Kaip jums šiaip su apetitu visoms? Na, kurios geria vaistus. Nes atrodo, jog vien nuo minties apie kokį patiekalą tiesiog nupurto. Ir taip nėra jėgų psichologiškai, o dar bijau, kad fiziškai nenusilpčiau visai. Sugebu tik kokį jogurtą, bananą ar varškės užvalgyt. Geriu ir AD, ir tranxeną, ir eglonyl šiuo metu... Kaži, ar įmanoma kažkaip sužadint apetitą, ar jau čia vaistų poveikis tiesiog toks? Gal bandyt kažką kaloringesnio, kad ir porą kąsnių susikimšti, nežinau net ką daryt.
QUOTE(*ksenija* @ 2017 01 26, 14:01)
Kaip jums šiaip su apetitu visoms? Na, kurios geria vaistus. Nes atrodo, jog vien nuo minties apie kokį patiekalą tiesiog nupurto. Ir taip nėra jėgų psichologiškai, o dar bijau, kad fiziškai nenusilpčiau visai. Sugebu tik kokį jogurtą, bananą ar varškės užvalgyt. Geriu ir AD, ir tranxeną, ir eglonyl šiuo metu... Kaži, ar įmanoma kažkaip sužadint apetitą, ar jau čia vaistų poveikis tiesiog toks? Gal bandyt kažką kaloringesnio, kad ir porą kąsnių susikimšti, nežinau net ką daryt.
Bent man nepasakyčiau, kad dėl vaistų kada apetitas būtų kritęs (o gaila). Bet skaičiau, kad vieniems kyla, kitiems krenta. O tikrai jauti, kad dėl vaistų? Nes jei labai stresuoji, nerimauji, panikuoji ar jauti kokias kitas stiprias neig. emocijas, natūralu, kad nenori valgyt.
Sakyčiau, per prievartą nekimšk. Gal padėtų kaip aš darau - kai vimdo, stengiuos rinktis maistą su kuo mažiau skonių ir kvapų. Pvz., grūdėta varškė, ar virtas kietai kiaušas be nieko, ar grikiai be jokio prieskonio.
O šiaip paminėk gydytojai, gal ką sumąstys patart ar vaistus pakeist.
klausimas, ar geriau nevalgyt, ar nuolat apsiėsti ir nutukti? 
Aš kai labiau sirgau ir vaistus vartojau, buvau sukūdus apie 5 kilus, paskui atsitaisiau 
skirtumas 64 ir 59 prie 172 ūgio jautėsi, nesiskundžiau 
Ksenija, valgiau lygiai tokį patį vaistų komplektą. Viena iš ligos apraiškų buvo pykinimas ir vėmimas nuo maisto ir kvapų. Dažnai pykinimas užeidavo be aiškiai matomos priežasties, bet pastebėjau, kad bet koks net nejaučiamas stresiukas sukeldavo tą pykinimą. Stresiukas nebūtinai psichologinis. Tai būdavo ir nepavalgymas laiku (užtrunki pavz kamštyje ir praleidi kažkokį momentą, kai galėtum valgyti. Bet jį praleidi ir ateina pykinimas. Pykinimą sukeldavo ir koks šaltesnis, riebesnis, karštesnis ar dėl kažkokios nejaučiamos smulkmenos netinkamas maistas. Ar pačiai per šiltai, šaltai ar kaip apsirengus ar kokia neskani dantų pasta. tada ir Eglonyl nepadedavo, bet visada padedėvo - pirštai į burną, išvemi iš tuščio skrandžio rūgščių perteklių ir pasijunti geriau, o valandos - kitos gali bet ką valgyti.
Šita liga man atrodo praėjo. suprantu, kad gali ir sugrįšti,
Šita liga man atrodo praėjo. suprantu, kad gali ir sugrįšti,
QUOTE(mylimuke! @ 2017 01 26, 20:31)
Pirmas variantas.
QUOTE(mylimuke! @ 2017 01 26, 19:31)
Jeigu KMI žemiau nustatytos normalumo normos, ne geriau, nei nutukimas.
Noriu pranykt. Gyvent žiauriai sunku.
QUOTE(Night13 @ 2017 01 26, 21:34)
Jeigu KMI žemiau nustatytos normalumo normos, ne geriau, nei nutukimas.
Noriu pranykt. Gyvent žiauriai sunku.
Noriu pranykt. Gyvent žiauriai sunku.
Pritariu. Sunku. As noriu pranykt kur po palme i kresla ir saltas kokteiliukas rankoj. Ir kas nors masazuoja pėėdas.
Jopapa, sm uzcenzuravo pė-das
QUOTE(mylimuke! @ 2017 01 26, 22:12)
Pritariu. Sunku. As noriu pranykt kur po palme i kresla ir saltas kokteiliukas rankoj. Ir kas nors masazuoja pėėdas.
Jopapa, sm uzcenzuravo pė-das
Jopapa, sm uzcenzuravo pė-das
Aš noriu pranykt kad nebūčiau niekur.
Nepernešu žinojimo, kad artimam žmogui negerai.
Mama skaito kartais visokius ten bobiškus žurnalus. Pavarčiau vieną ir užkabino ilgas interviu vienos žinomos solidžios ponios, prieš metus palaidojusios vyrą, mirusį nuo vėžio. Jie abu gyveno gyvenimus pilna krūtine iki pat paskutinės minutės: keliavo, kvietės draugus pavakaroti ir pan. Kai jo nebeliko, atrado, kad jai padeda rytais pasivaikščioti. Tai atsitiko, kai kartą po laidotuvių nepajuto, kaip ėjo èjo ir pastebėjo, kad iš Vilniaus atsidūrė Vievy. Dabar rytais vaikšto centre, apeina 2 bažnyčias, uždega žvakutes už artimuosius ir net priešus. Ir sako, kad etapas su vyru praėjo. Išgedės ir jos dar laukia įdomus gyvenimas. Visa tai parašyta su skausmu, be rožinių akinių, bet tokiu šviesiu, viltingu, su meile gyvenimui.
Suvokiu, kad ji visai kitoks žmogus, nei aš, bet skaičiau ir žavėjaus: kaip norėčiau taip gebėti.
Ka as darysiu, kai nebebus sniego? Dabar 2/3 valandos ant slidziu+ pirtis ir depresijos kaip nebuta. Nu gal geles sodinsiu pavasary?
Night, p. Mildazyte. Maciau ir as.
QUOTE(Night13 @ 2017 01 26, 23:09)
Aš noriu pranykt kad nebūčiau niekur.
Nepernešu žinojimo, kad artimam žmogui negerai.
Mama skaito kartais visokius ten bobiškus žurnalus. Pavarčiau vieną ir užkabino ilgas interviu vienos žinomos solidžios ponios, prieš metus palaidojusios vyrą, mirusį nuo vėžio. Jie abu gyveno gyvenimus pilna krūtine iki pat paskutinės minutės: keliavo, kvietės draugus pavakaroti ir pan. Kai jo nebeliko, atrado, kad jai padeda rytais pasivaikščioti. Tai atsitiko, kai kartą po laidotuvių nepajuto, kaip ėjo èjo ir pastebėjo, kad iš Vilniaus atsidūrė Vievy. Dabar rytais vaikšto centre, apeina 2 bažnyčias, uždega žvakutes už artimuosius ir net priešus. Ir sako, kad etapas su vyru praėjo. Išgedės ir jos dar laukia įdomus gyvenimas. Visa tai parašyta su skausmu, be rožinių akinių, bet tokiu šviesiu, viltingu, su meile gyvenimui.
Suvokiu, kad ji visai kitoks žmogus, nei aš, bet skaičiau ir žavėjaus: kaip norėčiau taip gebėti.
Nepernešu žinojimo, kad artimam žmogui negerai.
Mama skaito kartais visokius ten bobiškus žurnalus. Pavarčiau vieną ir užkabino ilgas interviu vienos žinomos solidžios ponios, prieš metus palaidojusios vyrą, mirusį nuo vėžio. Jie abu gyveno gyvenimus pilna krūtine iki pat paskutinės minutės: keliavo, kvietės draugus pavakaroti ir pan. Kai jo nebeliko, atrado, kad jai padeda rytais pasivaikščioti. Tai atsitiko, kai kartą po laidotuvių nepajuto, kaip ėjo èjo ir pastebėjo, kad iš Vilniaus atsidūrė Vievy. Dabar rytais vaikšto centre, apeina 2 bažnyčias, uždega žvakutes už artimuosius ir net priešus. Ir sako, kad etapas su vyru praėjo. Išgedės ir jos dar laukia įdomus gyvenimas. Visa tai parašyta su skausmu, be rožinių akinių, bet tokiu šviesiu, viltingu, su meile gyvenimui.
Suvokiu, kad ji visai kitoks žmogus, nei aš, bet skaičiau ir žavėjaus: kaip norėčiau taip gebėti.
Žiauriai sunku netekti artimo žmogaus. Bet mes, tikinčios Kristum, Prisikėlimu turėtumėm galvoti, kad mūsų artimajam gerai,nes jis pagaliau pas Dievą, nebepatiria skausmo, kančios, o mūsų širdyje artimas gyvas, kol jį prisimename. Bendravimas maldoje. Aš su mama susitinku sapnuose, kartais prieš miegą paprašau Dievo, kad susapnuočiau, sakau, pasiilgau, ir susapnuoju. Stebuklas? Ne, sąmonė pati prisiprašo. Būna, ir šiaip mintimis pasikalbu.
Tai tokia teorija, aš manau, kad mums, itin jautrioms ir depresuotoms natūroms, sunku taip gebėti būtent dėl tokio emocinio ir psichinio sužeistumo, sutrikimų...
Aš prie brangiausių senelių mirties pratinuosi jau 25 metus, nuo vaikystės. Žiauriai man jie brangūs. Bet kažkaip po tų visų tragiškų įvykių mano gyvenime kažkas atsitiko su jausmas, psichika. Aš nebereaguoju taip. O gal prisijaukinau tą mintį. Suprantu, kad, deja, laikas išeiti jiems jau visai čia pat ir esu giliai viduje serganti dėl visų gyvenimo vingių, todėl užgniaužusi seniai esu jausmus ir jie karts nuo karto prasiveržia. Užgniaužusi, kad išlikčiau.
Night, mano mylima babutė jau 30 metų gyvena su ta pačia liga, dabar jai tuoj bus 86. Taip kad tavo mamytei viskas bus gerai, su lėtine liga ne taip gera gyventi, daug trikdžių. Viskas neskanu, pykina, turi daug visokio maisto atsisakyti, bet tai tikrai nėra pavojunga gyvybei. Gal tave tie žodžiai paguos.
