Depresija

bestyge, kokia doze olanzapino nakciai duoda? Turetu jis sureguliuoti nuotaikas. Keista, kad prastai miegi su olanzapinu. Gal dar nespejo suveikti kaip reikia, arba dozes nesureguliavo. O kike kvetiapino gerdavai nakciai?

Na,tai del to,kad kvetiapina mazina. Dabar gerdavau kvetiapino tik 100 mg, pries tai 200-400. Dabar sumazino iki 50g. O olanzapino lyg 1 mg dabar duoda. Jei neklystu. Nezinau to vaisto doziu. Siryt pabudau anksti, bet pavyko uzmigti.

Ksenija, gal galiu kada i tavo uzmiesti pas tave ir sunis atvaziuot gyvunu paniurkyt? Gamtoj pabut.
Papildyta:
Night,laikykis.

Aciu

Negali pasiimt biuletenio?ir tuo metu ieskotis kt darbo?

Night,o darbas Tau nepadeda nors kažkiek atitrūkt?Dar labiau slegia?
Man gi visą laiką atrodo,kad jei tik galėčiau darbe (ne namie) būt,tai viskas būtų kitaip.Bet tikriausiai,tik taip atrodo.Kiekvienam savo.
Laikykis iš paskutiniųjų.

Bestyge,kaip Tu?

Šiand nelabai gerai. Ryte buvo gerai.Paskui sumaniau važiuoti į paštą sveikinimus išsiųsti. Dar į bibliotekas knygas atiduot. Nuvažiavau pirma į Antakalnio poliklinikos valgyklą. Ten labai skanios bandelės. Pasmaližiavau. Tada į biblioteką netolies. Prapliupo lietus. Viena bibliotekininkė buvo maloni. Kita stresuota, priekaištinga. Sušilau laukdama, kol lietus nurims. Vyro laukiau, kad perduotų kelias smulkmenas. Tada nuvežė į kitą biblioteką netolies. Sukilo nerimas dar prieš tai. Grįžusi į ligoninę prašiau raminamo.... permušė širdį. Pavargau, matyt. Po valandos važiavau į slogų latvių filmą. Po to pavalgyt į kavinę. Nelabai veikė raminamas. Išgėriau 150 ml alaus, prisiėdžiau. Grįžusi paprašiau vienos pacientės cigaretės. Širdis plaka kaip zuikio...Nėra gerai. Sugėriau naktinius vaistus ir laukiu nakties. Tikiuos, pavyks daugmaž išsimiegot.

Ryt vakare į sūnaus grandiozinį rimtą koncertą teks važiuoti.

Pavaegau nuo savo kūno ir psichikos trapumo, nestabilumo, neprognouojamumo. Savaitgalį nerimo beveil nebuvo...

Šį šeštad jau teks darbuotis. Pirmą kartą po operqcijos. Tikiuos? atlaikysiu....Kiek neramu. Nes nėra twn iki galo sugijusi gerklė, o fizinis krūvis balsui ir kūnui bus didelis.

Liepė nusipirkti daktarė vitaminų. Tai leidzia į sedimaja B ir C.

Verksne, o kaip tavo savijauta?

Sveikos,mergaites .Norejau paklaust ar Jus cia visos naudojat vaistukus ar bandot kazkokiu kitu budu pagyt?

Verksne, o kaip tavo savijauta?
[/quote]


Vieną dieną vienaip,kitą kitaip,bet šiaip geriau jaučiuosi.Nors kažkos nerimas vis papurto.

Kaip praėjo vaiko koncertas?
Paskaičiau,kaip Tu gastroliuoji gulėdama ligoninėj ir nustebau,kad taip galima

Jurga75,aš naudoju vaistus.Kito būdo nesugebėjau rast,nors ir labai norėjau.

Aš jau trečią dieną nepakylu iš lovos beveik...O kas blogiausia- toj lovoj beveik ir nemiegu Užėjo vėl stresai kažkokie, sunkus kvėpavimas, o galva kaip apsisuko vieną kartą Jau galvojau nualpsiu, spėjau dar ant laiptuko sėdimąją savo pasidėt staigiai Nežinau, ar čia dėl to žemo spaudimo. Kiek skaičiausi internete, daug kur rašo, jog tarp nervingų ar į paniką linkusių žmonių dažnas atvejis- žemas spaudimas, bet dažnas pulsas. Kaip pas jus? Kuo toliau, tuo labiau norisi gultis į ligoninę ir viską išsitirt iki galo. Žadėjau į Vilnių važiuoti vakar, senelius aplankyti, nes nežinia kada gali būti mūsų paskutinis susitikimas... Nu, bet ką jūs manot... Aš, aišku, atsikėliau ir tiesiog negaliu važiuot. Negaliu, nors tu ką. Baisu net pagalvot apie tą važiavimą, pradedi jau neadekvačiai mąstyt, nebesvarbu, atrodo, mano smegenims, kad pasiilgau senelių. Joms svarbu išsigąsti ir priverst mane susisukt į lovą ir gulėt iki kol nebūsiu kažkokiu būdu priversta išlipt. Ir šiaip, kažkaip pradedu vis labiau jaustis nelaukiama šituose naujuose "namuose". Prasideda tie priekabiavimai, kad "tu čia lovoj guli, eik kažką daryk" ir šiaip vis kažą "numykia" tokio, kad rodos susikraut šmutkes, keliaut ir nebetrukdyt. Aš kai gerai jaučiuosi, einu ir darau, tikrai stengiuosi, tikrai judu daugiau, nei prieš keletą savaičių. Bet aš negaliu taip va imt ir persilaužt staiga, man reikia laiko, man labai sunku. Tik kiti to nesupranta, deja. Sako "negerk tų vaistų, jeigu tau čia taip blogai nuo jų". Ką sakytų, jeigu negerčiau ir panikos purtoma klykčiau, kaži Nu žodžiu, kuo toliau, tuo labiau jaučiuosi nereikalinga niekam. Kas tik gali, tas mane per bortą meta. Esu nereikalinga, nes esu nedarbinga Taip ir būna- kai turėjau pinigų, tai visi geri draugai ir geri giminaičiai, o dabar neturiu nieko. Nieko, tikiuosi išlošiu kokį vikingų loto ir galėsiu tada visiems tiems "draugams" špygas rodyt. Eisim geriau su Jumis šampės gert- pastatysiu (su raminamaisiais dar ir suveikt neblogai turėtų)

[quote=verksne,2017 03 22, 18:51]
Verksne, o kaip tavo savijauta?
[/quote]
Vieną dieną vienaip,kitą kitaip,bet šiaip geriau jaučiuosi.Nors kažkos nerimas vis papurto.

Kaip praėjo vaiko koncertas?
Paskaičiau,kaip Tu gastroliuoji gulėdama ligoninėj ir nustebau,kad taip galima

Jurga75,aš naudoju vaistus.Kito būdo nesugebėjau rast,nors ir labai norėjau.
[/quote]


Gerai koncertas. Patiko.

Jei turi 3 režimą, išleidžia. Popiet išeinu ir grįžtu dažnai tik prieš 21,val vaistams.

Vakar mane nusiuntė į psichoterapinę grupę. Sukėliau twn chaosą, mane įžeidė viena persona, aš pavadinau ją karve (tokia pasirodė), paskui apsiblioviau, išėjau. Tada nubėgau kaip krokodilas verkdama pas gydytoją, pakalbėjom. Tada grįžau grupėn.

Košmaras.

Labas, Bestyge. Ar izeide, ar pati isizeidei?

ksenija,iš tiesų,žmonėms,nesusidūrusiems su tokiom ligom,labai sunku mus suprast,o gal ir neimanoma.Juk išoriškai atrodom normalūs žmonės,o viduj absoličiai neįgalūs.Jei nesirgčiau,tikrai nesugebėčiau ir aš suprast.

Bet gal iš dalies ir gerai išsiliet ten? Vistiek gydytojas, kuris dirba su grupe pamato iš šono, kas viduje jūsų vyksta. Kartais tikrai blogiau laikyt savyje, ką galvoji tuo metu. Net jeigu ir negražūs žodžiai liejasi. Ypač negerai laikyt savyje tokiems žmonėms, kaip mes- kurie linkę viską per rimtai priimti, mąstyti ir paskui visos tos susikaupusios emocijos po truputį drasko iš vidaus. Bent jau man būdavo taip, kad jei man kažką nemalonaus pasakydavo, įžeisdavo, aš tiesiog nemaloniai pasijausdavau, gal net supykdavau, bet nutylėdavau. O paskui gulėdavau ir galvodavau "ką reikėjo atsikirst atgal", nes nenoriu būt silpna pastumdėlė.


Bet tai kaip sunku, kai turi diagnozę, ne pačios susikurtą, o gydytojų, bet vistiek sugeba mane kaltint, kad aš apsimetinėju, nes noriu nieko neveikt, gulėt lovoj ir sėdėt prie kompo. Kad žinotų jie, kiek aš laiko guliu toj lovoj ir galvoju, kaip man atsibodo tai. Bet nėra jėgų net ant kito šono apsiverst... Kompas ir knyga- mano draugai, na, dar šuo visada šalia. Tiesiog išeičiau visai iš proto, jeigu gulėčiau ir į lubas žiūrėčiau. Aš tiesiog stengiuosi nukreipti dėmesį nuo tų visų minčių "ką man toliau daryti, kur man eiti, kaip man geriau jaustis, iš kur gauti pinigų" ir t.t. Nes jau kai užsigalvoji ir negali rasti sau atsakymų į šituos klausimus, pasijauti tokia nevėkšla, silpna, nebežinai, ar verta išvis toliau eiti... Va dabar irgi guliu, gumulas gerklėj stovi, pykina, bet niekam nieko nesakau, nebesiskundžiu. Jau, atrodo, pripratau pati, kad KASDIEN bloga. Ir nežinia, ar kada bus kitaip. Nežinau jau ko griebtis, melstis, ar ką daryt Taip žiauru, kad nežinau, ar juoktis, ar verkt. Atrodo, kad tokioj gilioj duobėj esu, šaukiuosi pagalbos, tikiuosi, kad kažkas praeis, išgirs, padės. Bet kaip tuščia, taip tuščia...