiek namie, tiek darbe kabo ir dar pas mamą ant sienos pakabinau , ir visi sutinka, kad tai beveik kaip aš ):
http://demotyvacijos...ok-1588879.html

Ne tiek ir daug, nes kartais kai paskaitau kitų žmonių istorijas, tai atrodo, vaje kiek žmonės išgyvena ir kokie stiprūs. Mane žavi stiprūs žmonės, o tokių stebukl, kurie atrodo įveikia neįmanoma, pasaulyje ne taip ir mažai.

O kas yra stabilu? Nebent esi milijonierius/milijardierius ir tai gali prarast viską. Kaip ten sakoma..niekas neapsaugotas nei nuo tiurmos, nei nuo ligos, nei nuo ubago lazdos. Vat kad tikrai galėtum nusipirkti ko labiausiai reikia, bet nieks neparduoda.....

O ką pakeistų, jei neturėtum nieko? Kažkaip stebuklingai ateitim imtum gyventi? Ne. Stengtumeis išgyventi irgi būtent šią dieną. Tiems, kuriems sunku, dar labiau neišeina tikėt ateitimi ir svajoti, jie neturi tam nei jėgų, nei laiko.

Rasmut - labai teisingai rašai. Bet iš visko matosi, kad labai mažai tad sau LEIDI - tiesiog minimaliai, nes sukiesi kaip vonerė rate ne ką mažiau nei mes visos, o gal net daugiau...Arba kaip ta varlė gandrui iš gerklės - ne LEIDI, o KABINIESI IR NEPASIDUODI, kaip sakant "vsem vragam na zlo" o tai jau visai kas kita. Va čia tai pavydėtinai pavyzdingas užsispyrimas ir valia - nežinau ar sugebėčiau po tiek išbandymų...

Dėl namo tai pajuokausiu mano ir vyro giminėje yra du atvejai tokių vyrų - statė namus jau priartėję prie 6-os dešimties. Statė viską savo rankomis, kiekvieną plytelę rankom nešdami ir statydami savo svajonių namą, savo šeimos namus, su kambariais vaikams ir dideliu salonu šeimai........taip statė, kad dabar jau visi tie vaikai sparnus pakėlę ir tuose namuose negyvena, ir sėdi du senukai tuose palociuose. Vieni iš tokių - mano uošviai
O statė ne todėl, kad neturėjo kur gyventi - visko užteko, bet tiesiog vyras taip save norėjo įprasminti - nu kaip ten - "pasodink medį, pastatyk namą..." - realizavo, ir kas?..
Bet jūsų atveju tikiuosi viskas ne taip ir po kokių metų dviejų kelsitės