Depresija

O tai jei suo pavedziojamss vakare kad ir pries miega, ar neturetu jis moket palaukt iki ryto? Nesamone keltis 4

Meja baigi darbus 12 dienos? O nuo keliu dirbi?

Nuo 9,kartais nuo8(bet lb retai),darbo galas priklauso nuo to kaip dirbu ir ka,pvz siand 3 laiptines,bet dar nebaigiau,nes lb letai dirbas.beto vakar supratau kodel cia visi taip vilkina ta darbo laika,ruko,pletkina.kad valdzia galvotu jog daug darbo yra.tas senis kur manes nemegsta skundzia visus.tai ir nesiskubinu per daug.

Lb retai,bet buna ,kad neislaukia iki ryto,tada pradeda zadint,zaist,ypac jei i lova nueinam anksciau.kambary nedaro niekad,nu nebent jei vidurius paleidzia

Kazkas suniui,vemia baltom putom jau panikuot emiau

sodink ant bado dietos ir duok vandens. jei nesiliaus ir bus vangus , tai pas veta vezk ryt

Jis nevalgo.bet linksmas ir zaidzia.daviau angliuka.alga tik treciadieni...as jau db panikuoju,tai kaip man to trec sulaukt...
Nu zodziu...vargsas.
Tikrai zinau kad nieko neuzede,tik savo maista.

Žinokit, po pasivažinėjimo į Rūgpienių kaimą per Maskvą, Mėja su šunim vis dar gyvi. Aš tai negaliu atsigaut nuo savo ekstremalaus vairavimo.

Išmaukčiau butelį šampano, bet ryt ketinu būt kraujo donore. Lexas kažko neveža. Jaučiu, kaip žylu. Bet taip visai iš durnumo, nes ir pati nesuprantu, ko čia dabar viduriuoju.

Į depresijos temą: vakar galvojau, ar su amžiumi, ar dėl depresijų, kažkuriuo metu ėmiau dažniau transliuoti į aplinką gilesnes mintis. Turiu omeny gyvą bendravimą su žmonėm. Aš nežinau, gerai tai ar blogai. Man atrodo, kad gerai, nes išdrąsėjau, nevynioju š į vatą, nebijau deklaruot aiškios savo nuomonės apie mirtį ir egzistenciją.
Būna, žmonės nustemba ir net išsigąsta. T.y., aš nesakau, kad nusižudysiu, ar pan. Tiesiog, būna, mesteliu kažką į tą temą net ne apie save. Apskritai, kad egzistuodami niokojam Žemę, pvz. Ar kad pasirinkime mirti anksčiau, nei tai natūraliai atsitinka, nėra nieko blogo (motyvuoju kodėl taip manau). Ir t.t., ir pan.

O bet tačiau. Man pačiai visa tai mano supyptai asmenybei atrodo tik +. Galimai čia įprotis prie depresijos. Juk dabar manęs, jaučiu, nerimo sutrikimas neapleidžia, bet kad tai depresija, nemanau. T.y., kai ilgai viskas atrodo juoda juoda, kažkiek įprantama, kad materija nėra tokia svarbi. Kad niekas nepasikeis, jei šiandien neišsiplausiu indų ir grindų. Jeigu neįpirksiu brangių batų. Jeigu nepasikvėpinsiu. Jeigu išeisiu į gatvę pasiglamžiusiu sijonu. Visa tai tooookios nereikšmingos smulkmenos.
Tokios mintys užplūdo prisiminus vieną žmogų, su kuriuo draugavau gal prieš tūkstantį metų. Žinot. Viskas turi priežastį/prasmę. Labai liūdėjau, kai pati rišau draugystes ir gailėjaus. O dabar matau, kokie mes skirtingi žmonės. Vienam juokinga, kad kažkas pagadino orą, gyvena mintimis, apie alų ir lytinius dalykus. Kito mintyse egzistencijos, religijos, žavėjimasis kūryba. Aš nesakau, kad anas žmogus blogas. Savų minčių netransliuoja kažkaip vulgariai. Tiesiog mane tas lengvumas stebina. Nes aš taip nebemoku. Ir klausimas ar išvis kada mokėjau.

Night13, labai gražiai parašei. Apie egzistenciją, mirtį, žmonių nuostabą kai apie tai kalbi ramiai, lyg dėstytum savo požiūrį , o ne tai, ką planuoji pasidaryti. Neturiu vardinių drabužių ir nematau tame jokio poreikio. Labai suvokiama ką rasai, kai kalbi kad nieko nenutiks, jei pro duris išeisi belekaip, o ne taip, kaip tave būtų pasiruošusi priimti visuomenė. Jei ne katė, dukra ir vyras, poreikio tvarkytis nebūtų. Vieną kart susitvarkyčiau ir nepajudinti daiktai stovėtų savaitėmis. Kaip ir aš pati - sustingciau. Mintys, kurias isdestei kažkada buvo neatsiejama gyvenimo dalis, kasdienybė. Buvau pikta, šalta, atstumianti žmones, nieko nereikėjo, purciausi bet ko, kas galetu pririšti prie gyvenimo, purciausi isipareigojimu, nenorejau nieko prisijaukinti, nenorejau šeimos , norejau tik iseiti. Bet kazkas turėjo man kitokių planų.

Mylimuke, atsiprašau, kad irepliojau. Tiesiog Night kai ką priminė . Įprastai apeinu depresijos temą dideliu spinduliu, nes nemoku bendrauti, negaliu padėti, man irgi negali padėt . Tiesa ta, kad sau nepatinku ir niekad nepatikau. Mano tekste daug aš aš man man ir pan. žodelių bet jie nieko bendro neturi su tuo ką galvoju apie save. Trykštantis susireikšminimas slepia visišką vidinę vienatvę , nemokėjimą myleti savęs, savyje nemokėjimą rasti nieko gražaus. Toks apatiškas sau jausmas. Kai esi ar nesi neatrodo svarbu. Kai daiktai, kuriuos turi neteikia džiaugsmo. Kai kitu žmonių gyvenimo būdai atrodo normalūs, o tu neatrodai tokia ir niekada nebūsi, nes to net nesieki.

Suo jau kaip ir sveikas,aciu Dievui.

Night,praktika gerai.neatsitrenkei i nieka ir nieko nenugalabijai

Taigi cia ne mano tema, vaikstai kur nori. gali ateit issiliet, kai blogai - tam si tema ir skirta. (nu ir siaip paklodems )

o tu buvai kada pas psichologa su savo busenom?

Savo laku ir psichuškej, ir pas psichologus buvau. Nors tai buvo seniai, bet atminty ryškiai įsirėžė kai sąmonė grįžo psichuškej. Niekam nelinkiu ten papulti blaivia galva. Pas psichologus lankiausi, bet atsakymų negavau. Mes kalbedavomes apie tai kaip toli pažengusi medicina ir psichologija, kėliau klausimus daugiausia apie smegenis, kaip kuno dalį . Palūžau gyvenime vieną kartą, buvau labai jauna, kitų keliu išsivadavimui nemačiau. Prie poelgio priėjau ne spontaniškai, o viską gerai pasverusi. Tas poelgis kažkiek pažeidė smegenis. Ten kažkas negrįžtamai suiro, nutrūko. Atsirado problemos su atmintim ir prisiminimais. Psichologai sakė, kad įvertinus aplinkybes viskas, ką jie prieš save mato yra normalu. Kai nusprendžiau gyventi, nes tai teisingiausias apibūdinimas to, ką tuo metu nusprendžiau, tuo pat metu nusprendžiau, kad būsiu stipri. Stipri tam, kad gimdyciau, stipri tam, kad turėčiau santuoką. 3x metų gyvenu su tamsiąją savo puse, kuri yra mano dalis, ne tokia lengva, bet pakeliama. Kartais uzeina akimirkos, kai noriu atsiprasyti savo dukros, kad ji gimė ir savo vyro, kad jį klaidinu, ypac miegamojo prasme , nes šiame reikale ir būna sunkiausia. Jie abu yra mano saugikliai, kuriuos sąmoningai susidėliojau. Nes jei juos turiu - privalau būti.

Gal jau užteks man apie savo praeitį kalbėti. Reik grįžt į šiandiena. Su tuo, kas yra dabar, kad ir kas tai bebūtų.

Taikliausias tavo sakinys čia.
Visi turi juodulių praeity ir visiems jų juoduliai juos paverčia "kažkokiais ne tokiais, kitokiais, sužeistais".
Bet tu dabar esi kitokia negu buvai pries 20, 30 metų.
Kol nepaleisi to, kas buvo, negyvensi. praeities nepakeisi, jos neuzmirsi, netapsi kitokia. tik priimsi savo ta dali ir su ja gyvensi kaip ir su kitomis dalimis. bet gyvensi siandiena.

tai mano klausimas buvo labiau apie tai, ar ieskojai sau pagalbos artimoje praeityje, kad isspresti einamuosius dalykus, kad pradeti save myleti SIANDIEN?
kartais tas kapstymasis po pries n metu isgyventus dalykus nieko nebeduoda, nes tik grizti ir grizti ten, vis toliau save edi, ir pamirsti, kad turi gyvenima dsabar ir kad ji reik gyvent.

Be abejo dabar esu kitokia. Stebiu save. Anksčiau būdavo pirmiau žodis ir veiksmas, po to mąstymas apie pasekmes. Dabar pirmiau stebiu kokius žodžius į lūpas dėlioja smegenys ir svarstau ar juos išvis ištarti. Tai todėl esu taktiška forume. Toks mano sprendimas. Tas pats apie poelgius. Stebiu koks poelgis tiesiog jėga persasi ir svarstau ar tam leisti nutikti. Žinoma, būna, kad vadžias paleidžiu nu ir tada jau nieko gero nelauk.. Pradžioje ieškojau pagalbos pas specialistus. Bet greit supratau, kad jie tik dirba savo darbą, o mano keliami klausimai būtų įdomūs nebent savo srities fanatikui, kuriam reikia kazko daugiau, nei alga, darbo valandos ar savo laiku iškaltas vadovėlis. Todėl nusprendžiau pati sau padėti. Santuoka ir vaikas atrodė teisingas pasirinkimas. Dabar nuskambės gal kvailai, gal juokingai, bet savo trūkumus sekmingai paslėpiau po šviesia plauku spalva. Ši smulkmena padeda kasdieninese situacijose, kai galva nesudirba tinkamai. Tiesiog numoja ranka, kad "blonde" ir tiek Kaip dar sau padedu? Turiu draugę. Kažkur girdėjau, kad draugė ar draugas yra kažkas tokio, ką pasidovanoji sau. Tai kaip dovana sau. Dar va vaidenuosi forume ir knisu smegenis umd moterom. Ieškau sprendimo miegamui, sau, santuokai, viskam Taip ir gyvenu