
Pas mus jau buvo iki nugriuvimo viskas. Ryte turi vežti abu į mokyklas/daržus du vaikus ir nėra laiko (nu galima ir 5 ryto keltis nebent), kad kuistųsi. Realiai kiek įmanoma tai leidi. Bet vėl... viskam turi būti ribos. Ir vat kaip tu sakai, pirma griūna ir klykia neaišku net ko, puoli aiškintis kas nutiko, o gauni tik isterijos pliūpsnį. Beje, ir su apsirengimu tas pats, nepatogu kas ir klykia. Nesvarbu kur griūti, svarbu nugriūti ir parėkti - ar šlapias asfaltas ar šilta lova

Auklėtoja pasiūlė tartis tartis ir tartis ir nustatyti ribas. Galvoju, jooo, lengva pasakyti. Bet užvakar pabandžiau. Sakau, važiuojam į darželį - tu atsisėdi į kėdutę, aš užsegu, tu uždarai duris. (iki tol griūdavom). Dabar pats sėda į mašiną ir kartoja, aš sėdu, tu užsegi, aš uždarau. Tada vėl, nenori niekaip iš daržo išeit. Irgi, vakar pasisodinau - "aš ateinu, vadinasi mes einam namo. Atsisveikinam su draugais ir auklėtoja, kitą dieną grįšim". Vakar nenorėjo eit, sakau: "Jori, mes susitarėm, aš atėjau, todėl dabar turim rengtis". Jis dar pastoviniavo, tipo neisiu. Tada vėl ramiu įtaigiu tonu - Jori, mes juk susitarėm. Tada jis klausia, "o tu supyksi?", sakau, o taip, Jori, nes mes susitarėm, o tu nesilaikai susitarimo. Nu nepatenkintas, bet atėjo rengtis. Kol kas nežinau kiek truks tas gėris susitarimo, bet veikia. Bet šiaip, kiek reikia kantrybės??????? Aš dar kai iš tų nekantrių, tai man visai krantai
