Nidulia, tu šaunuolė, žaviuosi, kad prisiverti ir būni veikli, energinga, padedi sau

Kitaip sudegciau:(
Siandien Liepkalnyje labai smagiai 3 valandas palaksciau slidemis. Kita met jau risiuos su vyru vaziuoti i Austrija paslidineti. Pazadejau, tad lekio atgal nera. Siais metais issisukau, neva, dar tik mokausi slidineti, bet kita sezina jau sakutes:) Smagiausia, kad mano vyras nenori su draugais vaziuoti, jis labai nori vaziuoti su manim, dviese:)
Man jau vis geriau ir geriau sekasi lakstyti slidemis, jau lekiu didelemis Liepkalnio trasomis, nors dar neseniai man buvo iveikiamas tik varlinykas:) Zinokit, labai smagu:)
Jei kuri po savaites noresite paziuozineti, rekite garsiai, busiu viena namie, tad galesiu palaikyti kompanija ant slidziu ar paciuzu:)
aš labai norėčiau, bet kiekvieną sezoną praleidžiu be slidžių kaip ir kiekvieną šiltąjį be riedučių


Varom?

O šiaip jaučiuos apgailėtina. Negana, kad nuolat pavargus, bet psichiškai esu toks skystalas, kad vėlei nebežinau, kaip susiimt. Daug gyvenu praeitim, prisiminimais, o negana to, dar ir mamos sveikatos bėdos. Galbūt katastrofos ten ir nėra, galbūt kažkokios ligos neranda jai, ar, galbūt, man kažko ji nesako. Aš nežinau. Bet žiauriai, tikrai labai žiauriai sunku ją matyt besikankinančią. Vaistai pagelbėja, bet trumpam. Naktimis ir tie nelabai... Kraujospūdis išvis kvailioja: tai gerokai per aukštas, tai gerokai per žemas kelių val. bėgyje. Man baisu. Nežinau kaip padėt... Noris, kad nesikankintų, bet ir nežinau, ar nebus taip, kad neilgai trukus jos nebebus, o man, savanaudei, per daug siaubinga tai net įsivaizduot.
Jaučiu, kad ir man emocijas vaistai kiek prislopina. Ilgalaikėj perspektyvoj tai negerai, žinau. Bet išbūti reikia dabar. "Teesie Tavo valia", kaip bus...
Sunku nakti prabudau ir negalejau uzmigt. Buna man taip kartais. Galvoju apie darba.. Kaip visi lipa ant galvos, kaip kazkas issikeike mano adresu, kaip kolegos nepalaiko, o tik dar sunkina padeti savo replikom ir priekabem.
Ir taip gaila, kad vakarais visa isgverus merdeju. Nesirupinu nei savim, nei vyru, nei namais. Jokio upo tik dar gilesne savigrauza ir apatija.
Zinau, kad visokiu etapu buna. Bet vis atrodo, kad kazka darau ne taip, neteisingai. Bet kaip kitaip nezinau, nemoku, nesugebu. Neprisiverciu.
Nezinau, kas bus

Aš būsiu sumaišius dieną su naktim. Negerai. Nors šiandien įsispyriau į šikną, tai atsikėliau ir sulaksčiau kur norėjau/įdomu. Mama neišeina iš galvos... Darbo paieškos visai pasistūmė, bet gal tebūnie atostogos nuo visko. Nors žinau, kad ieškotis vis tiek turiu išeičių, nes dirbdama su tuo asmeniu pati save žaloju psichiškai. Man per sunku kai nesutampa požiūriai, skoniai, kai perša savo autoritetą, o reikia dirbt kaip komandai. Brrr. Purto prisimint. Nesakau, kad ten mane engia atvirai. Psichologė išaiškino, kad pagal kiek pasakoju (aš sutinku, kad vienos pusės pasakojimas nebūtinai adekvatus, nes gali žmogus tiesiog nepatikti dėl n priežasčių), tai anas tipiškas socialus (!) psichopatas. Reikia bėgt.
Zyle, ne. Kaip tau atrodo kas cia per tema?
Night, kaip ir sportuoju/avau, prisiversdama paskutiniu metu. Bet va baigesi abonementas ir nz kaip bus.
Man visuose darbuose panasiai. Randu zmogu kuris atrodo manes nemegsta, kuris lipa ant galvos. Kuriam nemoku itikt. Manau, kad pati esu kalta. Nes negali kiekvienoj vietoj but kas nors realiai nusiteikes pries mane.
Man atrodo man kazkas pan yra kaip tau, Night. Gal tik ne taip baisiai, subtiliau, moteriskai.. Esu lb priklausoma nuo kito asmens nuotaikos, tiesiog perimu ir gyvenu ta diena ta gaida.
Taip kad psichologine atmosfera tragiska. Neturiu su kuo pabendrauti. Zinau, kad darbe reikia dirbti. Bet vakare jau visai nebesinori nieko. Arba pati tiesiog tingiu ir neprisiverciu ir dar blogiau jauciuosi.

