Depresija

sitie dalykai neatrodo gerai, bet nesinori per daug moralizuoti, nes cia tavo gyvenimas.
tik atrodo, kad save suvarzei, pastatei i remus, nes gal nuleidai rankas ieskodama, praradai vilti.
is to, kaip kalbi apie specialistus, galeciau speti, kad tiesiog neradai "savo". o gal nuejusi pas psichologai tikejaisi ilgametes psichoterapijos poveikio. cia tik spelioju.

Ar normalu det skelbima del nuomavimosi db kai kambario man reikes nuo geguzes men?neatrodys kvailai?

Kai per daug galvoji ir susidedi filtrus tarp galvos ir lūpų, galvos ir rankų, kojų nu tai faktas, kad save suvarzai. Sexe tai irgi trukdo. Bet mano atveju tai sąlyga, kad iš esmės galėčiau bendrauti su žmonėmis. Nes išjungus filtrus tampu nestabili ir nepriimtina visuomenėje. Rėmai yra visuomenėje. Visokios normos, visokie apibūdinimai, "stalciukai", lentynėlės. Tai taip, kažkiek į kažkokius rėmus isispraudziau, kad bent kazkokius socialinius kriterijus atitikciau. Man taip lengviau išbūti tarp žmonių. Nes žmogus kol tavęs nesupras, tol su juo nelabai ir pabendrausi. Tai nuolat turiu čiut ne savo sielą išsipasakot, kad suprastų, o tai istiesu užknisa. Todėl man labiau priimtina bent minimaliai tilpti i kazkokius rėmus nei kaskart siekti, jog būčiau priimta tokia ciuozus, kokia esu. Buvo žmonių, kuriuos laikiau draugais, draugėmis tol, kol mano gimtadienio metu jie neprisistatė kaip mano pažįstami. Va tai realiai skaudina. Taip draugė liko tik viena.

Nepasakyčiau, kad nuleidau rankas. Nurimau, galiu kalbėti, kalbėtis be ultimatumų , be isterijų tiesiog kalbetis taip ramiai ir aiškiai, kaip Night parašė ir parasydama taip skaidriai ir aiškiai mane ir užkabino. Toks jausmas viduj ir yra. Viskas kaip ir aišku, ramu, gal kazkiek liūdna, bet taip pat aisku kodėl. Beliko tik gyventi ir tiek.

Labai laiku dedi. Per menesi gali ir nesusirast. Nebent brangiai.
Darbus kt irgi ziurineji?

Paziurineju ir darbus ir kambarius.del kambario dar skelbimo neisidejau,tik ziurinejau.su sunim nulis sansu kaip ir...

Kaip as be galo dekinga savo vyrui, kad jis mane itrauke (per jega) I slidinejimo malonumus. As jau jauciu kaifa, varinedama ant slidziu/paciuzu+ daug laiko praleidziu gryname ore= gerai miegu, gerai jauciuosi, neturiu laiko parintis savo depresijoje ir nerime, baimese. Koks kaifas man, kai yra judesys, veikla ir nera kada galvoti apie depresija. Gyvenu sia diena, cia ir dabar ir stengiuosi nesikapstyti vakarykstese dienose ir nesikapstyti, kas ir kaip bus ryt. Mokausi dziaugtis sia diena, sia akimirka ir dabartimi. Man labai padeda vyras. neisivaizduoju, kiek jis supranta mano busena, bet visaip mane skatina, tempiasi visur ir labai teigiamai mane veikia. Didelis aciu jam. Zinoma, jam as daznai pasakau, kad jauciu dideli palaikyma, pagalba ir visokeriopa pagalba. Juk buvo laikas, kai pusmeti gulejau ir kraciausi nuo nerimo bei panikos ataku, nenorejimo gyventi ir suicidiniu minciu, miegojau, zliumbiau ir nieko nedariau. Neisgirdau is jo nei vieno priekaisto, kad depresija, tai yra nesamone ir issigalvojimas ( ka daznai sako serganciuju artimieji ir draugai). Jis be kalbu imdavo dulkiu siurbli, sluota, skudura ir tvarkydavo namus, virdavo maista, versdavo mane valgyti, vesdavo pas psixa ir t.t. Turi jis ir trukumu, bet jo elgesys, mano atzvilgiu, atperka visus griekus:)
Uzjauciu mergaites, kurios turi pacios kapstytis, be jokio palaikymo, paramos ir uzuojautos. Meja, Night, laikykites

Gerai, kad išlindai čia. Gal pavyks kiek išsiliet. Skambi skaudžiai. Tik tas ėjimas UMD, su visu paviršutiniškumu (tegu ten ir buitinėm temom kalbama, nebūtinai apie seksą), ar nepaūmina dar labiau jautrumo ir taip jautrių žmonių? Ar jauti, kad ten tave supranta ir tau pačiai aktualu, apie ką ten kalbama?
Aš tik šiaip klausiu, nes man skamba įtartinai vien todėl, kad vis tik, jau vien skyrelio pavadinimas byloja, kad ne gyvenimo prasmės ir dvasingumo žmonės ten ieško, o rūpinasi fiziniais malonumais. Galbūt ir kančiom ta tema, aš nežinau.
O aš tikrai garsiai kalbu nebūtinai turėdama omeny save. Tai nereiškia, kad linkiu kažkam susinaikinti. Tai reiškia, kad žmonės man kartais atrodo instinktų valdomi padarai su per mažai žmogiškumo. Ir tas mane gąsdina.
Truputį painiai čia išsireiškiau, bet nenoriu užsivest, nes kas iš to.


Praktika tikrai buvo gera. Sužinojau ko buvau nežinojus apie savo pusiau skraidančio aparato (ne)suvaldymo galimybes.
Ačiū tau už kantrybę, beje, su manim
O dėl šuns pasveikimo nejuokauk... Kad nevemia, juk pati supranti, nereiškia, kad tai nesikartos. Bėda juk negalėjo per dieną išsispręsti, kaip ir nekilo per dieną.
Pasidomėk prevencija ateičiai, juk nuo to reikalo ir sveikiems šunims girdo profilaktiškai vaistus. Aš tavo vietoj vėliau padaryčiau tyrimą, kad žinot, ar išsisprendė bėda.
Atrodo, myli tuos šunis, bet taip savotiškai. Tiesą sakant, man labai gaila, kad lyg ir myli, o net nepadresavai, nepamokei, kad tavęs pačios klausytų ir prie kitų žmonių nelįstų. Man tas netrukdo, bet ne visiems žmonėms malonu.


Žinai, man keista populiarioji frazė: "kas nesužlugdo, padaro mus stipresniais". Bent mano patirtis tokia, kad žlugdo ir smugdo, vis sunkiau atsitiesti nuo visokių sunkumų. Stiprybės daugiau tikrai neatsiranda. Atvirkščiai. Dabar, kai pati atsitiesiau, tik ir galvoju "O Dieve, o Dieve, kad tik vėl nenupulčiau". Kokios dar čia stiprybės... Baisu, kad nebūtų, kaip buvo buvę.


Nu Mėja. Dar net nepasiskelbei pati, o jau 0 šansų. Baik. Nenusiteik taip. Laiko dar turi, stenkis kryptingai jį išnaudot savo pačios labui.

Nidulia, ačiū, ir jauku skaityt.
Tikrai, kažin, ar gali būt geresnis vaistas už artimiausio žmogaus atramą.
Man būdavo, ir supykdavau, kai manęs nesupranta. Bet iš tikro negalima pykti. Žmonės tikrai nuoširdžiai gali nesuprast, kodėl čia taip sunku paimt šluostę ir nusivalyt dulkes. Arba paimt telefoną ir paskambint klientui. Ar atlikt kokį kitą, atrodytų, elementarų veiksmą. Nes jiems taip nebuvo. Arba nesitęsė velniažin kiek laiko.
Mano atveju nereikėjo pastangų slėptis, nes gyvenau be artimųjų. Būtų buvę labai labai gėda.
Išvis aš labai dėkinga tiems, kurie po tų kelių paskutinių metų manęs neišsižadėjo. Tame tarpe ir darbdaviams - buvusiems ir esamiems.

Ir va. Irgi į temą. Kaip jau rašiau, kartais duodu kraujo, kaip donorė. Šian norėjau duot, pasirodo, hemoglobinas sėdęs. Bet, patikėkit, man atrodo, kad jaučiuos gerai ir net nepalygint su tais laikais, kai hemoglobinas būdavo geras, bet net susišukuot nelabai pajėgdavau.

Night, aciu tau, uz palaikyma ir dziugesi mano pusen, labai malonu tai jausti:)*
As taip pat suprantu tuos, kurie nera pabuve musu kailyje ir negali suprasti, kad depresija nera issigalvojimas. Kurie masto, kad galima prisiversti imtis kazkokios veikos ir viskas pasibaigs. Niekada sotus nesupras alkano, niekada musu kailyje nepabuves zmogus, nesupras musu ir tai yra normalu.
Tiesa, dvi svaites as vedziau dienos stacionara (kuno judesio terapija ir depresijos klubo grupe) nes musu psichologe 2 savaitems isvyko I seminara. Tai mane labai ipareigojo. Labai norejau, kad grupe nenutruktu, juolabiau, kad grupeje atsirado visai nauju nariu, tad teko pasitelkti visas zinias (esu baigusi psichologija) ir fantazija, kad nenuvilti grupes.Manau, kad man viskas sekesi neblogai Didziausias atlygis man buvo grupes padekos, liaupses ir pasisakymai, kad nepasigedo profesionalios vadoves. Va, prisigyriau. Bet man tai buvo taip pat nemenka veikla, kuri buvo mano varikliis link geros savijautos. Gavau pasiulymu dirbti su vaikais.

nu tu ***** is to pavadinimo ten tik pavadinimas ir likes. nieko nebera apie seksa. gyva tik viena tema - apie viska ir apie nieka. vaiku ligos, ka pagaminau vakarienei ir kaip sunervavo vyras. dvasingumo ne maziau negu kituose , "dvasingesniuose" skyreliuose.
Papildyta:

o tu nenoretum sita dalyka isnaudoti kaip kokia darbine veikla?
ar butinai psichologas turi buti pats sveikas kaip ridikas? ar tai reiskia, kad kitu atveju jis nesugebes tinkamai padeti kitam? juk dietologes buna storules irgi, bet jom tai netrukdo kitu gydyt

Po algos vesiu pas veta,kad patikrintu.o cia man bus pamoka,pati zinau,kad vaistai nuo kirminu privalomi ir taip susimaut...

Del dresavimo ir mano kalte

tai kirminai meja tavo suniui?