QUOTE(Luknė @ 2010 06 25, 10:08)
1. Tai kaip ten yra kai žmonės gyvena blogesnėmis sąlygomis jie augina daugiau ar mažiau vaikų?
Egoizmas, noras gyventi geriau nesvarbu kokia kaina yra tų negimusių ar net gimusių kūdikių žudymo esmė. Tokia mano nuomonė.
Dabar galime gyventi geriau ir sau leisti užauginti tuos vaikus kurie seniau negyventų, bet vis tiek kovojama už teisę juos nužudyti...
2. Abortą laikau nužudymu. Valstybė žinodama, kad nenužudytas nusikaltėlis gali pabėgti iš kalėjimo, jo išlaikymas ir saugojimas labai daug kainuoja visgi to nusikaltėlio nežudo, nors yra ir jo aukos, yra dėl jo gyvenimo grėsmių, jis neatneša jokios naudos visuomenei... Kodėl nežugo - gerbia gyvybę. O motina savo net negimusį kūdikį, kuris dar niekam niekuo nenusikalto nori turėti teisę nužudyti?
Aprašei sunkius atvejus, aišku ir tokiais atvejais reikalingi sprendimai, man tikėjimas sako sprendimą. Mylėk savo artimą kaip patį save. Jei aš save labiau myliu nei tą vaiką tai jau nėra gerai. Melskis už savo priešus. Už tą prievartautoją irgi reikia melstis, kad jis tokiu daugiau nebūtų. Visais tais atvejais valstybė-visuomenė turi užtikrinti savo pagalbą ir paramą. Apakęs žmogus negali niekam nerūpėti, nesvarbu dėl ko apako, vieniša mama, o ypač jei dar ir nepilnametė negali niekam nerūpėti. Kodėl nueinama lengviausiu keliu - nužudykim kūdikį ir visuomenė gyvens laimingai? O koks merginai uždedamas nešulys visą gyvenimą žinoti, kad nužudė savo kūdikį, net nesvarbu kas jo tėvas buvo.
3. Embrionas nėra moteris, kuri nešioje embrioną. Tai jau atskiras žmogus. Nes kas gi per žmogaus organas yra embrionas? Ar žmogaus kūno dalis gali turėti kitą DNR, kitą kraujo grupę nei pats žmogus?
Kiaušinis su gemalu irgi nėra akmenukas ar krokodiliukas.
Nes jei manytume kitaip, sakytume, kaip tie antikos filosofai, kad galime atsirinkti kuriuos verta auginti, o kurių ne niekuo nuo tų laikų nebūsime pasikeitę.
Egoizmas, noras gyventi geriau nesvarbu kokia kaina yra tų negimusių ar net gimusių kūdikių žudymo esmė. Tokia mano nuomonė.
Dabar galime gyventi geriau ir sau leisti užauginti tuos vaikus kurie seniau negyventų, bet vis tiek kovojama už teisę juos nužudyti...
2. Abortą laikau nužudymu. Valstybė žinodama, kad nenužudytas nusikaltėlis gali pabėgti iš kalėjimo, jo išlaikymas ir saugojimas labai daug kainuoja visgi to nusikaltėlio nežudo, nors yra ir jo aukos, yra dėl jo gyvenimo grėsmių, jis neatneša jokios naudos visuomenei... Kodėl nežugo - gerbia gyvybę. O motina savo net negimusį kūdikį, kuris dar niekam niekuo nenusikalto nori turėti teisę nužudyti?
Aprašei sunkius atvejus, aišku ir tokiais atvejais reikalingi sprendimai, man tikėjimas sako sprendimą. Mylėk savo artimą kaip patį save. Jei aš save labiau myliu nei tą vaiką tai jau nėra gerai. Melskis už savo priešus. Už tą prievartautoją irgi reikia melstis, kad jis tokiu daugiau nebūtų. Visais tais atvejais valstybė-visuomenė turi užtikrinti savo pagalbą ir paramą. Apakęs žmogus negali niekam nerūpėti, nesvarbu dėl ko apako, vieniša mama, o ypač jei dar ir nepilnametė negali niekam nerūpėti. Kodėl nueinama lengviausiu keliu - nužudykim kūdikį ir visuomenė gyvens laimingai? O koks merginai uždedamas nešulys visą gyvenimą žinoti, kad nužudė savo kūdikį, net nesvarbu kas jo tėvas buvo.
3. Embrionas nėra moteris, kuri nešioje embrioną. Tai jau atskiras žmogus. Nes kas gi per žmogaus organas yra embrionas? Ar žmogaus kūno dalis gali turėti kitą DNR, kitą kraujo grupę nei pats žmogus?
Kiaušinis su gemalu irgi nėra akmenukas ar krokodiliukas.
Nes jei manytume kitaip, sakytume, kaip tie antikos filosofai, kad galime atsirinkti kuriuos verta auginti, o kurių ne niekuo nuo tų laikų nebūsime pasikeitę.
Lukne, labai Tau pritariu. Taip, iš tiesų tie pasirinkimai yra be galo sunkūs, ir tikrai nemesčiau akmens nė į vieną moterį, kuri pasirinko abortą, tačiau nesu girdėjusi nė vieno liudijimo, kai moteris, pačioje beviltiškiausioje situacijoje pasirinkusi gimdyti, po to dėl to nesidžiaugtų. Paprastai tas vaikelis joms būna tarsi stebuklas ir dar negirdėjau, kad priėmusi tokį sprendimą moteris vėliau gailėtųsi. Gal taip būna, bet aš tokių nesutikau.
O Dievas ir tikintieji tikrai nesukūrė "džiunglių įstatymų". Manyčiau, atvirkščiai, tokius kuria žmonės, kurie mano, kad silpniausieji, neįgalūs, seni, ligoti, negalintys duoti naudos visuomenei ir dargi reikalaujantys dėmesio, laiko, pastangų iš kitų, nėra verti gyventi. Aš tikiu, kad esame šiek tiek aukščiau už džiungles ir jų įstatymus, kad galime pasirūpinti vieni kitais ir tais, kurie savimi pasirūpinti negali. Tikiu, kad mes, sveiki ir nesveiki, įgalūs ir neįgalūs, dideli ir maži, sąmoningi ir nesąmoningi, esame reikalingi vieni kitiems. Ir būtent tos sunkios situacijos, kuriose priimam sprendimą, atrodytų, visai nesuderinamą su racionaliu protu, mus labiausiai ir augina.